Įgyvendinant BIS, žemdirbiui paliekama apsisprendimo laisvė ir teisė pasirinkti, kokia kryptimi vystyti savo ūkį,
kokią produkciją gaminti, kad būtų galima ją pelningai realizuoti, arba, orientuojantis į situaciją žemės ūkio produktų rinkoje, laikinai ar ilgesniam laikui atsisakyti nepaklausios  produkcijos gamybos.

Senosios ES narės jau nuo 2005 metų pradėjo įgyvendinti BIS. Naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, prie šios schemos turi pereiti ne vėliau kaip nuo 2009 metų. Sprendimas yra susijęs su šiuo metu taikomos Vienkartinės išmokos už plotus schemos (VIPS) tikslais. Numatoma, kad per penkerius šios schemos taikymo metus įvyks tam tikri struktūriniai pokyčiai ūkiuose, išryškės jų vystymosi tendencijos. Visa tai leis priimti sprendimus dėl būsimo BIS modelio įgyvendinimo mūsų šalyje.

Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad ES narės, priimdamos sprendimą dėl BIS įgyvendinimo, turi teisę iš dalies susieti su gamyba kai kurių žemės ūkio augalų ar gyvulių auginimą, mokant už juos papildomas išmokas. Pavyzdžiui, galima susieti su gamyba (t. y. su tam tikrais auginamais augalais) iki 25 proc. paramos lėšų, skirtų ES remiamų grūdinių kultūrų auginimui, kartu paremiant veislinės sertifikuotos linų ir daugiamečių žolių  sėklos auginimą. Gyvulininkystės sektoriuje galimi šie paramos variantai: už karvių žindenių auginimą mokama 100 proc. dydžio išmoka  (šaliai skirtos kvotos ribose), kartu paliekant iki 40 proc. dydžio išmoką už skerdžiamus galvijus; už bulius mokama iki 75 proc. ūkininkams priklausančios išmokos; paliekama  visa (100 proc. dydžio) išmoka už suaugusius skerdžiamus galvijus.

Pirmųjų BIS taikymo senosiose ES narėse metų patirtis rodo, kad įvairios šalys, atsižvelgdamos į ūkio struktūrą, tikslus ir įvertindamos paramos poveikį žemdirbių pajamų palaikymui, pasirinko skirtingus paramos susiejimo su gamybos modeliais variantus arba visiškai atsieja paramą nuo gamybos.

 
Senosios ES narės gali taikyti vadinamąjį istorinį BIS modelį, kai ūkiui priklausanti paramos suma apskaičiuojama, naudojant žemdirbio 2000–2002 metais gautų paramos lėšų už žemės ūkio augalų plotus ir gyvulius sumos vidurkį. Gautą paramos lėšų vidurkį padalijus iš paramai tinkamų hektarų (turėtų per minėtą laikotarpį) skaičiaus, nustatoma vienos teisės į išmoką (TįI) vertė. Kai kurios ES senbuvės pasirinko mišrų bendrosios išmokos ūkiui schemos variantą, kai dalis šaliai skirto finansinio paketo lėšų paskirstoma kiekvienam ūkininkui, atsižvelgus į jo turimus paramai tinkamus hektarus ir nustačius visiems ūkininkams vienodą pradinę TįI vertę. Galutinė paramos suma ūkiui bei vienos TįI vertė šiuo atveju priklauso nuo paramos, kurią konkretus ūkis gavo per 2000–2002 metus, vidurkio.
Pagal šiuo metu galiojančius ES teisės aktus naujos ES narės turėtų taikyti regioninį BIS variantą, kai vienos TįI vertė nustatoma, šaliai apskaičiuoto finansinio paketo lėšas dalijant iš paramai tinkamų hektarų skaičiaus.

Paramos teikimo sąlygos

Pareiškėjas, pretenduojantis į paramą, turi būti žemės ūkio veiklos subjektas.  Pasinaudoti suteiktomis teisėmis į išmoką bus galima tik tuo atveju, jei paramos teikimo metais paramai tinkama žeme pareiškėjas disponavo ne mažiau kaip 10 mėnesių. Be to, prieš suteikiant paramą bei apskaičiuojant paramos sumą, pasirinktinai bus tikrinama, ar pareiškėjas žemės ūkio valdoje laikosi vadinamųjų kompleksinio paramos susiejimo su aplinkosaugos, maisto saugos, gyvulių sveikatos, jų gerovės bei geros agrarinės būklės reikalavimų, kurie išdėstyti  19-oje ES reglamentų  ir direktyvų.

Pareiškėjas, norėdamas pasinaudoti teisėmis į išmokas (t. y. gauti paramą), turės  kiekvienais metais deklaruoti turimas TįI, kurių skaičius turės atitikti paramai tinkamų hektarų skaičių. Taigi TįI ir paramai tinkamas žemės hektaras bus neatskiriami komponentai (sudėtinės dalys) ir būtina sąlyga paramai tiesioginėmis išmokomis gauti. Tokia tiesiogiai su paramai tinkamu hektaru susijusi teisė ES šalyse narėse yra vadinama standartine teise į išmoką.

BIS reikalavimas atidėti tam tikrą ariamos žemės plotą bus taikomas tik didesniems ūkiams, kurie savo ariamoje žemėje, atsižvelgdami į šaliai nustatytą vidutinį referencinį derlingumą (Lietuvai – 2,7 t/ha), gali užauginti 92 tonas grūdų.  Išankstiniai skaičiavimai rodo, kad  Lietuvos žemdirbiai, turintys daugiau kaip 34,1 ha ariamos žemės, 8 proc. jos kasmet privalės atidėti ir negalės auginti joje augalų, skirtų maistui ar pašarams. Tačiau šiuos atidėtus plotus žemdirbiai galės panaudoti energetiniams augalams auginti. Ūkininkams, kurie privalės atidėti tam tikrą ariamos žemės plotą, bus suteikiamos teisės į išmoką už atidėtą žemę. Šios teisės vertė bus lygi standartinės išmokos vertei, tačiau, tik pasinaudojęs teisėmis į išmokas už atidėtą žemę, žemdirbys galės pasinaudoti ir kitomis jam suteiktomis teisėmis į išmokas. Be to, atskirai bus suteikiamos teisės į išmoką už tam tikru referenciniu laikotarpiu augintus daržovių plotus. Šios teisės į išmokas, kitaip negu kitos, turi būti autorizuotos, t. y.  paramą administruojanti institucija patvirtins, kad pareiškėjui suteiktas atitinkamas TįI už daržovių plotą skaičius pagal per atitinkamą referencinį laikotarpį augintų daržovių plotus.

Žemės ūkio veiklos subjektas, kuriam bus suteikta TįI, tampa šios teisės savininku ir gali ja disponuoti savo nuožiūra. Tačiau TįI turėtojas (savininkas) privalo bent kartą per tris metus pasinaudoti visomis jam suteiktomis teisėmis. Pavyzdžiui, jeigu iš žemdirbio turimų 20 TįI nors viena iš jų nebus pasinaudota bent kartą per trejų metų laikotarpį, ji pereis į nacionalinį rezervą (t. y. žemdirbys nebeteks teisės į tą išmoką, kuria nepasinaudojo bent kartą per trejus metus).

ES teisės aktai nustato kelis TįI perleidimo būdus ir sąlygas. Ūkininkas gali parduoti TįI kartu su paramai tinkama žeme arba be jos.  Išnuomoti TįI galima tik kartu su paramai tinkama žeme. TįI paveldėjimo atveju pasinaudoti ja bus galima tik toje šalyje, kurioje TįI buvo suteikta.

Kiekviena ES narė, pereidama prie BIS, privalės sudaryti teisių į išmokas nacionalinį rezervą, iš kurio jos bus suteikiamos veiklą pradedantiems, naujai besikuriantiems ūkininkams, kitiems piliečiams, kurie dėl objektyvių priežasčių nustatytu laiku nepateiks paramą administruojančiai institucijai paraiškos dėl teisių į išmokas suteikimo. Iš nacionalinio rezervo gauta TįI žemdirbys privalo pasinaudoti penkerius metus iš eilės, priešingu atveju ji grąžinama į nacionalinį rezervą.

Naujųjų ES šalių narių pozicija

ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos nuostatos ir jose nustatyti  tiesioginio žemdirbių pajamų rėmimo tikslai yra glaudžiai siejami su  žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygio palaikymu, kaimo vietovių išsaugojimu, todėl vyksta intensyvios diskusijos, vertinant konkrečių BIS nuostatų įgyvendinimo poveikį ilgalaikei ūkio plėtrai, struktūriniams žemės ūkio gamybos pokyčiams bei įtaką palaikant žemdirbių pajamas.

Dalyvaudamos diskusijose ir analizuodamos ES teisės aktų nuostatas bei jų galimą poveikį žemės ūkio sektoriui, trys Baltijos šalys, palaikant Vengrijai, kreipėsi į Europos Tarybą, siūlydamos pakeisti kai kurias 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1782/2003 nuostatas, suteikiant galimybę naujosioms ES narėms taikyti mišrų BIS variantą, pagal kurį per atitinkamą referencinį laikotarpį intensyviai ūkininkavę ir į gamybą investavę žemdirbiai turėtų galimybę gauti didesnę paramą tiesioginėmis išmokomis. Naujosios ES narės taip pat kelia klausimą dėl galimybių mokėti tiesiogines išmokas už plotus, užimtus vaismedžių sodais bei dėl ne mažesnio negu 1 ha paramai tinkamo ūkio dydžio nustatymo galimybės. Jei į šiuos pasiūlymus bus atsižvelgta, naujųjų ES narių žemdirbiams bus sudarytos palankesnės sąlygos kryptingai, orientuojantis į vartotojų poreikius, vystyti kokybiškų bei sveikų žemės ūkio produktų gamybą.