Didžiausią reikšmę verslinei žvejy­bai Lietuvos natūraliuosiuose van­dens telkiniuose turi Kuršių ir Kauno marios, Nemuno žemupys. Daugelis upių yra svarbios žuvų migracijai, migruojančių ir sėslių žuvų reprodukcijai, rekreacinei žuvininkystei.

Įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos ūkis įžengė į naują raidos etapą. Pirma, nelikus muitų apribojimų ir išsiplėtus rinkai, užsienio ir šalies žuvies produkcijai, kitoms maisto prekėms tenka konkuruoti lygiomis teisėmis. Antra, ES maisto produktams nustatyti labai aukšti ir griežti saugos bei kokybės reikalavimai, todėl svarbiausias dabarties tikslas – pasiekti, kad žuvys ir žuvininkystės produktai būtų konkurencingi ES bendrojoje rinkoje.

Vykstant eurointegracijai, svarbu iš naujo įvertinti akvakultūros sektorių, jo reikšmę, aprūpinant vidaus rinką gėlavandenėmis žuvimis bei tiekiant produkciją eksportui.

Žuvininkystės gamybą sunku reguliuoti dėl gamtinių sąlygų įtakos. Neretai akvakultūros produkcija realizuojama perteklinėje rinkoje (kai pardavimų situacija užsienio rinkose nėra palanki, prekinė produkcija susikaupia vidaus rinkoje, kuri yra per maža jai realizuoti).

Iš ES narių senbuvių akvakultūros neplėtojo tik Liuksemburgas. Išsiplėtus ES, visų jos valstybių tvenkinių plotas padidėjo 148,7 tūkst. ha. Daugiausia tvenkinių yra Čekijoje – 51 tūkst. ha, Lenkijoje – 50 tūkst. ha, Vengrijoje – 30 tūkst. ha. Mažesni tvenkinių plotai yra Lietuvoje – 10,5 tūkst. ha, Latvijoje – 5 tūkst. ha, Slovakijoje – 2 tūkst. ha, Slovėnijoje – 400 ha, Estijoje – apie 300 ha. Lietuvos tvenkiniai sudaro 6,7 proc. viso naujųjų ES valstybių narių tvenkinių ploto.

Palyginti didelę ES valstybių senbuvių tvenkiniuose auginamų žuvų dalį sudaro upėtakiai, šamai, eršketai. Naujosiose ES valstybėse narėse daugiau auginama karpių, nors, palyginti su Lietuva, kur kas daugiau auginama ir upėtakių.
ES valstybių senbuvių (be Liuksemburgo) tvenkiniuose išauginti upėtakiai sudaro 80 proc., karpiai – 8 proc., kitos žuvys (unguriai, šamai, eršketai ir kt.) – 12 proc. visų prekinių žuvų. Daugiausia karpių išauginama Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje. Naujosiose ES valstybėse (be Kipro ir Maltos) upėtakiai sudaro 20 proc., karpiai – 67 proc., kitos žuvys – 13 proc. prekinių žuvų.

Metinė akvakultūros produkcija ES valstybėse sudaro apie 1,2–1,3 mln. t, o jos vertė – 2 mlrd. 889,4 mln. EUR (9,98 mlrd. Lt). Naujai priimtų į ES valstybių metinė akvakultūros produkcija sudaro apie 71 tūkst. t, o jos vertė 150,9 mln. EUR (54,2 mln. Lt), tai yra atitinkamai tik 5,6 ir 5,2 proc. visų ES valstybių akvakultūros produkcijos kiekio ir vertės.

Lietuvoje akvakultūros į­mo­nėse išauginama produkcija sudaro apie 0,14 proc., o jos vertė – tik 0,088 proc. visos ES produkcijos vertės. Naujųjų ES valstybių, tarp jų ir Lietuvos, akvakultūros produkcija sudaro 2,7–3,9 proc. Iš naujai priimtų į ES valstybių daugiausia akvakultūros produkcijos išauginama Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Lietuva tarp naujųjų ES valstybių (be Kipro ir Maltos) užima 4 vietą.

Svarbūs Lietuvai prekybos karpiais partneriai yra Lenkija ir Latvija. Lenkija priskiriama prie šalių, kuriose žuvų ir jų produktų suvartojama per mažai. Pavyzdžiui, 2004 metais, skaičiuojant 1 gyventojui, Lenkijoje suvartota 11,48 kg žuvų (gyvuoju svoriu), arba tik 52 proc. vidutiniškai ES gyventojų suvartoto žuvų kiekio.

Lenkijoje iš tvenkinių parduodamų karpių kaina siekia 8,3–9,7 Lt/kg (9,37–11 zlotų/kg), upėtakių – apie 11 Lt/kg (12,5 zlotų/kg). Rūkytos ar kitaip vartoti paruoštos žuvys yra kur kas brangesnės.

Duomenų analizė rodo, kad kaimyninėje Lenkijoje karpių kainos iki 2004 metų buvo aukštesnės negu Lietuvoje. Todėl, atsižvelgiant į savikainą, Lietuvos karpių produkcija artimiausiais metais galėtų būti šioje šalyje konkurencinga.

Vidinės ir tarptautinės konkurencijos sąlygomis ypatingai svarbi rinkos informacija.

Išsiplėtus ES rinkai, didėja konkurencijos tikimybė, išorinių sąlygų poveikis akvakultūros įmonių veiklai taip pat didesnis, šalies rinką gali papildyti įvežtinės gėlųjų vandenų žuvys ir žuvų produktai.

Lietuvos akvakultūros bendrovių konkurencingumo problema yra labai svarbi. Apie tai diskutuoja mokslo darbuotojai, gamintojai. Tačiau mokslinius konkurencingumo tyrimus riboja įvairūs veiksniai, tarp jų – nepakankama informacija.

Lietuvai įstojus į ES, daugiau informacijos gaunama apie vidaus vandenų žuvininkystės būklę, numatomą jos plėtrą įvairiose ES šalyse, mokslo kryptis žuvininkystėje, kadrų kvalifikaciją, jų rengimo sistemą; prieinamesnė tapo informacija apie ES valstybių rinkose parduodamą akvakultūros produkcijos kiekį, jos didmenines ir mažmenines kainas; lengviau vertinti nevienodomis gamtinėmis sąlygomis auginamų įvairių rūšių akvakultūros prekinių žuvų konkurencingumą ES rinkoje. Tuo pačiu atsiranda didesnė tikimybė, kad Lietuvoje išauginta akvakultūros produkcija ES bendrojoje rinkoje susidurs su kita – palankesnėmis gamtinėmis sąlygomis išauginta bei nepertvarkančiose savo ekonomikos valstybėse pagaminta – produkcija.

Pastaraisiais metais, auginant prekines žuvis, panaudojama 43–49 proc. tvenkinių projektinių pajėgumų. Šis rodiklis gerėja, nes prieš 4–5 metus jis tesiekė vos 32–36 proc. tvenkinių projektinių pajėgumų. 2003–2004 metais vidaus rinkoje realizuota 82–87 proc., eksportuota – 13–18 proc. gyvų karpių. 1999 metais eksportuota 320 t, 2000 m. – 430, 2001 m. – 629, 2002 m. – 605, 2003 m. – 1103, 2004 m. – 871 t karpių.

Po staigaus nuosmukio pradėjo gerėti tvenkinių produktyvumo rodiklis, išreikštas produkcijos svoriu kilogramais iš hektaro. Jis yra aukštesnis už kitų svarbiausių Lietuvos verslinių vidaus vandenų produktyvumo rodiklį.

Atsigaunant Lietuvos ekonomikai, pra­dėjo gerėti ir šalies tvenkinių veiklos rodikliai. Pajamos už tvenkinių produkciją padidėjo nuo 6,6 mln. Lt (1996 m.) iki 13,8 mln. Lt (2004 m.), išaugo pelnas.

Karpių kainos juos auginančiose ES valstybėse senbuvėse, taip pat ir kaimyninėje Lenkijoje, yra aukštesnės negu Lietuvoje. 2004 metais Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje vidutinė karpių kaina buvo 6,09 Lt/kg, Lietuvoje – 5,04 Lt/kg. Lietuvoje išaugintų karpių kaina sudarė 82,3 proc.ES valstybių ir apie 59 proc. Lenkijos karpių augintojų kainų lygio. Todėl nežymiai kintant savikainai, Lietuvos karpių augintojų produkcija turėtų ir ateityje būti konkurencinga. Tačiau mažai tikėtina, kad sąlygos nesikeis. Gamybos išlaidų dydžiui reikšmės turi darbo užmokesčio augimas, pašarų, kitų materialinių bei techninių vertybių kainos. Lietuvos 2004 metų konvergencijos programoje numatyta, kad jau 2007 metais darbo užmokestis, palyginti su 2003 metais, padidės 30,6 proc. Didės energetinių išteklių kainos. Be to, ES šalyse darbo ir materialinių vertybių kainos yra daug didesnės negu Lietuvoje.

Vien dėl mažesnio darbo užmokesčio Lietuvoje tvenkinių žuvų savikaina, palyginti su kai kuriomis kitomis ES šalimis, yra mažesnė. Tačiau, siekiant priartinti Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį prie ES valstybių senbuvių lygio, keisis savikainą formuojantys veiksniai ir konkurencijos sąlygos. Todėl akvakultūrą, kaip ir žemės ūkį, turėtų remti valstybė.

Tai aktualu, vykdant ligų profilaktiką, įveisiant vertingų rūšių žuvų ir vėžių jauniklius vandens telkiniuose, plėtojant ekologinę žuvininkystę tvenkiniuose.