Pelkinių spanguolių ištekliai per paskutiniuosius kelis dešimtmečius Lietuvoje labai sumažėjo, nes sumažėjo natūralių jų augimviečių – pelkių – plotai. Visoje Europoje stengiamasi išsaugoti biologinę įvairovę. Vienas iš būdų sumažinti antropogeninį poveikį pelkėms – kiek galima labiau apriboti žmonių lankymąsi jose. Uogautojai sudaro didžiausią besilankančiųjų dalį ir po savęs palieka didžiulius ištryptus plotus. Viena iš realiausių galimybių apriboti spanguoliautojų kiekį pelkėse ir tuo pat metu patenkinti spanguolių poreikį – kurti spanguolių plantacijas.

Chemine sudėtimi ir gydomosiomis savybėmis spanguolės yra vienos iš vertingiausių laukinių uogų Lietuvoje. Stambiauogių spanguolių tyrimai šalyje pradėti maždaug prieš tris dešimtmečius. Išaiškėjo, kad kultūrinės spanguolės, tinkamai parinkus veisles ir vietą joms auginti, puikiai dera mūsų krašte. Pastaraisiais metais ši nauja kultūra paplito soduose, pirmuosius hektarus užsodino ir ūkininkai.

Stambiauogės spanguolės – tvirti, vešliai augantys krūmokšniai su didelėmis uogomis ant stačių stiebų. Jos daug labiau tinkamos auginti, ypač mechanizuotai nuimant derlių, negu paprastosios ar smulkiauogės spanguolės.

Spanguolės buvo sukultūrintos dar 19 a. pirmoje pusėje ir auginamos didžiuliuose plotuose JAV bei Kanadoje. Europoje kultūrinės spanguolės labiau pradėjo plisti vos prieš keletą dešimtmečių. Šiuo metu didžiausi spanguolynai įveisti Baltarusijoje. Jų plotai sparčiai didėja ir kaimyninėje Latvijoje.

Vietos parinkimas

Vietos parinkimas spanguolių plantacijai įrengti yra vienas iš svarbiausių etapų.

Gerai parinkta aikštelė, tai:

Pagrindiniai natūralūs resursai, reikalingi spanguolynui įrengti, yra tinkamas dirvožemis, vanduo ir smėlis. 20 ha ploto spanguolynui įrengti reikia 40 ha bendro ploto, nes didelę ploto dalį užima keliai, grioviai, pylimai ir vandens rezervuarai.

Gerai pramoninei spanguolių plantacijai įrengti būtina:

• pakankamas geros kokybės šviežio vandens tiekimas;
• gerai įrengta plotų drenažo sistema;
• teritorija turi turėti nedidelį nuolydį vandens valdymui; 
• minimalios įrengimo sąnaudos.
  

Spanguolių plantacijos yra dviejų tipų: sausosios ir šlapiosios. Sausojo tipo plantacijose derlius nurenkamas specialiais kombainais arba rankiniu būdu, o šlapiojo tipo plantacijose – jas prieš tai užliejus, specialiu agregatu numušant uogas nuo stiebelių. Lietuvoje spanguolių auginimo verslą reikėtų pradėti nuo sausojo tipo plantacijų, nes jų įrengimas ir priežiūra yra daug pigesnė ir paprastesnė.

Pirmasis darbas – išvalyti sklypą

Spanguolynų amžius skaičiuojamas dešimtmečiais. Todėl labai svarbu prieš sodinimą sklypą gerai paruošti, nes padarytas klaidas labai sunku vėliau ištaisyti.

Pirmasis darbas – išvalyti sklypą. Jei sklypas apaugęs medžiais ar krūmais, juos teks išrauti, o viršutinį 10–30 cm dirvos sluoksnį su augalų šaknimis nuskusti. Kartais tokį nuskustą sklypą verta metams palikti užlietą vandeniu, kad žūtų likę augalai. Nuo to, kaip pavyks išnaikinti žoles, priklausys spanguolyno priežiūros kaina ir viso uogyno likimas. Todėl dažnai paskutiniajame etape dar naudojami ir herbicidai.

Laukinių spanguolynų dirva yra rūgšti, gruntinio vandens lygis svyruoja nuo 30 iki 60 cm, viršutinis dirvos sluoksnis gerai vėdinasi. Dirbtinėse plantacijose turi būti sudarytos sąlygos, panašios į natūralias.

Kas treji metai būtina užpilti smėlio

Prieš spanguolių sodinimą išlyginti laukai užpilami smėlio sluoksniu. Amerikiečiai spanguolių augintojai siūlo užpilti ne plonesnį kaip 10 cm (iki 20 cm) smėlio sluoksnį. Smėlis pagerina vandens filtraciją, sumažina temperatūros svyravimus dirvos paviršiuje, prie šak­nų lengviau patenka oro. Pasmėlintuose plotuose sumažėja piktžolių, sulaikomas drėgmės garavimas vasarą, žiemą neiškilnojami augalai.

Idealus smėlis yra rupus, turintis 80 proc. 0,2–2 mm stambumo ir 18 proc. 0,02–0,2 mm stambumo dalelių. Smėlis turi turėti ne daugiau kaip 2 proc. dumb­lo ir molio dalelių. Spanguolės yra drėg­mę mėgstantis, bet ne vandens augalas. Joms reikia drėgno, bet gerai vėdinamo grunto šaknų zonoje. Pagrindinė šaknų masė kaupiasi 10 cm paviršiniame dirvos sluoksnyje. Ši zona negali būti visiškai arba periodiškai užliejama.

Rekomenduojama kas 3 metai ant spanguolyno užpilti 1,5–2,5 cm rupaus smėlio. Tai geriausia daryti žiemą. Tirpstant sniegui ir ledui, smėlis padengia senus gulsčiuosius spanguolių ūglius, kurie įsišaknija ir išleidžia naujus vertikaliuosius ūglius (būtent ant jų formuojasi žiediniai pumpurai ir uogos). Smėlis taip pat uždengia nukritusius lapus ir kenkėjus – sumažėja neigiamas jų poveikis spanguolynui.

Dirva – drėgna, bet ne per šlapia

Spanguoles vasarą reikia laistyti. Jaunuose laukeliuose (1–2 metų) spanguoles reikia lieti dažnai ir po nedaug – 30–60 min. per dieną. Kai laukeliuose spanguolynas sutankėja ir yra brandesnis, jį reikia lieti kas 2–3 dienos. Taip dažnai laistyti būtina dėl to, kad spanguolių šaknys dirvoje yra gana sekliai, ir dėl to, kad ta dirva dažniausiai būna drenuotas rupus smėlis.

Dirva turi būti drėgna, bet gerai drenuota. Jei laukeliuose laikosi vanduo (blogas drenažas), tai pakenks ūgliams ir kils grybinių ligų pavojus.

Pavasarį ir vasaros pradžioje pumpurus gali nušaldyti šalnos. Rudeninės šalnos yra pagrindinis neprinokusių ir jaut­rių šalčiui uogų priešas. Prasidėjus šalnai, vandens purkštukai turi būti įjungti ir veikti visą laiką iki šalnos pabaigos (kuomet ant laukelių nėra vandens ar ledo). Vanduo išskiria šilumą, kuri saugo augalus nuo žemos temperatūros. Temperatūrai nukritus žemiau 9o C, vandens purškimas tampa neefektyvus.

Spanguolė yra savidulkis augalas. Apdulkinimui pagerinti reikia naudoti bites. Svarbu atvežti bites maksimalaus žydėjimo metu. Viename hektare statomi 4–6 aviliai. Kai naudojami pesticidai, svarbu laiku bites išvežti.

Geriau sodinti paaugintus sodinukus

Sodinimui skirti ūgliai turi būti geros kokybės ir pirkti iš patikimo tiekėjo. Juose neturi būti piktžolių. Gerų ūglių įsigyti nėra lengva, todėl pirkėjas turi atkreipti dėmesį, kad jie būtų taisyklingai susiformavę, neperdžiūvę, nepradėję augti, reikiamos veislės ir atitiktų kitus reikalavimus.

Sodinant viename hektare paskleidžiama nuo 2,5 iki 4 tonų ūglių, kurie įterpiami į dirvą 8–10 cm gyliu. Po ūglių įterpimo reikia volu prispausti juos prie grunto, kad būtų geresnis kontaktas su dirva ir augalai geriau pasisavintų drėgmę.

Lietuvos sąlygomis dėl sodinamosios medžiagos stygiaus ir dėl to, kad iš pradžių turėtų būti kuriamos nedidelės plantacijos, užsodinti plotus įmanoma ir rankiniu būdu. Taip sutaupomi sodmenys ir vienodžiau užsodinamas plotas. Nedideliems plotams užsodinti rekomenduojama naudoti jau paaugintus 2–3 metų sodinukus.

Stambiauogės spanguolės dauginamos stiebo dalimis – auginiais. Stiebai pjaunami anksti pavasarį, prieš išbrinkstant pumpurams (balandžio mėn.). Dauginimui tinka ir šliaužiantieji (vegetatyviniai), ir statūs (generatyviniai) stiebai. Nupjauti stiebai sukarpomi 8–20 cm ilgio atkarpomis. Jei juos sodinsite į daigyną ir galėsite kruopščiai prižiūrėti, galite karpyti trumpesniais auginiais, jei sodinsite tiesiog į lauką – reikės ilgesnių auginių. Esant reikalui, stiebus arba auginius galima išlaikyti daugiau kaip mėnesį šaltoje (4–6° C) tamsioje patalpoje drėgnuose kiminuose ar durpėse, tačiau jų negalima laikyti suspaustų ar panardintų į vandenį.

Sodinant auginiai įspaudžiami į dirvą taip, kad paviršiuje liktų ne ilgesnės kaip 2–3 cm ilgio viršūnėlės. Trumpi ūgliai sodinami statūs, paviršiuje paliekant vieną viršūnėlę, ilgi – įspaudžiant į dirvą per vidurį taip, kad paviršiuje liktų abu ūglio galai. Pasodinus gausiai palaistoma, kad prie auginių gerai prigultų drėgnos durpės. Auginiai įsišaknija šiltnamyje per 2–3, lauke – per 3–4 savaites.

Į šiltnamį ar daigyną auginiai sodinami 5–10 cm atstumais po 1–2 į vieną vietą. Sodinant auginius tiesiog į uogynui skirtą vietą, sodinimo tankumas pasirenkamas pagal turimą sodmenų kiekį. Paprastai stengiamasi sodinti taip, kad augalai kuo greičiau suželtų į ištisą kilimą. Dažniausiai sodinama 20x20, 20x25, 25x25 cm atstumais, po 2–3 auginius į vieną vietą. 1ha užsodinti reikia nuo 160 tūkst. (25x25 cm) iki 250 tūkst. auginių (20x20 cm), sodinant po vieną į vietą.

Galima užsiauginti kerelių

Spanguolyną galima užsodinti auginiais arba daigyne išaugintais kereliais. Kai trūksta sodinamosios medžiagos, geriau daigyne ar polietileno šiltnamyje išsiauginti kerelių. Tam pačiam plotui užsodinti jų reikės daug mažiau negu auginių, o ploto priežiūra bus paprastesnė: mažiau reikės ravėti, laistyti, žiemą augalų neiškilnos šaltis. Pasodinus kerelius, spanguolės uždengs dirvos paviršių antraisiais, o derėti pradės trečiaisiais metais, o sodinant auginiais –- metais vėliau.

Vienamečiai kereliai sodinami 30x30, 40x40, 50x50 cm atstumais. Kartais tokie sodmenys būna su labai ilgomis (apie 1 m) šakomis, kurias geriau sutrumpinti, o nukarpytas dalis sukaišioti atskirai kaip auginius. Kerelius geriausia sodinti kastuvu, spanguolių stiebus užpilant aukščiau negu buvo užpilti daigyne. 1 ha užsodinti reikia nuo 40 iki 110 tūkst. kerelių. Pasodintus ir auginius, ir kerelius reikia gausiai palaistyti ir palaikyti drėgną žemę, kol augalai pradės augti.

Būtina genėti

Dar vienas darbas – derančio uogyno genėjimas. Panašiai kaip ir smėlinti, genėti yra būtina, norint, kad uogynas kasmet derėtų. Genima rudenį, nuėmus derlių, arba pavasarį, prieš pradedant augalams augti, pašalinant virš spanguolių kilimo besidriekiančius ilgus vegetatyvinius ūglius. Genėjimui nedideliame uogyne naudojami grėbliai su peilių pavidalo dantimis, o dideliuose plotuose – specialios mašinos. Spanguolynas „šukuojamas“ viena kryptimi. Ta pačia kryptimi turėtų važiuoti ir uogas renkanti technika, kad nelaužytų stiebų ir nukreiptų juos viena linkme.

Stambiauogių spanguolių veislės

Per beveik 200 metų išvesta apie 200 stambiauogės spanguolės veislių. Skiriasi jų derėjimo laikas, uogų dydis, forma, spalva ir kiti morfologiniai požymiai. Selekcinis darbas tęsiamas ir dabar. Išvesta naujų labai produktyvių veislių, tačiau pasaulyje populiarios ir plačiausiai auginamos yra tik kelios veislės.

Ankstyvosios veislės

Early Black – viena iš seniausių veislių, sukurta apie 1852 m., atrinkus kloną natūraliose augimvietėse. Vidutiniškai ankstyva. Uogos juosvai raudonos, be apnašo, vidutinio stambumo, prinoksta pirmoje rugsėjo pusėje, tinka laikyti sandėliuose.

Ben Lear – išvesta XX a. pradžioje. Labai ankstyva. Uogos tamsiai raudonos, stambios, nelabai tinka laikyti sandėliuose.

Black Veil – irgi viena iš seniausių veislių, išvesta apie 1890 m., atrinkus kloną natūraliose augimvietėse. Labai ankstyva. Uogos juosvai raudonos, vidutinio didumo, nelabai tinka laikyti sandėliuose.

Le Munion – labai ankstyva. Uogos tamsiai raudonos, stambios.

Franklin – hibridinė veislė, išvesta 1930 m. Uogos raudonos, vidutinio dydžio arba smulkios, gerai išsilaiko sandėliuose.

Bergman – hibridinė veislė, įregistruota 1961 m. Vidutinio ankstyvumo. Uogos raudonos, vidutinio dydžio ar didelės, gerai išsilaiko sandėliuose.

Vidutinio vėlyvumo veislės

Stekens – hibridinė veislė, įregistruota 1950 m. Uogos tamsiai raudonos, stambios, prinoksta rugsėjo viduryje, gerai išsilaiko sandėliuose.

Searles – viena iš seniausių veislių, išvesta 1893 m., atrinkus kloną iš natūralios populiacijos. Uogos raudonos, stambios, prinoksta rugsėjo antroje pusėje, nelabai tinka laikyti sandėliuose.

Crowley – hibridinė veislė. Uogos tamsiai raudonos, vidutinio dydžio.

Vėlyvosios veislės

Howes – sena veislė. Uogos tamsiai raudonos, smulkios ar vidutinio dydžio, gerai išsilaiko sandėliuose.

Pilgrim – hibridinė veislė, įregistruota 1961 m. Uogos raudonos su vaškiniu apnašu, prinoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, labai stambios, labai gerai išsilaiko sandėliuose.

Beckwith – hibridinė veislė, išvesta 1950 m. Uogos raudonos, vidutinio dydžio, labai gerai išsilaiko sandėliuose.

Lietuvos valstybinis augalų veislių tyrimo centras patvirtino, kad veislės Ben Lear, Pilgrim, Black Veil, Washington ir

Stevens yra tinkamiausios auginti Lietuvos sąlygomis. Be jų gana perspektyvios atrodo Early Black, Bergman ir Franklin veislės, kurių tinkamumo tyrimai dar tęsiami.

Apie spanguolių tręšimą ir apsaugą nuo ligų skaitykite kitame žurnalo numeryje.