• mechaninė erozija (sukelia padargai);
• vandens erozija (dirvožemį nuplauna lietus ar sniego vandenys);
• defliacija (dirvožemio išpustymas).
  

Vėjo ir vandens erozija

Vandens erozija yra paveikusi apie 12 proc., vėjo erozija – apie 3 proc. Lietuvos dirvožemių. Labiausiai nuo erozijos nukentėjo Zarasų (64 proc.), Molėtų (62 proc.), Trakų (57 proc.) ir Utenos (45 proc.) rajonų dirvos. Kuo kalvotesnis reljefas, tuo daugiau eroduotų žemių. Vietomis iki 70 proc. viso kalvų paviršiaus yra paveikta erozijos. Beveik 52 proc. žemės ūkio naudmenų Lietuvoje sudaro labai kalvotas, kalvotas ir banguotas reljefas. Dirbant kalvoto reljefo dirvas, jos ardomos mechaniškai, todėl jas lengviau pažeidžia vanduo ir vėjas.

Vandens erozijos žala tuo didesnė, kuo statesni šlaitai ir kuo trumpiau dirvą nuo erozijos saugo augalai. Vidutiniškai eroduojamuose rajonuose būtini laukų apsauginiai želdiniai, kurie sulaikytų nuotėkio vandenis ir kalvų viršutinėse dalyse kauptų sniegą. Stipriai eroduojamų dirvožemių rajonuose, kur reljefas labai suskaldytas ir daug nederlingų žemių, šie laukai turi būti specialiai transformuojami į žemės ūkio naudmenas su nuolatine augalų danga. Čia galima įrengti pievas, ganyklas, auginti vaistažoles.

Defliacija – tai sauso paviršinio dirbamo žemės sluoksnio išpustymas. Vėjo erozijos problema atsirado numelioravus dirvas, kai visiškai buvo ignoruojama kraštovaizdžio elementų struktūra, taip pat tradiciškai susiformavusios kaimo sodybų sistemos. Buvo sunaikinta daug agroekologiniu požiūriu vertingų miškų, pelkių, ežerų, pavienių medžių, jų grupių. Atsirado didelės atviros erdvės, palankios sąlygos vėjo erozijai.

 
Vėjo erozija Lietuvoje nėra intensyvi, išskyrus Kuršių neriją, pajūrio rajonus ir Pietryčių Lietuvos smėlingas dirvas. Pajūrio žemumoje dėl vėjo erozijos kasmet netenkama 3–10 t/ha humusingo dirvožemio. Vėjo erozijos poveikiui sumažinti taikomas minimalus žemės dirbimas. Dirva iš rudens nedirbama, o pavasarį, įdirbus paviršių, sėjami vasariniai augalai. Kovojant su defliacija, dirbamus laukus reikėtų apsodinti mišku, giraitėmis ar augalų juostomis.

 
Durpinių dirvožemių apsauga

Ypač vėjo erozijai jautrūs durpiniai dirvožemiai. Dėl jų jautrumo nepatartina jų paversti dirbamais laukais. Durpiniuose dirvožemiuose, žinant jų svarbą aplinkai, rekomenduojama neauginti vienamečių augalų. Pirmenybę reikėtų teikti pievų ir ganyklų įrengimui, pelkinių uogų auginimui.

Jei iškasus durpes žemapelkinį durpyną žadama naudoti žemės ūkiui, reikėtų palikti ne mažiau kaip vieno metro storio durpių sluoksnį. Jeigu durpių bus likę tik apie 30 cm, tai intensyviai ūkininkaujant po kelių dešimtmečių jis dar sumažės ir teks arti nederlingą pelkės dugną. Aukštapelkių durpes reikėtų naudoti tik sodininkystėje, daržininkystėje, farmacijos ir maisto pramonėje. Aukštutinio tipo durpynuose galima kurti kultūrinių spanguolių plantacijas.

Jautrioms Lietuvos teritorijoms priskiriamas Šiaurės Lietuvos karstinis regionas, kuris užima 193,5 tūkst. ha plotą. Į jį įeina 61 proc. Pasvalio savivaldybės, 46 proc. Biržų savivaldybės, 16, 9 proc. Panevėžio savivaldybės ir 6,1 proc. Radviliškio savivaldybės teritorijos. Šiose žemėse aplink įgriuvą paliekama ne siauresnė kaip 25 m apsauginė juosta. Draudžiama tręšti, ganyti gyvulius, galima tik šienauti žolę.

Tręšimas organinėmis trąšomis

Augalų derliui didelę reikšmę turi tręšimas, tačiau jo įtaka aplinkai taip pat neišvengiama. Efektyviausia yra organinė–mineralinė tręšimo sistema, kai be kasmet beriamų mineralinių trąšų dirvožemiai papildomi ir organinėmis trąšomis. Organinės trąšos turi didelę agroekologinę reikšmę, yra dirvožemio humuso šaltinis. Šią organinę medžiagą naudoja naudingieji dirvožemio mikroorganizmai, kurie padeda augalams įsisavinti maisto medžiagas. Organinės trąšos stabilizuoja dirvožemio drėgmės ir šilumos režimą, gerina struktūrą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų) judrumą dirvožemyje.

Be pagrindinio gyvulių mėšlo rūšių ūkiuose dirvoms tręšti galima naudoti paukščių mėšlą, įvairius kompostus, komunalinių ir pramonės įmonių atliekas, nutekamojo vandens dumblą, žaliąsias trąšas (rapsus, lubinus), šiaudus, sapropelį. Rekomenduojama, kad vidutinis azoto kiekis (įterpiamas su mėšlu) viso ūkio žemės naudmenose neturi būti didesnis kaip 17 kg/ha. Didinti mėšlo normas nenaudinga, nes gali padidėti azoto bei kitų maisto medžiagų nuostoliai ir aplinkos užteršimo pavojus.

Mineralinės trąšos papildo dirvą maisto medžiagomis, tačiau rekomenduojama maksimali mineralinio azoto norma 0–40 cm dirvožemio sluoksnyje – iki 60 kg ha-1. Be maisto medžiagų į dirvožemį su mineralinėmis medžiagomis kartu patenka sunkiųjų metalų (Cd, Pb, Ni, Cu, Zn). Sunkiųjų metalų kiekis daugiausia priklauso nuo dirvožemio struktūros: didėjant molio dalelių (<0,001 mm) kiekiui, didėja ir sunkiųjų metalų kiekis. Vidurio Lietuvoje dėl sunkesnės dirvos struktūros sunkiųjų metalų kiekis yra didesnis. Pagal dirvožemio tyrimus nustatyta, kad humusingame dirvožemio sluoksnyje (0–20 cm) vidutiniškai yra 10,7 mg/kg chromo, 0,46 mg/kg kadmio, 11,9 mg/kg švino, 9,9 mg/kg nikelio, 6,9 mg/kg vario ir 28,6 mg/kg cinko.

 
Trąšos turi būti laikomos saugiai, svarbu, kad jos nepatektų į aplinką. Patalpa turi būti sandari, kad į ją neprasisunktų paviršinis bei kritulių vanduo. Aplink sandėlį reikia išbetonuoti latakus ir nuoplovų rezervuarą, kad dėl išbyrėjusių trąšų susidarę tirpalai nepatektų į gruntą ir nenutekėtų į vandens telkinius. Negalima plauti trąšų krovimo ar barstymo mašinų atviruose vandens telkiniuose.

Pesticidų naudojimo tvarka

Daug dėmesio skiriama augalų apsaugos priemonių naudojimui. Gamtosaugos ir sanitarijos požiūriu didžiausią pavojų kelia cheminis augalų apsaugos metodas. Tai augalų ligų, kenkėjų ir piktžolių naikinimas, jų gausumo bei žalos ribojimas arba augalų auginimo reguliavimas, naudojant cheminius preparatus – cheminius junginius, turinčius vieną ar kelias veik­liąsias medžiagas, vadinamus bendru pesticidų vardu. Ši žemdirbių veiklos sritis yra griežtai reglamentuota ir nuolat kontroliuojama. Kai kurie anksčiau naudoti pesticidai buvo labai pavojingi aplinkai (pvz., DDT). Jų likučių dar ir šiandien aptinkama dirvožemyje ir vandenyje. Dabartiniai pesticidai skaidosi labai greitai, todėl sumažėjo aplinkos užteršimo pavojus.

 
Pesticidai gali būti ne tik nuodingi žmonėms ir gyvūnams, bet ir užteršti pavojingais teršalais vandens telkinius, gruntinį vandenį bei dirvožemį. Žmonėms pesticidai pavojingi ne tik dirbant su jais. Kartu su apdorotais augalais, pesticidų patenka į maistą. Aplinkai ypač pavojingi stabilūs, lėtai skylantys pesticidai. Tarp laukų, kurių augalams apsaugoti būtina intensyviai naudoti pesticidus, ir laukų, kuriuose daug vabzdžių apdulkinamų augalų, taip pat šalia gamtosaugos požiūriu jautrių teritorijų (vandens telkinių, karstinių įgriovų, draustinių) reikėtų palikti 10 m pločio apsaugines nepurškiamas juostas (jei nenumatyta didesnių apribojimų). Žemės naudotojas, įvertinęs situaciją kiekviename lauke, turėtų spręsti, ar reikia pasėliui pesticidų. Žemdirbiai, neturintys agronominio išsilavinimo, tokius sprendimus turėtų priimti pasikonsultavę su specialistais.

 
Draudžiama naudoti pesticidus, kurie neregistruoti ir neįrašyti į Profesionalaus arba Individualaus augalų apsaugos priemonių naudojimo sąrašus, reglamentuojančius pesticidų naudojimą šalyje.

 
Pavojingiausi žmonėms yra įvairių miltelių pavidalo pesticidai, nes jie dulka. Aplinkai mažiausiai pavojingas pesticidų naudojimo būdas yra sėklų beicavimas – apvėlimas fungicidų, insekticidų, o kartais dar ir maisto medžiagų bei augimo stimuliatorių mišiniu. Daug pavojingiau aplinkos teršimo požiūriu, kai pesticidai purškiami, nes dalis chemikalų patenka ant dirvos ar oro srautų, pernešami į gretimus laukus ar net vandens telkinius. Negalima pasėlių purkšti, artėjant lietui ar tuoj po lietaus. Draudžiama pesticidais apdoroti augalus žydėjimo metu.

Saugant aplinką, reikėtų taikyti biologinį apsaugos nuo kenkėjų metodą: tai natūralių priešų – vabzdžių, erkių, nematodų, bakterijų, grybų ar virusų – naudojimas žalingų organizmų plitimui ir jų daromai žalai sustabdyti ar apriboti. Pirmenybę reikia teikti necheminėms augalų apsaugos priemonėms, t.y. sudaryti geras augimo sąlygas, parinkti atsparias kenkėjams ir ligoms augalų veisles, sudarytį tinkamą sėjomainą.

Bioįvairovės saugojimo svarba

Ūkinė žmogaus veikla daro įtaką biologinei įvairovei. Lietuvoje savaime auga apie 1 400 aukštesniųjų augalų rūšių, gyvena įvairi gyvūnija. Apie 200 augalų ir 100 grybų rūšių yra reti ir įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Šioje knygoje yra apie 210 retų ir nykstančių gyvūnų rūšių.

Agrarinės ekosistemos yra labai skurdžios biologinės įvairovės požiūriu. Visos jos yra nepakankamai ištirtos. Lietuvoje mažėja natūralių pievų: 1956 m. pievos dengė 19,6 proc. teritorijos, o 1980 m. – vos 6,5 proc. Melioruojant žemes ir didinant ganyklų bei ariamos žemės plotus, buvo sunaikinta pusė visų pievų.

Šiuo metu šalyje yra tik apie 3 proc. natūralių žemyninių pievų. Stipriuose ūkiuose derlingos pievos yra per daug intensyviai naudojamos (nuganomos) ir nyksta. Kai kuriuose regionuose, ypač Žemaitijoje, pievomis virsta nenaudojamos ariamos žemės. Pievos vertingos augalų įvairove, nes čia galima rasti net 70 retų augalų rūšių, kurie įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Lietuva įsipareigojusi saugoti savo biologinę įvairovę. Sudarytas ES saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“, į kurį Lietuva įtraukė 380 atskirų vietovių, užimančių 606 tūkst. ha plotą. Čia įtrauktos paukščių saugojimo buveinės, natūralios augavietės. Trijų paukščių rūšių – griežlės, stulgio ir meldinės nendrinukės – apsauga turės įtakos žemės ūkio paskirties žemei, nes jie veisiasi žemės ūkio tikslams naudojamoje žemėje. Dėl šių paukščių apsaugos planuojama apriboti pievų ir ganyklų arimą 24 vietovėse. Žemės ūkio krizė pagreitino pievų ir kitų atvirų augimviečių nykimą. Tam tikra dalis vertingų teritorijų apauga menkaverčiais miškais ir krūmais. Žemės ūkio laukuose reikia palikti natūralios gamtos augalų saleles su įvairiais augalais.

 
Ūkyje rekomenduojama išlaikyti vietines augalų veisles, pirmenybę teikiant tik į Nacionalinį veislių sąrašą įtrauktoms veislėms. Kad būtų išsaugotas tradicinis Lietuvos žemės ūkio kraštovaizdis, upelių, griovų, ežerų, tvenkinių krantus ir priekrantines juostas reikia palikti nedirbamas.