23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/03
Ar auginsime kriaušes?
  • Algimantas BANDARAVIČIUS, LŽŪKT
  • Mano ūkis

Pasėlių deklaracijų duomenimis, 2005 metais šalyje buvo 4 361 ha verslinių sodų, iš jų kriaušės augo tiktai 134 hektaruose, arba 3,1 proc. visų sodų ploto. Daugiausia tai anksčiau su sėkliniais poskiepiais įveisti ekstensyvūs kriaušių sodai. Parduotuvių lentynose siūlomos tik kitose šalyse išaugintos kriaušės, o Lietuvoje sunokusių galima nusipirkti nebent rudenį turguje.

Susidomėjimas kriaušėmis pastaruoju metu pradeda didėti, nes jų kaina augintojui yra patraukli. Pasaulio rinkoje kriaušių vaisių kaina paprastai visą laiką būna 30–50 proc. didesnė negu obuolių. Viena iš pirmųjų šią rinkos nišą įžvelgė bendrovė „Aukštikalnių sodai“, kuri 2005 m. pavasarį įveisė intensyvų 3 ha ploto kriaušių sodą. Kaip teigia šio ūkio vadovas Arvydas Paškevičius, jei viskas gerai seksis, kriaušių plotus numatoma plėsti tiek, kad jų vaisių užtektų prikrauti nors vieną pilną saugyklos kamerą.

Augimo vietai kriaušės yra reiklesnės negu obelys. Daugelio veislių kriaušės Lietuvos gamtos sąlygomis gali nukentėti žiemą – gali pašalti žiediniai pumpurai, vienamečiai ūgliai ar net iššalti visas medis. Kriaušių vaismedžiai, net ir su žemaūgiais poskiepiais, paprastai pradeda vėliau derėti ir būna mažiau derlingi negu obelys. Nors obuoliai ir kriaušės yra klimakteriniai vaisiai (išskiriantys etileną), tačiau vienoje saugykloje kartu jų laikyti negalima, nes kriaušės išskiria daugiau minėtos medžiagos ir taip paspartina nokti obuolius. Jei obuolių saugykloje yra net visai nedaug kriaušių, obuoliai laikosi kur kas trumpiau. Sandėliuose kriaušėms reikia žemesnės ir net minusinės temperatūros.

Nauji kriaušių sodai sodinami pagal obelų sodų pavyzdį, nes tik tokie sodai greitai duoda pakankamą derlių ir užtik­rina pelną augintojui.

Dirva ir vieta

Kriaušės priklauso sodo augalams, kurie yra jautrūs gamtos sąlygoms, ypač žemai temperatūrai. Jau –26o C šaltyje gali nukentėti žiediniai pumpurai.

Kriaušės žydi anksti, todėl pavasarinės šalnos joms kelia didelį pavojų. Dėl šių priežasčių vietą joms parinkti reikia ypač rūpestingai. Tinka nedidelės kalvos, nestatūs šlaitai į pietų ar pietvakarių pusę. Netinkama vieta kriaušynui yra slėniai, ypač uždari arba priaugę medžių ir krūmų. Slėniuose telkiasi šaltesnis oras. Žiemą jis sušaldo vaismedžius, pavasarį nušaldo žiedus, sukelia rūką. Ilgai besilaikantis rūkas sudaro palankias sąlygas ligoms plisti.

Jei teritorija yra atvira, būtina įrengti užuovėją iš greitai augančių medžių. Šios apsauginės juostos labai svarbios iš vakarų pusės, kad jaunus vaismedžius mažiau veiktų vyraujantys vakarų vėjai. Užuovėjos sudaro palankesnes sąlygas ir bitėms. Paprastai bitės nelabai noriai lanko mažai nektaro turinčius kriaušių žiedus. Tik bičių skraidymas sode garantuoja tinkamą kryžmišką žiedų apsidulkinimą ir gerą kriaušių derlių.

Kriaušėms dirvožemis turi būti silp­nai rūgštus – pH 5–6,5, nes šarminėse dirvose šie vaismedžiai, ypač su svarainio poskiepiu, blogiau pasisavina geležį, pasireiškia chlorozės. Gruntinio vandens lygis neturėtų viršyti 1,5 m. Sodo dirvožemis turi būti laidus vandeniui, negludus (nesuspaustas), tinkamiausias – priesmėlis ant priemolio ir priemolis. Purus sluoksnis turi būti ne plonesnis kaip 1 m storio. Skiepyti į paprastosios kriaušės sėjinukus aukštaūgiai vaismedžiai neblogai auga ir molio dirvožemiuose. Kriaušės mitybos elementams nereiklios. Jos gerai auga ir dera, kai 40–50 cm gylio dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5), 150–200 mg/kg kalio (K2O).

Veislių ir poskiepių pasirinkimas versliniam kriaušynui yra ribotas.

Kriaušių poskiepiai

Auginant intensyvius sodus, viena svarbiausių užduočių yra sumažinti vaismedžių dydį. To pasiekiama tinkamai genint, formuojant vaismedžius ir naudojant žemaūgius poskiepius.

Pagrindinis žemaūgėms kriaušėms tinkamas poskiepis yra paprastasis svarainis (Cydonia oblonga). Pagal pirmąją klasifikaciją buvo išskirti tokie svarainių tipai: A, B, C, D, E, F, G, iš kurių pramoninę reikšmę turi tik pirmieji trys. Sodininkystės praktikoje daugiausia naudojami svarainio A (MA) ir svarainio C (MC) poskiepiai. Kriaušės su MA poskiepiu auga gana stipriai, tačiau trečiaisiais – ketvirtaisiais metais, kai pradeda derėti, jų augumas sumažėja. Sodinimo schema su MA poskiepiu gali būti 3,5–4x1,5–2,5 m. Poskiepis MC labiausiai mažina kriaušių augumą ir yra produktyviausias. Kriaušes su šiuo poskiepiu galima sodinti 3,5x1–2 m atstumais. Pagal sodo schemą ir formavimo būdą eilėje atstumus galima sumažinti iki 0,5 m. Lenkijoje sukurtas svarainio poskiepis S1 auga kaip svarainis MA, tačiau yra atsparesnis šalčiui. Jis yra įrašytas į Tinkamiausių Lietuvoje auginti poskiepių sąrašą.

Nežiūrint į daugelį privalumų, kriaušių poskiepiams naudojamos formos turi ir trūkumų. Pagrindinis svarainio poskiepių trūkumas – jie neatitinka kriaušių veislių, t. y. įskiepiai nulūžta skiepijimo vietoje, džiūsta, nedarniai ir prastai auga, leidžia daug atžalų, ne laiku sprogsta pumpurai pavasarį.

Neatitikimui tarp kriaušės veislės ir svarainio panaikinti naudojamas tarpinis skiepas. Tokiu tarpininku gali būti I. Štaro hibridas Nr. 31, Jūratė, Sonata kriaušių veislės. Pasaulyje tarpiniam skiepijimui plačiai naudojamos kriaušių veislės Bere Hardy, Kiure, Old Home.

Be minėtų trūkumų, Lietuvoje iškyla dar ir pašalimo pavojus. Vegetatyvinių svarainio poskiepių iššalimas pastebėtas ir Lenkijoje.

Lietuvoje kriaušių poskiepiams dar rekomenduojamos iš cidonijos sėjinukų Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atrinktos K11, K16 ir K19 formos. K16 derlingumu nesiskiria nuo MA poskiepio. K11 ir K19 poskiepiai yra mažiau derlingi. Lietuvoje be aprašytų poskiepių galima naudoti Sydo poskiepius.

Kad sumažėtų rizika auginant kriaušes su svarainio poskiepiais, vaismedžius būtina sodinti taip, kad skiepijimo vieta būtų ne aukščiau kaip 5 cm nuo žemės paviršiaus. Prieš žiemą pomedžiai mulčiuojami durpėmis, perpuvusiu mėšlu, kompostu.

Tinkamiausios veislės

Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąraše yra vasarinės kriaušių veislės Alka, Jūratė, Alnora ir rudeninės Mramornaja, Patten, Alsa, Konferencinė, Aluona, Lukna. LSDI intensyviuose kriaušynuose rekomenduoja auginti vėlyvąsias ­vasarines ­Alka ir rudenines Konferencinė, Mramornaja, Patten kriaušes. Papildomai siūlomos vasarinės Žiul Giujo, Kliapo mėgstamoji, rudeninės Aluona, Alsa, Lukna ir žieminės Alna, Beloruskaja pozdniaja kriaušių veislės.

Žiul Giujo (orig. Jules Guyot) – vasarinė kriaušių veislė, sukurta Prancūzijoje. Vaisiai prinoksta rugpjūčio pabaigoje, vartojami apie dvi savaites. Jie vidutinio stambumo ir transportabilumo. Odelė plona, skynimo brandoje žalsvai gelsva, vėliau – geltona, įsaulyje kartais raustelėjusi. Minkštimas gelsvai baltas, pusiau tirpstantis, sultingas, granulių nedaug.

Vaismedžiai vidutinio augumo, žiemą nepakankamai ištvermingi, rauplėms atsparūs. Vainikas retokas, piramidiškas. Su svarainio poskiepiais suauga gerai.

Alka – vėlyvoji vasarinė kriaušių veislė, sukurta Lietuvoje. Kriaušės skinamos rugsėjo pradžioje, laikosi 15–20 dienų. Vaisiai vienodo dydžio, stambesni už vidutinius, geros prekinės išvaizdos, transportabilūs, atsparūs rauplėms. Vaisiaus odelė skynimo brandoje gelsvai žalia, prinokusių – geltona, įsaulyje išryškėja plytinio raudonumo dryželiai. Minkštimas gelsvai baltas, pusiau tirpstantis, granulių nedaug.

Vaismedžiai medelyne auga vešliai, sode būna vidutinio augumo. Vainikas piramidiškas, vidutiniškai tankus, šakos iš liemens auga stačiu kampu, vyrauja mažosios vaisinės šakelės. Vaismedžiai šaltomis žiemomis gali pašalti. Su svarainio poskiepiais suauga gerai.

Kliapo mėgstamoji – vėlyvoji vasarinė kriaušių veislė, sukurta JAV. Yra atrasta raudonoji šios veislės pumpuro mutacija ir pavadinta Kliapo raudonoji (Starkrimson).

Vaisiai skinami rugsėjo pirmąjį dešimtadienį, vartojami apie dvi savaites. Jie gražūs, labai skanūs, stambesni už vidutinius, transportabilūs. Odelė žalsvai geltona, įsaulyje plytų raudonumo dryželiai susilieja į vientisą raudonį. Minkštimas gelsvai baltas, labai sultingas, tirpstantis, saldus, be granulių.

Jauni vaismedžiai sode – augūs, derantys – vidutinio augumo, žiemą neištvermingi. Vainikas plačiai piramidiškas, retas, šakos svyrančios, išsikraipiusios. Šios kriaušės ligoms vidutiniškai atsparios. Į svarainio poskiepius skiepijamos su tarpininku.

Alsa – rudeninė veislė, sukurta Lietuvoje. Kriaušės skinamos rugsėjo mėnesio pabaigoje, laikosi 30–35 dienas. Vaisiai labai stambūs (200–250 g), transportabilūs. Odelė gelsvai žalia, įsaulyje raustelėjusi. Minkštimas baltas, pusiau tirpstantis, sultingas, su šiek tiek jaučiamu kadagio prieskoniu. Aplink sėklalizdį granulių nedaug.

Vaismedžiai sode vidutinio augumo, ištvermingi, atsparūs rauplėms. Vainikas plačios piramidės formos, vidutinio tankumo, svyrančiomis šakomis.

Lukna – rudeninė kriaušių veislė, sukurta Lietuvoje. Kriaušės skinamos rugsėjo antrąjį dešimtadienį, laikosi apie 40 dienų. Vaisiai stambūs, transportabilūs, gražūs. Odelė geltona, įsaulyje su ryškiais raudonais dryželiais, išsiliejančiais į raudonį. Minkštimas gelsvai baltas, tirpstantis, sultingas, su vos juntamu specifiniu kadagio prieskoniu.

Vaismedžiai vidutinio augumo ir ištvermingumo. Vainikas plačios piramidės ar net rutulio formos, šakos svyrančios.

Mramornaja – rudeninė kriaušių veislė, sukurta Rusijoje. Kriaušės skinamos antroje rugsėjo pusėje, saugykloje išsilaiko iki spalio pabaigos. Vaisiai stambūs, transportabilūs. Odelė storoka, šiurkšti, žalsvai geltona, įsaulyje su oranžinio atspalvio dėmelėmis ir išsiliejančiu raudoniu. Minkštimas gelsvai baltas, sultingas, granulių negausu.

Vaismedžiai medelyne ir sode vidutinio augumo, žiemą ištvermingi. Vainikas platus, piramidiškas. Kriaušės rauplėms vidutiniškai atsparios. Su svarainio poskiepiais suauga gerai.

Konferencinė – vėlyvoji rudeninė kriaušių veislė, sukurta Anglijoje. Labai plačiai auginama Europos šalyse. Kriaušės skinamos rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, vartojamos iki gruodžio mėnesio. Jei laikomos saugyklose su kontroliuojama atmosfera, išsilaiko kelis mėnesius ilgiau. Vaisiai butelio formos. Odelė žalsvai gelsva, rūdėta. Minkštimas gelsvai baltas, sultingas, be granulių. Vainikas piramidės formos, vidutinio tankumo.

Vaismedžiai vidutinio augumo, neištvermingi, todėl tinka auginti ne visuose šalies regionuose. Sodintinos šiltesnėse sodo vietose. Vaismedžiai derėti pradeda anksti, derlingi. Gerai suauga su svarainiu S1.

Patten – vėlyvoji rudeninė kriaušių veislė, sukurta JAV. Vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, vartojami iki gruodžio mėnesio. Jie stambūs, vienodo dydžio, transportabilūs. Odelė žalsvai geltona, įsaulyje raustelėjusi, ant pavienių vaisių būna rūdžių dėmių. Minkštimas kreminės spalvos, pusiau tirpstantis, salstelėjęs. Aplink sėklalizdį yra granulių.

Vaismedžiai augūs, vainikas piramidiškas, retokas. Žiemą ištvermingi, raup­lėms atsparūs. Su svarainio poskiepiais suauga gerai.

Aluona – vėlyvoji rudeninė kriaušių veislė, sukurta Lietuvoje. Kriaušės skinamos rugsėjo pabaigoje, laikosi 30–40 dienų. Vaisiai gražūs, transportabilūs, stambesni už vidutinius, butelio formos. Odelė žalsvai geltona, įsaulyje neryškiai raustelėjusi, rūdėta. Minkštimas gelsvai baltas, tirpstantis, aromatingas, saldus. Aplink sėklalizdį granulių nedaug.

Vaismedžiai vidutinio augumo. Ištvermingi, atsparūs rauplėms. Vainikas piramidės formos, vidutinio tankumo.

Alna – žieminė kriaušių veislė, sukurta Lietuvoje. Kriaušės skinamos rugsėjo pabaigoje, laikosi iki vasario mėnesio ir dar ilgiau. Vaisiai stambesni už vidutinius, transportabilūs, kiaušinio formos. Odelė geltonai žalia, įsaulyje neryškiai raustelėjusi, rudėta. Minkštimas gelsvai baltas, tirpstantis, sultingas, saldus, granulių nedaug.

Vaismedžiai vidutinio augumo ir ištvermingumo žiemą. Vainikai rutuliški, vidutinio tankumo.

Beloruskaja pozdniaja – žieminė kriaušių veislė, sukurta Baltarusijoje. Kriaušės skinamos spalio pradžioje, laikosi iki vasario pabaigos ir ilgiau. Vaisiai vidutinio stambumo, transportabilūs, kriaušės apvalios ar kiaušinio formos. Odelė šiurkšti, storoka, rūdėta, žalsva, įsaulyje raustelėjusi. Minkštimas gelsvai baltas, pusiau tirpstantis, vidutinio sultingumo, su vos juntama rūgštele. Aplink sėklalizdį granulių nedaug.

Vaismedžiai vidutinio ar silpno augumo, žiemą vidutiniškai ištvermingi ir vidutiniškai atsparūs rauplėms. Vainikai tankūs, plačiai piramidiški.