Praėjusiais metais didelės reikšmės turėjo meteorologinės sąlygos, nes kai kur bulvių ir kasti nereikėjo. Orai nuo mūsų nepriklauso, bet kitas sąlygas galime reguliuoti. Išaugintos bulvės turi būti geros prekinės išvaizdos, nes tik tokios yra patrauklios pirkėjams. Anksčiau į ekologines bulves buvo žiūrima skeptiškai, esą jos niekuo nesiskiria nuo intensyviuose ūkiuose išaugintų, o pastarosios kur kas geresnės prekinės išvaizdos, didesnės ir pirkėjui patrauklesnės. Palengva visuomenės požiūris ir poreikiai keičiasi. Paragavę ekologiškai išaugintų bulvių, žmonės įvertina jų skonį ir kokybę. Mielai pirktų jų visada, bet tai nėra taip paprasta: rinkoje ekologiškų bulvių trūksta.

Lietuvos žemės ūkio universitete ekologiškų bulvių tyrimai atliekami jau penkerius metus, bet, aišku, visų auginimo subtilybių per tokį laikotarpį sužinoti ne­įmanoma. Vienur tinka intensyvių technologijų reikalavimai, kitur jų visiškai neįmanoma pritaikyti.

Tinkamiausios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos

Tinkamiausios bulvėms yra priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos. Svarbu, kad dirva būtų puri. Dirvos purumas ypač svarbus augantiems gumbams: supuolusioje dirvoje mažiau deguonies, bulvių šak­nys vystosi silpniau, stolonai šakojasi, formuoja smulkius ir dažnai deformuotus gumbus. Optimalus dirvos tankis, auginant bulves priemolio dirvožemyje, turėtų būti 1–1,2 g/cm3; priesmėlio dirvožemyje – 1,3–1,4 g/cm3. Vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso kiekis dirvožemyje. Kai humuso dirvoje mažai (1–2 proc.), blogesnės jos fizikinės, mechaninės savybės, o kartu didelė tikimybė išauginti prastą derlių.

Dirvos rūgštumui bulvės ne tokios jaut­rios kaip kiti augalai. Jos geriausiai auga, kai dirvos pH 5–6. Nepatartina bulvių auginti sunkaus priemolio dirvose. Nors ir galima joje gauti neblogą derlių, bet dažniausiai bulvės būna deformuotos, prastos prekinės išvaizdos, neatitinka veislės požymių. Didelė rizika auginti tuose dirvožemiuose, kur, esant drėgniems orams, yra didelė išmirkimo tikimybė. Pamirkusios bulvės blogai laikosi, pūva, būna prastos prekinės išvaizdos. Nepatartina auginti varputėtose dirvose, nes skylėtos bulvės tik­rai nepatrauks pirkėjų dėmesio.

Auginti kuo ankstyvesnes veisles

Šis klausimas praktiškai mokslininkų netyrinėtas. Iš savo ir kitų patirties galima rekomenduoti auginti kuo ankstyvesnes veisles. Kokios jos turėtų būti, sunku patarti. Lietuvos ekologiniuose ūkiuose auginama labai daug bulvių veislių, o dar daugiau jų yra įtrauktų į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą. Vieni ūkininkai vieną veislę giria, o kiti tą pačią peikia. Vieni už lietuviškas veisles, kiti prieš. Auginkite tas veisles, kurios jūsų žemėje dera, aišku ieškokite ir kitų, eksperimentuokite. Auginant ankstyvąsias veisles, dažniausiai išvengiama maro padarinių. Kai prasideda maras (fitoftora), bulvių gumbai jau būna išaugę, todėl ligos poveikis labai nedidelis. Auginant vėlyvesnių veislių bulves, yra didelis pavojus, kad jos nuo maro gali smarkiai nukentėti. Kol kas Lietuvoje biologinių priemonių nuo maro nėra. Reikia rinktis kuo atsparesnes šiai ligai veisles. Neblogai būtų ūkyje auginti ne vieną, o kelias veisles. Kitas svarbus reikalavimas, kad ekologiniuose ūkiuose galima auginti tik ekologiniuose ūkiuose arba savo ūkyje išaugintas bulves. Šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2006 metų. Labai svarbu auginti aukšto atsėlio bulves, nes tai garantas gauti gerą derlių.

Daugiausia maisto medžiagų reikia vegetacijos viduryje

Bulvių šaknų sistema nėra stipri, todėl joms reikia lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Trūkstant maisto medžiagų, keras išaugina mažiau gumbų, o juose būna nedaug krakmolo. Trūkstant azoto, augalai būna žemesni, lapai šviesesni. Fosforo ir kalio trąšos taip pat reikalingos, nes šių medžiagų dažno ūkio dirvožemyje yra mažai. Kai trūksta kalio, lapai ima raukšlėtis, pasidaro bronzinės spalvos ir anksti apmiršta. Trūkstant fosforo, bulvės lėtai auga, vėliau žydi ir bręsta, lapai būna smulkūs ir siauri. Trūkstant magnio, ant augalų lapų tarp gyslų atsiranda rudų dėmių.

Bulvių vegetacija yra ilga, jos gerai išnaudoja organinių trąšų maisto medžiagas. Augimo pradžioje iš dirvos jos paima nedaug maisto medžiagų, bet vėliau jų poreikis didėja ir daugiausia maisto medžiagų reikia vegetacijos periodo viduryje, bulvėms pradėjus žydėti. Liepos–rugpjūčio mėnesiais (jei auginamos vėlyvųjų veislių bulvės) jos auga greičiausiai, tada joms reikia daug maisto medžiagų. Ankstyvosioms bulvėms daugiau maisto medžiagų reikia anksčiau – birželio pabaigoje–liepos pradžioje.

Pagrindinis maisto medžiagų šaltinis ekologiškai auginamoms bulvėms yra organinės trąšos. Molio ir priemolio dirvose mėšlą galima užarti rudenį ar net tręšti priešsėlį, nes reikia stengtis kuo mažiau suspausti dirvą. Pasirenkant mėšlo išvežimo laiką, reikia numatyti, kad dėl mėšlavežio nevėluotų bulviasodis. Lengvuose dirvožemiuose mėšlą geriau iškratyti pavasarį. Iškratytą mėšlą svarbu tuojau pat užarti, nes, neaparus mėšlo, pavasarį per tris paras jo veikimas sumažėja beveik 25 proc. Mėšlo norma turėtų būti 35–45 t ha-1. Negalima tręšti didesnėmis normomis negu 170 kg ha-1 azoto (tai privalomas ES reikalavimas).

Žaliąją trąšą geriausia naudoti lengvose smėlio bei priesmėlio dirvose. Augalai žaliajai trąšai gali būti auginami tame pačiame lauke arba atvežami iš kito lauko. Labiausiai tinka ankštiniai augalai. Be organinių, svarbią reikšmę turi ir mineralinės trąšos. Bulves prieš sėją reikėtų tręšti kalio magnezija (ypač lengvuose dirvožemiuose) ir kalio sulfatu. Nepatariama naudoti kalio chlorido ar kalio druskos. Pakankamai kaliu patręšti augalai atsparesni trumpalaikėms sausroms ir mechaniniams pažeidimams, jų gumbus mažiau pažeidžia ligos, juose padidėja krakmolo kiekis, pagerėja kulinarinės savybės.

Kitos rekomenduotinos trąšos – biokal ir biojodis. Tai naujos ekologiškos skystosios trąšos. Jomis galima, o gal ir reikia, prieš sodinimą apvelti bulves. Tyrimai parodė, kad tai duoda tikrai neblogų rezultatų. Po to du ar tris kartus purškiama vegetacijos metu. Pastebėta, kad biokal turi poveikį ir kolorado vabalams.

Šias priemones naudoti geriausia kompleksiškai. Kol kas Lietuvoje ekologiniams ūkiams nėra sertifikuotų fosforo trąšų. Artimiausioje ateityje galbūt bus sertifikuotos ir organinės azoto trąšos.

Sodinimo laikas nustatomas pagal dirvos temperatūrą

Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0–1,5 cm, tada sodinant jie nesusilaužo ir greičiau sudygsta. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia papildomai patik­rinti ir išrinkti visus ligotus gumbus. Tai labai svarbu ekologiniuose ūkiuose, kad augdamos bulvės kuo mažiau sirgtų. Bulvės rūšiuojamos ne žemesnėje kaip 100 C temperatūroje, nes vėsesni gumbai būna jautresni mechaniniams pažeidimams. Geriausia bulves sodinti tada, kai 10–20 cm gylyje dirva yra įšilusi iki 7–80 C. Tokia temperatūra paprastai būna tuomet, kai vidutinė paros temperatūra būna aukštesnė kaip 80 C šilumos. Sudaigintas bulves galima sodinti dirvai įšilus iki 50C.
Geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas Lietuvoje yra balandžio trečiasis–gegužės pirmasis dešimtadienis. Šiaurės Lietuvoje sunkesnės dirvos įšyla vėliau, todėl čia bulves gali tekti sodinti ir gegužės viduryje. Pagrindinis sodinimo laiko nustatymo kriterijus visais atvejais turi būti dirvos temperatūra. Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau daužytųsi, nes per žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus patenka puvinių sukėlėjų, o puviniais užsikrėtę gumbai nesudygsta ir pasėliai išretėja. Anksčiau pasodintų bulvių derlius būna didesnis, gumbuose susikaupia daugiau krakmolo.

Bulvės jautrios šalnoms. Dalis bulvių daigų nušąla jau −20 C temperatūroje. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai.

Tyrimai rodo, kad didžiausias derlius gaunamas, bulves sodinant balandžio pabaigoje. Sodinant vėliau, bulvių derlius mažėja. Visas bulves reikia pasodinti greitai – per 7–9 dienas. Paprastai pirmiausia sodinamos ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo bulvių veislės, skirtos vartoti anksti, po to – vėlyvesnės veislės. Sėkloms ankstyvąsias bulves galima sodinti ir vėliau, nes jų gumbai subręsta pakankamai anksti.

Sodinimo tankumas priklauso nuo bulvių gumbų dydžio, veislės savybių, dirvos, oro sąlygų, auginimo agrotechnikos, trąšų kiekio ir bulvių paskirties. Sodinant smulkius (30–50 g) gumbus ar pjaustytas bulves, sėklos reikia 20–30 proc. daugiau. Ekologiniuose ūkiuose reikia vengti bulvių pjaustymo. Ankstyvosios bulvės sodinamos tankiau, nes jos dažniausiai kasamos anksčiau, kol dar nebūna išaugęs maksimalus derlius.

Sodinant vidutinio stambumo gumbus, didžiausias bulvių derlius gaunamas, kai 1 ha būna 50–55 tūkst. kerų. Sėkliniams pasėliams sėklos reikia apie 20 proc. daugiau. Auginant bulves maistui, į 1 ha reikėtų pasodinti ne mažiau kaip 60 tūkst., o sėkliniuose plotuose – 70–72 tūkst. gumbų. Ankstyvųjų bulvių 1 ha turėtų augti 50–60 tūkst. kerų. Sodinant bulves 60 cm tarpueiliais, eilėje reikėtų sodinti 25 cm atstumais tarp augalų. Sodinant vidutinio dydžio gumbus 60 cm atstumu, vagoje tarp gumbų turėtų būti 30 cm tarpas. Jeigu tarpueiliai 70 cm pločio, tai tarp gumbų turėtų būti 25–26 cm atstumas. Jei norima gauti smulkesnių bulvių derlių, tarp gumbų gali būti paliekamas mažesnis kaip 20–22 cm tarpas.

Bulvių sodinimo būdą lemia dirvožemio struktūra, dirvos drėgmė ir temperatūra, o mažuose sklypuose – dar ir turima technika. Lengvose dirvose bulves geriau sodinti lygiame lauke, nes labai svarbu taupyti drėgmę, o sunkesnėse dirvose – vagose, nes drėgmės čia paprastai pakanka, be to, geriau pašalinamas drėgmės perteklius. Į vagas galima sodinti ir priesmėlio dirvose. Vagose pasodintos bulvės greičiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva greičiau įšyla, leng­viau į ją patenka oras. Be to, bulves galima kaupti ir akėti išilgai vagų iki pat sudygimo, neišverčiant gumbų.