Osteochondrozė – sąnarius deformuojanti kaulinio ir kremzlinio audinių liga, dėl kurios sumažėja galūnių (kojų) tvirtumas, todėl kiaulės pradeda šlubuoti, nepaeina. Įvairių veislių kiaulių kojų silpnumo ydos paveldimumo koeficientas svyruoja nuo 0,2 iki 0,6. Auginant ilgas ir raumeningas kiaules, ši yda tampa vis aktualesnė.

Ypač osteochondrozės požymiai išryškėja suaugusioms (per 100 kg svorio) kiaulėms, dėl to patiriama nuostolių ir veislinėje, ir prekinėje kiaulininkystėje. Liga gali pažeisti daugelį kiaulių sąnarių, bet ne visus vienodai. Osteochondrozė dažniausiai vystosi kiaulių petikaulio ir šlaunikaulio distalinėse dalyse. Tai pagrindinė kiaulių skeleto liga, dėl kurios sutrinka kaulų formavimasis ir sąnarių paviršiuje kaupiasi kremzlės. Be to, šis sindromas ryškiau pasireiškia silpnesnės konstitucijos kiaulėms. Manoma, kad degeneracinę sąnarių ligą gali sukelti ir kiaulių amžiui neadekvatus intensyvus raumenų masės augimas. Toks procesas gali prasidėti dėl paveldimos padidėjusios somatotropinio (augimo) hormono sekrecijos hipofizės liaukoje. Linkusių sirgti osteochondroze kiaulių ligos eigai įtakos turi jų šėrimo ir laikymo (judėjimo laisvumas, grindų tipai, drėgnumas ir pan.) sąlygos.

Kadangi osteochondrozė yra paveldima liga, ją būtina kontroliuoti selekcijos eigoje. Osteochondrozės tyrimai atliekami Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje bei kitose šalyse. Mūsų šalyje veisiamų kiaulių osteochondrozės išplitimo tyrimai pradėti 2001 metais. Buvo tirtos įvairių veislių kiaulės, atrinktos iš skirtingų šalies veislynų ir užaugintos (nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg svorio) Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose. Visų tiriamųjų kiaulių laikymo ir šėrimo sąlygos buvo vienodos. Paršeliai laikyti garduose po vieną, esant 18–20 oC vidutinei oro temperatūrai ir ne didesniam kaip 70 proc. santykiniam drėgnumui. Gardo plotas 1,9 m2, grindys betoninės, pakreiktos durpėmis. Kontrolinio penėjimo metu kiaulės buvo šeriamos 2 kartus per dieną specialiu sausu kombinuotuoju pašaru. Viename kilograme kombinuotojo pašaro buvo 1,1 pašarinio vieneto, 13,39 MJ apykaitos energijos, 16,76 proc. žalių proteinų, 6 proc. žalių riebalų ir 3,66 proc. žalios ląstelienos. Vandens kiaulės gavo ištisą parą.

Paskerdus kiaules, mėsos perdirbimo įmonėse osteochondrozė buvo nustatoma pagal Švedijoje taikomą metodiką, t.y. atliekant priekinių kojų petikaulio ir užpakalinių kojų šlaunikaulio distalinio paviršiaus pjūvį. Ligos pasireiškimo stiprumas alkūnės ir kelio sąnariuose vertintas pagal 0–5 balų skalę: 0 balų – sąnariai nepažeisti, 1 balas – silpnas ir 5 balai – stiprus osteochondrozės pasireiškimas. Iš viso ištirta 1 596 įvairaus genotipo kiaulės, iš jų: 791 kiaulaitė ir 805 kastratai. Išanalizavus tyrimų duomenis, nustatyta osteochondrozės priklausomybė nuo kiaulių veislės ir lyties.

Osteochondrozės įtaka produktyvumo rodikliams

Atlikta 58 skirtingų veislių kiaulių su osteochondrozės pažeistais kojų sąnariais ir 78 kiaulių, neturinčių šios ydos, penėjimosi bei mėsingumo rodiklių analizė. Tirtos grynaveislės Lietuvos baltosios (LB), Lietuvos baltųjų veislės bekoninio (LB-B1) ir mėsinio (LB-M1) tipų, Švedijos jorkšyrų (ŠJ) ir Vokietijos landrasų (VL) veislių kiaulės. Nupenėjus minėtų veislių kiaules (iš viso 136 gyvuliai), apskaičiuotas jų amžius dienomis nuo gimimo iki 100 kg svorio ir penėjimosi trukmė, vidutinis priesvoris per parą ir pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio (nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg svorio). Prieš skerdimą ultragarso aparatu Piglog 105 buvo nustatytas gyvų kiaulių raumeningumas (procentais). Paskerstų kiaulių atšaldytos skerdenos (per 24 val., esant 0– 4o C) puselės ilgis, nugaros lašinių storis už paskutiniojo šonkaulio, ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas ir užpakalinės skerdenos puselės dalies (kumpio) svoris buvo perskaičiuotas pagal 100 kg gyvąjį svorį, naudojant regresijos koeficientus. Tyrimų duomenys įvertinti biometriškai.

Osteochondrozės paplitimas

Tyrimo duomenimis, mažiausiai osteochondrozės pažeisti kojų sąnariai buvo grynaveislių Lietuvos baltųjų (32,2 proc.), daugiausiai – importuotų veislių mišrūnų (78,6 proc.). Osteochondrozės paplitimas tarp tirtų Lietuvoje auginamų kiaulių veislių sudarė 47,4 proc. Pagal gautus duomenis, visų tirtų šalies veislynų kiaulės daugiau ar mažiau sirgo osteochondroze. Iš grynaveislių kiaulių labiau šia liga linkę sirgti landrasų veislės gyvuliai. Mišrūnai osteochondroze sirgo 14,9 proc. dažniau, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Be to, pastebėta, kad kuiliukus-kastratus liga pažeidžia dažniau (50,4 proc.) negu kiaulaites (44,4 proc.). Ši tendencija nustatyta grynaveislių Lietuvos baltųjų, Švedijos jorkšyrų, Vokietijos landrasų, Danijos landrasų, Norvegijos landrasų ir mišrūnų grupėse.

Daugumos veislių kiaulių priekinių ir užpakalinių kojų sąnariuose nustatyta silpna (1 balo) osteochondrozė. Labiau pažeidžiami priekinių kojų sąnariai.

Ligos priklausomybė nuo penėjimosi savybių ir mėsingumo

Analizuojant osteochondrozės įtaką kai kurių veislių kiaulių penėjimosi savybėms, esminių skirtumų nerasta. Sveikų ir paveldimą kojų silpnumo ydą turinčių kiaulių amžius dienomis, pasiekus 100 kg svorį, penėjimosi trukmė, priesvoris per parą ir pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio statistiškai patikimai nesiskyrė. Nors literatūroje yra duomenų, kad kiaulės su kojų silpnumo požymiais lėčiau auga antroje penėjimosi pusėje.

Ultragarso aparato Piglog 105 duomenimis, įvairių veislių kiaulių, turinčių osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, raumeningumas svyravo nuo 51,0 iki 54,2 proc., arba buvo 0,5–3,0 proc. didesnis negu šios ydos neturinčių kiaulių. Ypač ši tendencija išryškėjo grynaveislėms Lietuvos baltosioms.

Tiriant, ar kiaulių sergamumas osteochondroze priklauso ir nuo kitų mėsinių savybių, pagal kontrolinio skerdimo duomenis nustatyta, kad visų grupių kiaulių su osteochondrozės pažeistais kojų sąnariais mėsinės savybės (išskyrus skerdenos puselės ilgį) buvo geresnės negu šios ydos neturinčių kiaulių. Įvairių veislių kiaulių su silpnomis kojomis nugaros lašinių storis už paskutiniojo šonkaulio buvo 0,8–2,5 mm mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas bei kumpio svoris – atitinkamai 0,3–2,5 cm2 ir 0,1–0,8 kg didesni negu sveikų kiaulių. Tačiau statistiškai patikimas skirtumas nustatytas tik grynaveislėms Lietuvos baltosioms pagal kumpio svorio duomenų palyginimą. Taigi osteochondrozės ydą turinčios kiaulės buvo raumeningesnės. Literatūros duomenimis, kitose šalyse panaši osteochondrozės priklausomybė nuo raumeningumo buvo nustatyta diurokams, Šveicarijos landrasams ir Šveicarijos didžiosioms baltosioms, Švedijos landrasams ir Švedijos jorkšyrams, Danijos landrasams ir Danijos jorkšyrams.

Siekiant apriboti paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą, veislynuose vertėtų vykdyti gyvulių atranką. Neturint specialių rentgeno aparatų, priimtiniausia paveldimą ligą tirti pagal Švedijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje taikomą metodiką. Nustačius paskerstiems palikuonims, užaugintiems Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose, osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, veislynuose laikomi jų tėvai turėtų būti stebimi. Veislei nereikėtų palikti kuilių ir paršavedžių silpnomis kojomis, kurie šią savybę perduoda palikuonims. Gerinant veislinių kiaulių produktyvumą ir sveikatingumą, iš papildomų selekcijos metodų rekomenduotina diegti ir osteochondrozės tyrimą bei jos kontrolę veislynuose.