Lietuvoje, kaip ir šiaurinėse Europos šalyse, pomidorai dažniausiai auginami uždarame grunte. Neretai dėl infekcinių ligų išplitimo ir žalingumo nukenčia augalai, sumažėja derlius, prastėja jo kokybė.

Kiekviename regione ir net atskirame šiltnamyje susiformuoja skirtingas fitopatogenų biotipas, ir, veikiant įvairiems veiksniams, ima vyrauti viena ar kita patogenų rūšis. Ištyrus įvairius pomidorų hibridus nustatyta, kad viena iš žalingiausių pomidorų patogeninių grybų sukeliamų ligų yra kekerinis puvinys (sukėlėjas Botrytis cinerea). Kekerinio puvinio pažeistų vaisių ir stiebų buvo pomidorams augant ir grunte, ir mineralinėje vatoje. Ligos išplitimą daugiausia lėmė santykinė oro drėgmė, temperatūra, vėdinimas, kondensatas ant augalų paviršiaus.

Botrytis cinerea – plačios specializacijos polifaginis parazitas, galintis pažeisti beveik visas daržoves. Pažeisdamas pamatinę stiebo dalį, puvinys dažnai sukelia daigų žūtį. Grybo pažeistose vietose atsiranda rudų ar juodų nekrotinių dėmių. Patogenas taip pat sukelia šlapiąjį pažeistų audinių puvinį. Esant šaltam ir drėgnam orui, vaisiai pūna ties prisegimo vieta ir pradeda byrėti. Be to, ant užsikrėtusių pomidorų vaisių, nepriklausomai nuo auginimo būdo, atsiranda vadinamųjų vaiduokliškų dėmių – paviršinių, taisyklingų, apskritų, 0,5–1 cm skersmens. Nuo jų labai pablogėja prekinė pomidorų išvaizda. Dažnai kekerinis puvinys pažeidžia ir sėklas.

Esant aukštai santykinei oro drėgmei, pažeidimo vietos ant stiebų, šoninių atžalų, vaisių pasidengia puriu, dulkančiu, pilkšvai rudu ar primenančiu balintos kakavos spalvą pelėsiniu apnašu. Besiliečiant infekuotai vietai su kita augalo dalimi, užkratas greitai pereina ant jos. Nuo mažiausio judesio sporos pasklinda ore. Dėl pažeistų žiedų taip pat sumažėja derlius.

Žalingiausia stiebinė ligos forma. Sutrikus transpiracijai ir mitybai, pažeidimas sukelia vytulį ir ankstyvą augalo žūtį. Jeigu pūva stiebo apačia, vysta ir žūsta visas augalas, o jei aukščiau, žūsta augalo dalis virš pažeistos vietos. Pažeistuose augalo audiniuose susidaro juodi grybo skleročiai.

Kekerinio puvinio žalingumas padidėja blogai vėdinamuose ir stikliniuose, ir plėvele dengtuose šiltnamiuose. Ypač sunku šią ligą kontroliuoti žemuose (žemesniuose negu 2 m) šiltnamiuose. Konidijų, skleročių ir grybienos pavidalu grybas gali peržiemoti dirvoje ant augalų liekanų. Lieka gyvybingas ir sėklų paviršiuje, ant šiltnamių, sandėlių ir kitų konstrukcijų, įrankių, taros ir pan. Be to, šis grybas per ventiliacijos angas bet kada gali patekti į šiltnamius iš lauko.
Grybo vystymasis ir patogeniškumas labiausiai priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės. Grybas gali vystytis nuo 0° C iki 30° C temperatūroje, bet jo patogeniškumas ypač padidėja 14–15° C temperatūroje. Jau aukštesnėje kaip 28° C temperatūroje sumažėja B. cinerea sporų dygimo energija, o 35° C temperatūroje sporos ir micelis žūsta. Infekcijai įvykti palankiausia, kai santykinė oro drėgmė yra 97–98 proc., kada augalai būna drėgni mažiausiai 8–10 val., arba po šaltų vėsių naktų, kai augalai pasidengia rasa. Kai drėgmė neviršija 75 proc., patogeno žalingumas yra mažiausias, net ir esant 13–14° C temperatūrai. Ligai plisti įtakos taip pat turi silpnas apšvietimas, kitos augalų ligos, kalio ir fosforo trąšų trūkumas substrate.

Paprastai grybas puola negyvas ar mechaniškai pažeistas augalo dalis, pvz., apyžiedžio likučius, žiedstiebius, nebesivystančius vaisius, atžalų ir lapų šalinimo bei parišamo špagato įtrintas vietas. Infekcija dažnai aptinkama vaisiaus prisegimo vietoje.

Sustabdyti ir kontroliuoti kekerinio puvinio plitimą sunku dėl grybo biologinių savybių – išsivysto atsparios grybo padermės (rasės) fungicidams. Be to, nėra pakankamai registruotų nei cheminių, nei biologinių apsaugos priemonių. Šiuo metu registruotas fungicidas previkuras 60,7 % v. t., skirtas šiltnamio pomidorų apsaugai nuo maro ir sausligės, nėra veiksmingas nuo kekerinio puvinio.

Naudoti chemines augalų apsaugos priemones yra brangu ir ne visuomet efektyvu, todėl labai svarbios prevencinės priemonės ligų daromai žalai sumažinti. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama šiltnamio mikroklimato kontrolei, bendroms agrotechninėms ir fitosanitarinėms priemonėms.

• Šiltnamiuose palaikyti optimalią drėg­mę, juos gerai vėdinti, ypač polietileninius, nesusodinti augalų per tankiai, vengti temperatūros svyravimų dieną ir naktį, kad nesusidarytų vandens kondensatas. Padidėjus oro drėg­mei, šiltnamio erdvė vienu metu ir šildoma, ir vėdinama. 
• Stengtis išlaikyti sausą augalų paviršių, ypač naktimis, kai temperatūra nukrenta iki 15° C. Vengti nereikalingo augalų sudrėkinimo, ypač laistant. Laiku šalinti senus lapus, kad pagerėtų apatinės augalų dalies vėdinimas. Šiltnamyje neturi būti piktžolių, kurios blogina mikroklimatą ir gali būti infekcijos šaltinis. 
• Ligotus augalus ir vaisius šalinti ir sunaikinti.

Biologinio preparato Scaniavital silica efektyvumo, gydant kekerinio puvinio pažeidimus mineralinėje vatoje auginamų pomidorų Kassa F1 stiebuose, tyrimai atlikti 2005 m. LSDI eksperimentinės bazės Multisplan 9,60 SR šiltnamyje (800 m2). Scaniavital silica yra greitai džiūstanti pasta, pagaminta iš smulkių molio dalelių. Į jos sudėtį dar įeina įvairūs mineralai. Užtepus šia pasta pomidorų stiebų žaizdas po lapų, atžalų šalinimo, jos greitai džiūsta. Pasta neleidžia patekti į žaizdas infekcijai, augalai apsaugomi nuo puvinio.

Sąlygos tyrimo metu B. cinerea sporoms plisti ir užsikrėsti buvo vidutiniškai palankios, nes vidutinė temperatūra šilt­namyje siekė 19,50 C, santykinė oro drėg­mė – 86–92 proc.

Pirmieji pažeidimai ant pomidorų stiebų pastebėti birželio pradžioje, ligos paplitimas siekė 3,23 proc. Per visą tyrimo laiką pomidorų Kassa F1 stiebų kekerinio puvinio pažeidimai vidutiniškai siekė 9,2 proc.

Pažeistos stiebų vietos buvo apteptos Scaniavital silica pasta 4 kartus, augalų būklė tikrinta po 7 parų. Nedidelės ir negilios kekerinio puvinio žaizdos užgijo, augalo audiniai uždžiūvo, augalai atrodė sveiki. Kitos žaizdos negijo arba gijo nepakankamai, todėl augalai virš pažeidimo vietos buvo apvytę arba sunykę. Vidutinis Scaniavital silica efektyvumas per visą tyrimo laikotarpį siekė 76,5 proc.