Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos pieno ūkiuose laikoma vidutiniškai trys karvės. Zinaidos ir Marcelio Andruškų ūkį, vertinant statistiškai, reikėtų priskirti prie vidutiniųjų, mat ūkininkai augina net 10 melžiamų karvių, iš viso laiko 23 galvijus. Stengdamiesi visomis išgalėmis kabintis į pieno verslą, Andruškai neslepia, kad geri norai dažnai atsimuša į neteisybės sieną. Nepaisant kliūčių ūkiui plėsti, vos per keturiasdešimt perkopę žemaičiai į ateitį žvelgia optimistiškai.

Plungės rajono Nešukuočių kaimas, kuriame įsikūrę Andruškai, nuo kitų šalies kaimų niekuo nesiskiria. Gal tik mažiau Lietuvai būdingų lygumų.O ir žemė čia labai prasta: javams atidavęs viską, kas priklauso, vos ne vos gauni 2–3 t grūdų iš hektaro. Prieš penkiolika metų tėvuko paragintas Marcelis Andruška išėjo iš Stanaičių kolūkio ir pagal valstiečių ūkio įstatymą pasiėmė žemės lopinėlį (iš viso 12 ha). Plungės rajone jis buvo tryliktas, įregistravęs nuosavą ūkį. Nelaimingu laikomas skaičius jaunai šeimai išbandymų nepagailėjo.

Nė trisdešimties neturintis vyras plyname lauke skubėjo statyti ne namą šeimai, o tvartą gyvuliams. Sodybą plungiškiai savo jėgomis statė trejus metus. „Čia buvo pelkynas, kuriame knibždėjo daugybė gyvačių. Du sūnus su baime leisdavau pažaisti į kiemą“, – nuo nulio pradėtą gyvenimą prisimena Zinaida. Savarankiško ūkininkavimo galimybė tuomet suviliojo ne vieną to krašto bendrovių pajininką. Gal todėl nė viena iš jų iki šių dienų neišsilaikė, užtat mažų, iš kelių karvučių pieno gyvenančių kaimiečių čia netrūksta. Kiekvienas iš jų ieško savo sėkmės formulės, padedančios išgyventi sparčiai modernėjančiame Lietuvos žemės ūkyje, kuriame smulkiam ūkininkui vietos lieka vis mažiau.

Save vadina vargšais

Apie smulkaus pieno gamintojo kasdienybę, pasak Andruškų, labai daug ir įdomiai nepapasakosi. „Esame vargšai, pasigirti dideliais karvių primilžiais negalime, neturime ir naujų, švara akinančių tvartų su modernia melžimo įranga, – kritiškai ūkį apibūdina Marcelis. – Karvidę statėme šiandienos akimis žiūrint senoviškai: tvartas žemas, virš lubų sukrautas šienas, guoliavietės netinkamų matmenų, todėl gyvuliai nešvarūs. Tokiame pastate tvanku ir žmogui, ir gyvuliui“. Pasak ūkininko, karvidėje sausakimša, visi gyvuliai jau netelpa, todėl verkiant reikia naujo tvarto arba priestato.

Pasakodamas apie ūkį, Marcelis nejučia prasitaria, kad kone visa technika jo paties sukonstruota arba patobulinta: šakniavaisių smulkintuvas, grūdų malūnas, melžimo aparatas, plūgas, šianapjovė, grėblys, net traktorius. „Traktorių iš atskirų detalių tartum kregždė lizdą sulipdė“, – vyrą giria Zinaida. Savo rankų darbu M. Andruška nesididžiuoja: konstruoti mašinas bėda prispyrė. Gaudami menkas pajamas, Andruškai apie naują brangią techniką nė pagalvoti sau neleido. „Šiaip taip vertėmės, pinigų užteko tik būtiniausioms reikmėms, taupyti nebuvo iš ko. Žiemą eidavome į mišką padirbėti“, – apie nelengvą gyvenimą kaime pasakoja ūkininkai, vis pakartodami, kad, jei ne ES išmokos ir parama, vargu ar šiandien mes kalbėtumės. „Gerai buvo tik pradėjus savarankiškai ūkininkauti, o vėliau dėl netinkamų valdžios sprendimų, perdirbėjų savivalės gyvenimas kaime apkarto, mus murkdė visi, kas netingėjo, nenoriu nė prisiminti“, – tikina Marcelis.

Kelių blokada kainų neišsikovojo

Sunkiais visiems pieno gamintojams laikais Andruškams nepadėjo ir šalį sudrebinusi kelių blokada. Įsimintinų įvykių sūkuryje dalyvavo ir Marcelis. Būdavo susėsdavo šešiese į lengvąjį automobilį ir kasryt važiuodavo reikalauti to, kas teisėtai priklauso – įdėto darbo vertos pieno kainos. Ūkyje viena su vaikais likdavusi Zinaida kartą nejuokais sunerimo, ištisą parą nesulaukusi namo sugrįžtančio sutuoktinio. „Mobiliųjų telefonų juk nebuvo, visą naktį bluosto nesudėjau. Grįžo ryte visas pajuodęs“, – pasakoja moteris.

Nerimo kupinas dienas ūkio šeimininkas prisimena su šypsena tik dėl to, kad visą dieną sėdėti ant asfalto, kepinant saulei, buvo tam tikras nuotykis, o didesnės kainos už pieną smulkieji taip ir neišsikovojo. Ją net sumažino. Iki blokados už kilogramą perdirbėjai Andruškams mokėdavo apie 30 ct/kg. Gavusios 56 mln. litų iš Vyriausybės, perdirbimo įmonės kainas pakėlė tik stambiesiems, o smulkiesiems dar sumažino 2–3 centais. „Ar smulkiųjų ir stambiųjų pienas parduotuvėje pardavinėjamas skirtingomis kainomis?“ – retoriškai klausia Zinaida, tačiau tuoj pat pridūria suprantanti, kad pieno savikaina modernizuotame ūkyje yra didesnė.

Gyvenimas išmokė gaminti sūrius

Nors ūkininkų žodžiais apie mažą pieno ūkį nėra ką daug kalbėti, bet klausydamas jų gyvenimo kaime istorijos, supranti, jog ne kiekvienas stambus žemdirbys galėtų tiek daug papasakoti. Smulkiųjų pastangos įsitvirtinti vertos pagarbos. Pirmąją žiemą, atsikėlę į Nešukuočius, Andruškai praleido statomo namo rūsyje. „Buvo tik pamatai ir perdengimas. Padariau laikiną stogą, kad per plyšius nevarvėtų ant galvos, ir taip peržiemojome. Būdavo užpusto, tai jautiesi tartum žeminėje be langų ir dienos šviesos“, – rūpesčių kupiną laikmetį prisimena patogiai ant minkštasuolio įsitaisęs Marcelis.

Jaunos šeimos gyvenimas ir pasistačius būstą nelepino: nuolat reikėjo sukti galvą, iš kur gauti daugiau pajamų. Taip Zinaida pradėjo gaminti sūrius. Vieną žiemą per užpustytus kelius nebuvo kaip su pienu iki turgaus nusigauti, o pieno ilgai juk nelaikysi, suges, prarasi ir tuos kelis litus. Ūkininkė sako, kad sūrius gaminti nesunku, tačiau reikia daug kantrybės, kol surandi tinkamiausią technologiją. Pirmomis dienomis ne vieną litrą prisvilinto pieno teko kiaulėms sušerti. „Būdavo rankos svyra, ašaros iš akių rieda, o skanus sūris niekaip neišeina. Tik po kelių nepavykusių bandymų supratau, kad tame pačiame puode, kuriame kaitini pieną, negalima nieko kitko virti, kitaip pienas svils“, – pabrėžia Zinaida. Pasak moters, ar sūris netrupės, ar nebus per rūgštus, priklauso nuo pieno kaitinimo trukmės, jo surauginimo lygio. Klaipėdoje įgijusi miestietišką medicinos sesers specialybę, Z. Andruškienė niekada nepagalvojo, kad kada nors ūkininkaus.

Įgudusi gaminti sūrius, Zinaida džiaugėsi, kad jos produktai turėjo paklausą: Telšių turguje parduodavo iki 20 sūrių per dieną, tačiau vėl juos gaminti nesutiktų. „Keldavausi anksti – ketvirtą, rankomis melžiau. Vakare – visi į lovas, o aš į virtuvę, prie puodų. Ir taip dešimt metų“, – prisimena moteris. Vasarą Andruškų produktų asortimentą papildydavo braškės ir bulvės, rudenį – grybai. Bulves jie ir dabar turguje parduoda. Jų augina 2 hektarus.

Padidinus bandą, darbo sumažėjo

Lūžis plungiškių gyvenime įvyko tik pernai, kai dėl pajamų stygiaus nusprendė didinti bandą ir teikti paraišką ES fondų priemonės „Standartų laikymasis“ paramai gauti. Plėsti pieno ūkį paskatino ir dar labiau pagausėjusi šeimyna. Andruškai augina ketveriukę, jauniausiajai atžalai Augustui tik treji, o vyriausiam Martynui – dvidešimt. Vyresnėlis kartu su septyniolikmečiu broliu Tadu tėvams labai padeda, prie gyvulių neina tik keturiolikos Jurga. Pasak tėvų, mergina šeimininkauja namuose. „Nebuvo kitos išeities, kaip didinti gyvulių skaičių, nes turgų užvertė lenkiškos braškės, bulvių paklausa irgi sumažėjo, o gaminti sūrius ir juos pardavinėti jėgų vis mažiau, – apsisprendimo priežastis vardija Zinaida. – Nemažą postūmį padarė ir ES parama“.

Ūkininkai gauna išmokas už ūkininkavimą nepalankiose vietovėse. Pasak Marcelio, dabar negali skųstis, nes išmokos kompensuoja dėl prastos žemės prarastas pajamas. Andruškai valdo 50 ha, iš jų – 25 ha nuosavi. Grūdinių augalų plotai siekia 15 ha, didžioji dalis žemės valdos – pievos ir ganyklos.

Prieš pat Kalėdas Nacionalinė mokėjimų agentūra Andruškams pervedė dalį Pieno direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirtų lėšų. Už jas ūkininkai ketina pirkti melžimo į bidonėlius agregatą, pieno šaldytuvą. „Vienu metu bus galima melžti dvi karves. Laikant nedaug gyvulių, tokio melžimo įrenginio pakaks“, – įsitikinęs ūkio šeimininkas. Pernai padidėjus bandai, melžti karves rankomis Zinaidai tapo per sunku. Ir čia padėjo vyro talentas: paprastutį melžimo agregatą sukonstravo pats. Šypsodamiesi ūkininkai pasakoja, kaip karves ganyklose melžė su „golfuku“: VW Golf variklyje pakeisdavo dirželius, kad nuo jo apsukų susidarytų vakuumas.

Ūkininkai kontroliuoja karvių produktyvumą, vidutiniškai iš vienos karvės melžia po 20 kg, produktyviausia duoda 35 kilogramus. Vasarą ūkyje primelžiama 180–190 kg, žiemą – apie 100 kg pieno per dieną. Jį superka kooperatyvas „Riešketėnai“.

Gerai prižiūrimos karvės retai serga, todėl pienas geros kokybės. Gal tik kokį kartą somatinės ląstelės viršijo leistiną normą. Zinaida apie kiekvieną gyvulį galėtų daug papasakoti. Ūkininkai pastebėjo, kad produktyvesnės karvės daugiau veda buliukų. „Iš šešių produktyviausios karvės palikuonių, tik viena buvo telyčaitė“, – teigia M. Andruška. Jis mažo produktyvumo augintines „ožkomis“ vadina ir sėklina mėsinių bulių sperma, mišrūnus paaugina ir parduoda mėsai. Marcelis sako, kad tokios „ožkos“ labai gajos ir visiškai neserga.

Ūkininkai nesiskundžia pieno supirkimo kaina (58 ct/kg), nes pajamų už pieną su visomis išmokomis pakanka ir dar lieka. „Pradėjome namą remontuoti, žemės įsigijome. Po truputį atsitiesiame“, – teigia Marcelis. Besiplečiančiu ūkiu ypač džiaugiasi jo žmona sakydama, kad dabar, kai nereikia sūrių gaminti ir į turgų važiuoti, laiko sau ir vaikams lieka daugiau.

Jei gaus papildomą kvotą, ūkį plės

Nors gyvenimas ir pagerėjo, Andruškai dar turi dėl ko nerimauti. Svajonė dar labiau išplėsti pieno ūkį gali subyrėti į šipulius, nes ūkininkai negavo prašytos 30 t papildomos pieno kvotos. Turimą 14 t kvotą jie jau viršijo. „Gerai, kad nacionalinė Lietuvos kvota dar neviršyta, nes reikėtų mokėti baudas“, – sankcijų baiminasi Marcelis. Padėtis dar labiau komplikavosi, gavus Pieno direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirtų lėšų. ES parama įpareigoja vykdyti pieno gamybą ne trumpiau kaip penkerius metus. „Paraišką kvotai gauti teiksime dar kartą. Gal antrą kartą pavyks, nes pagal kvotų administravimo taisykles ES paramą gavusiems pareiškėjams teikiama pirmenybė. Iš viso reikėtų kokių 60 tonų ar dar daugiau, tada galėtume auginti iki 20 karvių“, – svarsto Marcelis.

Nepaisydami neaiškios perspektyvos, plungiškiai optimistiškai planuoja ateitį: dar šiemet statys šalto tipo priestatą prie tvarto, teiks paraišką paramai Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, kad galėtų įrengti mėšlidę (srutų rezervuaras jau yra) ir mėšlo šalinimo transporterį. Na, o jei kvotos negaus, vėl ieškos kitų pragyvenimo šaltinių, gal laimės užsienyje ieškos.