Siekiant pagerinti pašarų skonį, virškinamumą ir ėdamumą, išvalomos kenksmingos priemaišos, pridedama vitaminų, mikroelementų, taikomi kiti jų apdorojimo būdai. pašarų skoninės savybės turi įtakos skrandžio sulčių išsiskyrimui, jų kiekiui ir kokybei, o tai lemia pašarų virškinamumą.

Pašarų paruošimo šėrimui būdai yra skirtingi. Pavyzdžiui, šiaudų ir pelų kenksmingieji mikrobai ir grybai iš dalies sunaikinami šutinant. Dėl to gyvuliai geriau virškina ląstelieną, nes šutinami šiaudai išbrinksta, suminkštėja, įgyja malonų kvapą. Plikyti miltai susąla, juose atsiranda lengvai virškinamų cukraus junginių. Mielintuose pašaruose, pvz., šiauduose, pagausėja mielių grybų baltymų. Daigintuose grūduose atsiranda daugiau vitaminų. Sulaistytame amoniakiniu vandeniu silose pagausėja azoto.

Ypač svarbu paruošti šėrimui šiaudus. Daugelyje ūkių žieminių javų šiaudai prieš šėrimą smulkinami, paskaninami žlaugtais, melasa, susmulkintais šakniavaisiais, šutinami, mielinami, kalkinami, šarminami ir t. t.

Grūdiniai pašarai prieš šėrimą traiškomi, smulkinami, malami universaliais smulkintuvais, nes taip paruoštus grūdus gyvuliai geriau suvirškina negu sveikus.

Pašarų ruošimo šėrimui tikslas – pagerinti jų skonio savybes ir ėdamumą, padidinti virškinamumą, pašalinti kenksmingas priemaišas, padidinti proteinų, mineralinių medžiagų, vitaminų kiekį, palengvinti mechanizuotą pašarų dalijimą.

Pašarai šėrimui gali būti ruošiami mechaniniu, terminiu, cheminiu, biologiniu ir kitais būdais. Mechaninis pašarų ruošimas yra toks, kai pašarai smulkinami, maišomi, presuojami, traiškomi. Terminiam būdui priskiriamas šutinimas, kaitinimas, ekstrudavimas ir kiti. Cheminis pašarų ruošimas atliekamas, juos veikiant cheminėmis medžiagomis, pvz., konservantais. Biologinis pašarų ruošimas toks, kai pašaruose vyksta fermentavimosi procesai, pvz., pašarus mielinant, salinant, silosuojant.

Siloso ruošimas šėrimui

Geros kokybės silosas galvijams šeriamas be specialaus paruošimo. Daug organinių rūgščių turintis silosas gali būti maišomas su pašarine kreida, natrio arba kalio bikarbonatu NaHCO3 (geriamąja soda), magnio oksidu, mielinamas ar apdorojamas amoniakiniu vandeniu. Natrio bikarbonato į rūgštų silosą pridedama 0,7–1 proc. jo masės, gerai sumaišoma ir šeriama praėjus 2 valandoms.

Kai karvės gauna šarminių priedų, didžiajame prieskrandyje sumažėja rūgštingumas, jame pagausėja mikroorganizmų, pagerėja lakiųjų riebalų rūgščių santykis, pagreitėja fermentacija ir raciono maisto medžiagos geriau virškinamos, gyvuliai geriau ėda pašarus. Minėti šarminiai priedai padeda pieno liaukai geriau pasisavinti lakiąsias riebalų rūgštis (magnio oksidą), todėl padidėja pieno riebumas.

Siloso rūgštingumą galima sumažinti ir kreida ar kalkių vandeniu. Į toną siloso dedama 5–6 kg kreidos. Kalkių vanduo ruošiamas taip: 10 kg gesintų kalkių užpilama 100 l vandens ir gerai išmaišoma. Kai kalkės nusėda, vienas litras kalkių vandens pilamas į 20–30 kg siloso.

Apdorotame amoniakiniu vandeniu silose ne tik sumažėja rūgštumas: amoniakinis vanduo padidina proteinų kiekį racionuose. Vienai tonai siloso sunaudojama 10–12 l 25 proc. amoniakinio vandens. Juo silosas sulaistomas, išimant pašarus iš saugyklos. Silosas su amoniakiniu vandeniu tinka gyvuliams šerti, kai išgaruoja amoniako kvapas. Paruoštą silosą reikia sušerti tą pačią dieną, nes ilgiau laikomas pradeda gesti. Silose amoniakas jungiasi su organinėmis rūgštimis ir jas neutralizuoja. Vienas litras amoniakinio vandens, išlaistytas ant 100 kg siloso, pagausina azoto, kuris prilygsta 500–600 g virškinamųjų proteinų. Tyrimų duomenimis, amoniakiniu vandeniu galima pakeisti iki 25–30 proc. raciono proteinų.

Mielinant silosą, mielės naudoja pieno rūgštį, dėl to siloso rūgštumas taip pat sumažėja. Be to, mielės (Aspergilus oryzae, Bacilus subtilus) skatina fermentaciją didžiajame prieskrandyje.

Galvijams šerti skirtus šakniavaisius reikia nuvalyti, o dar geriau nuplauti, kad neliktų žemių. Cukrinius runkelius reikia susmulkinti. Kitus šakniavaisius taip pat galima susmulkinti ir sumaišyti su smulkintais stambiaisiais pašarais ar koncentratais.

Stambiųjų pašarų apdorojimo būdai

Geros kokybės šienas galvijams paprastai sušeriamas be specialaus paruošimo. Peraugusį šieną galima susmulkinti 4–5 cm ilgio kapojais ir maišyti su kitais pašarais.

Trūkstant pašarų, apipelėjęs šienas gerai iškratomas, vėdinamas ir džiovinamas saulėtą dieną. Pelėsiai iš dalies žūva nuo karščio, šutinant vandens garais, pamirkius natrio šarmo tirpale ar šviežiai gesintų kalkių skiedinyje. Taip paruoštas šienas nedideliais kiekiais gali būti duodamas penimiems galvijams.

Nedidelius geros kokybės vasarinių šiaudų kiekius galvijams galima sušerti be paruošimo. Tačiau didesnius jų kiekius, ypač blogesnės kokybės vasarinių šiaudų, taip pat žieminius šiaudus, prieš šėrimą reikia paruošti. Tokius šiaudus galvijai noriau ėda, kartu organizmas gauna didesnį energijos kiekį. Šiaudai šėrimui gali būti ruošiami labai įvairiais būdais.

Paprasčiausia juos susmulkinti 4–5 cm ilgio kapojais, kurie gali būti maišomi su kitais susmulkintais stambiaisiais pašarais, šakniavaisiais, koncentratais, žlaugtais ar kitais priedais. Šiaudus galima paskaninti ir 1–2 proc. valgomosios druskos, melasos tirpalu (1 kg melasos 2–4 l vandens). Šiaudai taip pat gali būti suvilgomi melasa ar išrūgomis. Melasa atskiedžiama 1–2 dalimis šilto vandens. Šiuo tirpalu šiaudai apipurškiami maždaug 40–50 min. iki šėrimo.

Galvijai geriau ėda šutintus šiaudus. Tam reikia į susmulkintus ir suslėgtus šiaudų kapojus 30–40 min. leisti karštus vandens garus. Į juos galima papildomai pridėti žlaugtų, miltų, valgomosios druskos, melasos. Šutinti šiaudai suminkštėja, įgauna malonų kvapą. Geriausia juos sušerti dar šiltus, kol neprarado malonaus kvapo. Penimi galvijai šutintų šiaudų per parą suėda iki 10–12 kg. Dažniausiai šutinami žiemkenčių šiaudai, taip jie iš dalies nukenksminami.

Šiaudų kokybė pagerėja, jiems savaime įkaitus. Kapojai sluoksniais dedami į dėžę ar lentomis išklotą duobę, sudrėkinami šiltu, sūdytu vandeniu, kietai suslegiami, uždengiami mediniais dangčiais, kurie prislegiami. Šimtui kilogramų šiaudų sunaudojama apie 60 l šilto vandens ir 600–900 g valgomosios druskos. Veikiant pačių šiaudų ir mikrobų fermentams, šiaudai išbrinksta, suminkštėja. Po 3–4 dienų tokiais šiaudais galima šerti gyvulius. Galvijai juos noriai ėda, geriau virškina ir pasisavina. Šiaudai gali būti silosuojami: jei javapjūtė lietinga, žolėti, drėgni šiaudai susmulkinami, kraunami į tranšėjas, suslegiami ir apdengiami polietileno plėvele, kurios viršus pridengiamas. Taip paruošti šiaudai surūgsta, todėl yra skanesni negu sausi. Rauginant šiaudus, į masę galima pridėti mineralinių medžiagų, valgomosios druskos, melasos ir kitų pašarinių priedų, gerinančių skonį ir pašarines šiaudų savybes.

Drėgni šiaudai gali būti apdorojami 2–3 proc. natrio šarmo (NaOH) tirpalu. Tonai pašarų sunaudojama apie 1–1,5 l skiedinio. Apipurkšti šiaudai gerai suslegiami ir 10–24 val. laikomi tranšėjoje ar dėžėje. Šiaudai 60–70oC temperatūroje natrio šarmu paveikiami per 2–3 val. Apdoroti šiaudai turi apie 60–70 proc. vandens. Juos reikia sušerti maždaug per tris dienas, vyresnio amžiaus galvijams per parą duodama iki 10–12 kg taip apdorotų šiaudų.

Apdorojant sausuoju būdu, šiaudai ap­šlakstomi 27–35 proc. natrio šarmo tirpalu. Tonai šiaudų suvilgyti sunaudojama 85–100 l tirpalo. Šiuo būdu apdoroti šiaudai turi 23–25 proc. drėgmės ir gali būti laikomi ilgiau. Penimiems galvijams sumaišytų su silosu ir koncentratais šiaudų galima duoti po 3–5 kg per parą. Apdorotus natrio šarmu šiaudus taip pat galima granuliuoti ar briketuoti. Karvėms per parą galima duoti iki 6 kg apdorotų natrio šarmu šiaudų briketų arba granulių. Pakaitiniam ar penimam prieaugliui tokio pašaro per parą duodama iki 1,5 kg 100 kg gyvulio masės. Apdorotų šarmu šiaudų granulių maisto medžiagos pasisavinamos apie 30 proc. geriau.

Šiaudų maistingumui pagerinti naudojama kalcinuota soda (Na2CO3). Šiaudai susmulkinami ir sukraunami į tranšėjas 40–50 cm storio sluoksniais. Kiekvienas sluoksnis sulaistomas 5 proc. sodos tirpalu (100 kg šiaudų reikia apie 100 l tirpalo). Po to šiaudai gerai suslegiami, apdengiami, ant jų uždedama 40–50 cm sluoksniu sausų šiaudų. Šiaudai savaime kaista 4–5 dienas, 45–50oC temperatūroje, po to juos jau galima šerti. Penimiems galvijams šio pašaro duodama iki 8–10 kg per parą.

Dar vienas būdas šiaudams paruošti – apdorojimas bevandeniu amoniaku ar amoniakiniu vandeniu. Šiaudų kūgis apdengiamas polietileno plėvele ir specialiu prietaisu skystas amoniakas metaliniu švirkštu kas 4–5 m įšvirkščiamas į kūgį. Tonai šiaudų skiriama apie 30 l bevandenio amoniako. Po to plėvelės kraštai nuleidžiami ant žemės ir apkasami, kad neišgaruotų amoniakas. Apdorotas kūgis laikomas hermetiškai uždengtas 7–14 dienų. Po to plėvelė nuimama ir 2–3 dienas pavėdinti šiaudai šeriami. Šiaudų apdorojimas amoniaku yra ir efektyvi šiaudų nukenksminimo priemonė, nes žūva beveik visi pelėsiai ir smulkios kirmėlaitės. Apdoroti amoniaku šiaudai yra gelsvai auksinės spalvos. Galvijai juos ėda noriau. Taip apdorotų šiaudų maistinė vertė padidėja beveik 1,5–2 kartus, nes padaugėja azoto junginių.

Šiaudų kokybei pagerinti gali būti taikoma hidrolizė ir mielinimas. Susmulkinti šiaudai sukraunami į medinę dėžę ar betoninę tranšėją, apipilami 0,1–0,2 proc. druskos rūgšties tirpalu, dėžė uždengiama dangčiu ir į ją leidžiami karšti garai. Vyksta hidrolizė, kurios metu dalis ląstelienos virsta cukrumi. Po to į atvėsusius šiaudus pridedama superfosfato ištraukos, amonio sulfato tirpalo ir mielių raugo (maždaug lygiomis dalimis) 3–4 proc. nuo šiaudų masės. Mielinama maždaug 24 val. Kad mielės geriau daugintųsi, kompresoriumi į talpą pučiamas oras. Geresni rezultatai gaunami į mielinamus šiaudus pridėjus melasos, susmulkintų cukrinių runkelių arba varpinių grūdų miltų. Mielinant labai pagerėja šiaudų skonis, jų ėdamumas, padaugėja azoto junginių, fosfatų, B grupės vitaminų. Jais galvijus galima šerti netrukus po mielinimo.

Šiaudus taip pat galima briketuoti ir granuliuoti. Šiaudai susmulkinami ir sumaišomi su kombinuotaisiais pašarais ar javų miltais, pridedant BVM papildų (iki 35 proc. pagal masę). Briketų ar granulių rišlumas ir pašarinė vertė gerinama melasos priedu (iki 5 proc.). Šiaudų-koncentratų briketai gaminami specialiais įrengimais. Kai granulės šeriamos kartu su sultingaisiais pašarais, karvės jų suėda apie 8 kg, vyresnio amžiaus penimas galvijų prieaug­lis – iki 5–6 kg. Šeriamiems granulėmis galvijams reikia kasdien sušerti ir po 1–2 kg stambiųjų pašarų ar duoti po 5 kg šienainio arba siloso.

Koncentruotų pašarų ruošimas šėrimui

Galvijams šerti skirti grūdiniai pašarai dažniausiai yra malami. Baltymingumui padidinti į juos galima pridėti BVM papildų ar kitų baltymingų pašarų.

Kiti koncentratų ruošimo būdai, kaip traiškymas, salinimas, mielinimas, daiginimas, spraginimas ir kiti, taikomi rečiau. Kombinuotieji pašarai galvijams paprastai sušeriami be specialaus paruošimo.

Javų miltai galvijams sušeriami sumaišyti su kitais baltymingesniais koncentratais. Į tokius koncentratų mišinius pridedama mineralinių ar kitų priedų.

Stambesnėse fermose, sie­kiant mechanizuoti ir automatizuoti pašarų dalijimą, ruošiami visaverčiai drėgni pašarų mišiniai iš savos gamybos koncentratų, siloso ar šakniavaisių, šieno ir kitų.

Kad grūdų maisto medžiagos būtų geriau virškinamos, jie yra malami. Šio proceso metu suardoma kieta grūdų luobelė, dėl to juos lengviau kramtyti, ir gyvuliai gali daugiau suėsti tokio pašaro. Susmulkinus grūdus, labai padidėja sąlyčio su virškinamosiomis sultimis plotas, dėl ko maistingosios medžiagos geriau suskaidomos iki paprastesnių junginių, kuriuos organizmas geriau įsisavina.

Gyvulių organizmas nevienodai reaguoja į grūdų susmulkinimo laipsnį, nes dalelių stambumas turi įtakos grūdų ėdamumui, jų slinkimo per virškinimo traktą greičiui, virškinimo sulčių išsiskyrimui ir jų fermentiniam aktyvumui. Bandymais nustatyta, kad sušėrus kiaulėms sumaltas avižas, jų virškinamumas padidėja iki 25 procentų.

Dauguma ūkininkų mano, kad kuo smulkiau sumalami grūdai, tuo jie tinkamesni gyvuliams šerti. Tuo tarpu bandymų ir literatūros duomenimis, labai smulkiai sumalti grūdai (kai dalelės 1 mm ir mažesnės) sukelia įvairias virškinimo trakto ligas.

Kaip matyti iš tyrimo duomenų, labai smulkaus malimo miltais šeriamos kiaulės dažniau sirgo skrandžio gleivinių erozija ir opomis.

Įvairioms kiaulių grupėms optimalus sumaltų grūdų dalelių dydis yra toks: paršeliams-žindukliams – 0,5–0,8 mm, atjunkytiems – 0,9–1,1, kitoms kiaulių grupėms – 1,0–1,4 mm. Galvijams grūdus rekomenduojama malti stambiau: optimalus dalelių dydis – 1,5–4,0 mm.

Sunkiausia tinkamai sumalti rapsų sėklas, avižas ir kviečius. Per smulkiai sumalti kviečiai tampa lipnūs, skrandyje sukrenta į gabalus, pablogėja jų virškinimas ir gyvuliai praranda apetitą, o rupaus malimo kviečius kiaulės iš viso blogai virškina. Nustatyta, kad gyvulio organizmas efektyviausiai pasisavina traiškytus kviečius ir miežius. Ypač efektyvus terminis traiškymo būdas. Šio būdo pradinėje stadijoje grūdai trumpai (3–5 min.) apdorojami karštu vandeniu arba garais. Šilumos ir drėgmės poveikyje vyksta dalinis maisto medžiagų fermentinis skaidymasis, krakmolo grūdelių apvalkalėlių brinkimas. Po to grūdai traiškomi mechaniškai, tuo metu drėgmė ir šiluma pasiskirsto tolygiai vidiniuose grūdo sluoksniuose, suaktyvėja biocheminiai procesai. Grūdus apdorojant garais, po to juos traiškant, pagerėja pašaro skonis, geriau įsisavinami angliavandeniai ir baltymai. Be to, šis grūdų apdorojimo būdas iš dalies neutralizuoja neigiamą pelėsinių grybų poveikį pašarui. Tokie pašarai ilgiau negenda.

Ypač pagerėja traiškytų grūdų krak­molo virškinamumas, avižų jis siekia 99,1 proc., kviečių – 99,0, o miežių – 98,8 proc. Kaip bus įsisavinamos maisto medžiagos, labai priklauso nuo sutraiškyto (suploto) grūdo storio. Varpinių ir ankštinių augalų grūdus geriausia sutraiškyti 1,1–1,8, kukurūzus – iki 2,5 mm storio dribsniais. Optimalus storis pasiekiamas, kai traiškytuvų volų tarpas – 0,4–0,55 mm.

Traiškytų grūdų drėgnumas neturi viršyti optimalaus dydžio: kviečių ir miežių – 17–20 proc., avižų – 12–19, žirnių – 21–23, kukurūzų – 25–32 procentų.

Traiškyti grūdai tinka galvijų, kiaulių, paukščių kombinuotiesiems pašarams ir lesalams gaminti. Ypač jie tinka jaunik­liams šerti.

Bandymais nustatyta, kad šeriamos traiškytais grūdais karvės yra 5–7 proc. pieningesnės, o galvijų ir kiaulių prieaug­lio priesvoriai 6–8 proc. didesni. Be to, šis grūdų apdorojimo būdas teigiamai veikia gyvulių sveikatingumą. Rapsų sėklas geriausia malti sumaišytas su miežių grūdais.