Kai kurių Europos šalių, tarp jų ir Estijos, žemės ūkio universitetai pakeitė pavadinimus. Dabartinis jų angliškas pavadinimas University of Life Sciences išvertus į lietuvių kalbą reiškia Gyvybės mokslų universitetas. Toks pavadinimo keitimas yra logiškas, nes jis susietas su gyvosios gamtos mokslais ir studijomis, skirtomis ne vien žemės ūkiui, bet ir kitoms ekonominėms veikloms, taip pat ekologijai, rekreacijai, saugiai žmogaus aplinkai, tausojamam gamtos išteklių naudojimui, socialinei plėtrai. Kitaip tariant, agrarinio pobūdžio universitetai ieško vietos kintančioje kaimo misijoje, jai artimų naujų nišų.

Lietuvos žemės ūkio universiteto strateginiuose dokumentuose nenumatoma artimiausiu metu keisti pavadinimo. Tam turime nemažai argumentų. Pirmiausia tai būtų didelė nepagarba žemės ūkiui ir visam Lietuvos kaimui. Mūsų šalyje žemės ūkis visada turėjo išskirtinę reikšmę, jos nepraranda ir dabar. Keičiasi tik jo paskirtis. O ten, kur vyksta spartūs pokyčiai, modernizavimas, reikia intelekto, mokslo žinių, efektyvaus pokyčių valdymo.

Pavadinimo išsaugojimui turi įtakos ir akademinės tradicijos. Pagal šį pavadinimą mus pažįsta akademinis pasaulis, mūsų partneriai, abiturientai, ketinantys stoti į LŽŪU. Pavadinimo keitimo labiausiai nesuprastų mūsų absolventai, kuriems dabartinis pavadinimas primena studentišką jaunystę.

Pavadinimo keitimas, kaip ir iškabų kaitaliojimas, reiškia blaškymąsi, savosios vietos nesuradimą, bėgimą nuo susidariusių problemų. LŽŪU neseniai patikslino savo misiją, kuri yra labai aiški ir unikali tarp kitų šalies universitetų – kurti ir skleisti mokslo žinias, gausinti intelektą, skirtą kaimo plėtrai, pirmiausia žemės ir miškų ūkiui, tausojančiajam gamtos išteklių naudojimui agrarinėje aplinkoje. Tai nereiškia, kad mūsų absolventai turi visi dirbti kaimo vietovėse, verstis žemės ūkiu. Mūsų absolventų paskirtis yra daug sudėtingesnė. Jie savo kūrybiniu darbu turi parengti palankią dirvą kaimo plėtrai, žemės ūkio modernizavimui ir ekologizavimui, kaimo ekonominių ir socialinių problemų sprendimui, pagaliau vykstančių pokyčių valdymui. Todėl dauguma mūsų absolventų dirba ten, kur yra kuriami kaimo plėtrai būtini žmogiškieji, techniniai, biologiniai ir organizaciniai veiksniai, rūpinamasi šių veiksnių efektyviu diegimu. Jų darbo vietos – agrarinio pobūdžio mokslo, mokymo ir konsultavimo įstaigose, žemės ūkio technikos gamybos, serviso ir prekybos firmose, sėklų, trąšų ir augalų apsaugos priemonių gamybos ir prekybos įmonėse, urėdijose, aplinkosaugos, žemėtvarkos ir vandentvarkos bei kitose panašaus pobūdžio institucijose. Šį sąrašą galima užbaigti savivaldybėmis, apskričių įstaigomis, ministerijomis, pagaliau Briuselio biurokratinėmis struktūromis, formuojančiomis ir įgyvendinančiomis ES žemės ūkio, kaimo plėtros, aplinkosaugos ir kitą politiką.

Teigiama, kad universitetai neatitinka šiuolaikinės Lietuvos visuomenės būklės. Jauni mokslininkai nesuinteresuoti juose pasilikti dėl mažų atlyginimų ir vidaus konkurencijos ne­buvimo. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

Sutinku iš dalies. Nors žmogiškųjų išteklių ugdymas, intelekto gausinimas deklaruojami kaip vienas iš Lietuvos prioritetų, tačiau realiame gyvenime šių deklaracijų konkretaus įgyvendinimo požymių tikrai nedaug. Ypač universitetinio mokslo ir studijų srityje. Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį universitetams buvo nustatomi vien tik reikalavimai, bet nesudaromos tinkamos sąlygos tiems reikalavimams įgyvendinti.

Pastaruoju metu mokslo rezultatams yra nustatyti aukščiausi tarptautiniai reikalavimai, o universitetų finansavimo galbūt galėtų pavydėti tik skurdžiausios Afrikos ar Azijos valstybės. Ignoruojamas istorinis faktas, kad mūsų universitetai „atėjo” iš tarybinės mokslo sistemos, kad naujajai mokslo ir edukacinei metodologijai įsisavinti bei integruotis į tarptautinę mokslo ir studijų erdvę reikia ne vienos dienos, o daugelio metų. Lengviau buvo tiems universitetams ar jų fakultetams, kurių mokslas nebuvo politizuotas, kurie ir sovietmečiu turėjo tarptautinių mokslinių ryšių. Taigi stebuklų nebūna.

Žinoma, ir universitetai ne viską padarė, kad sparčiau ir veiksmingiau vyktų mokslo ir studijų pokyčiai. Trūksta ryžto, galbūt ir modernesnės vadybos, efektyvesnio finansų valdymo, studijų kokybės užtikrinimo. Reikia vertinti ir akademines tradicijas, kurios gana konservatyvios ir sunkiai prisiderina prie sparčių pokyčių. Tačiau ir šiomis sąlygomis universitetai yra ryškūs šviesos skleidėjai mūsų šalyje. Mus vertina socialiniai part­neriai, verslo atstovai, moksliniai ryšiai yra tamprūs, aktyvėja integracija į tarptautines mokslo programas. LŽŪU yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su 58 pasaulio mokslo ir studijų institucijomis, ir tas bendradarbiavimas nėra „popierinis”. Universitetas yra Europos universitetų asociacijos visateisis narys, Bolonijos didžiosios chartos, kitų tarptautinių mokslo ir studijų organizacijų narys. Niekas nenuneigs, kad iš LŽŪU, o ne iš kur kitur, po Lietuvą plačiai pasklido ir surado savo vietą ekologinės žemdirbystės, kaimo plėtros, žemės ūkio produktų naudojimo alternatyviajai energetikai, šiuo metu daugiafunkcinio žemės ūkio, kai kurių žemės ūkio biotechnologijų ir daugelis kitų idėjų. Mūsų absolventai suranda darbo vietų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nors ir sunkiai, bet sugebame išlaikyti ir jaunus mokslininkus, ypač jeigu jie atsidavę mokslui.

Ar  pritraukiate mokslininkų iš užsienio? Kaip tai pavyksta?

Mūsų universitetas vykdo „atviro universiteto” politiką, stengiamės kuo daugiau pritraukti dėstytojų iš kitų Lietuvos ir užsienio mokslo ir studijų institucijų. Nuo šių metų universiteto biudžete bus atskira Dėstytojų pritraukimo iš šalies programa. Tačiau tos lėšos kuklios. Todėl pagrindinis būdas – SOCRATES/ERAZMUS ir kitos tarptautinės studentų ir dėstytojų mainų programos. Pagal šias programas nemažai mūsų dėstytojų vyksta skaityti paskaitų į kitų ES šalių universitetus, o pastarųjų dėstytojai atvyksta pas mus. Šie mainai yra naudingi tiek dėstytojams, tiek studentams.

Didžioji dalis LŽŪU studentų neturi motyvacijos, kodėl pasirinko vieną ar kitą specialybę. Dauguma besimokančiųjų nemoka savęs pristatyti darbdaviams, nežino, kaip ieškoti darbo ir pan. Kokių matote būdų keisti šią situaciją?

Tenka sutikti, kad nemaža dalis ne tik mūsų, bet ir kitų universitetų studentų stokoja motyvacijos. Mūsų universitete jų dalis yra didesnė. Tai nulemia Lietuvoje susiformavęs blogas kaimo ir žemės ūkio įvaizdis. Juk dažnai girdime, kai norima ką nors pašiepti ir parodyti žemą intelektą, išvadinant kaimiečiu ar ūkininku. Tai skaudu ir neteisinga. Prie šio neigiamo įvaizdžio sustiprinimo prisideda ir sunkios gyvenimo kaime sąlygos. Tai daro įtaką ir universitetui, turinčiam su žemės ūkiu susijusį vardą, rengiančiam specialistus šiai sferai ir jo infrastruktūrai. Abiturientai, turintys motyvaciją, renkasi geresnį išorinį įvaizdį turinčius universitetus. Taigi nėra ko slėpti, kad mes surenkame silpnesnį ir mažesnę motyvaciją turinčių studentų kontingentą, tačiau darbo rinkai turime parengti vienodai konkurencingus su kitų universitetų absolventais specialistus. Tai ypač sudėtinga. Pirmiausia stengiamės ne studentus perauklėti, bet studijų sistemą pritaikyti prie studentų „atsineštų“ į universitetą žinių ir gebėjimų. Tenka dėstytojams daugiau dirbti auditorijose ir individualiai, taikyti specifinius žinių perteikimo ir gebėjimų ugdymo metodus. Pastaruoju metu ypatingą dėmesį pradedame skirti bendrajam universitetiniam lavinimui, studentų bendrųjų gebėjimų ugdymui, kad jie patys galėtų geriau orientuotis visuotinėse vertybėse, gebėtų jas atsirinkti, giliau suvoktų savo vietą ir paskirtį kintančioje visuomenėje. Didėja dėmesys studentų gebėjimų dirbti savarankiškai ir kintančiomis sąlygomis ugdymui.

Ypač daug tikimės iš neseniai įkurto Karjeros centro, kuris aktyviai pradėjo savo veiklą ir turi padėti studentams profesionaliai susiorientuoti ir pasirengti darbo rinkai.

Ką naujo universitetas žada siūlyti kitais mokslo metais?

Gerinsime studijų kokybę. Į studijų kokybės gerinimą žiūrime kaip į nuolatinį ir daugiaveiksnį procesą. Gyvename labai dinamiškais laikais. Todėl turime nuolat atnaujinti ir moderniu mokslu bei darbdavių poreikiais grįsti studijų turinį, taikyti šiuolaikinius žinių perteikimo ir gebėjimų ugdymo metodus, įtraukti daugiau studentų į mokslinį darbą, ugdyti jų aktyvią poziciją. Todėl padidintą dėmesį skirsime dėstytojų pedagoginei ir mokslinei kompetencijai didinti, metodinėms priemonėms rengti, nuotoliniam mokymui. Tikimės, kad visa tai prisidės prie geresnės mūsų absolventų kokybės, profesionalesnio ir spartesnio kaimo problemų sprendimo.

Universiteto silpnoji vieta – pasenusi laboratorijų įranga ir nepakankamai šiltos, nelabai gražios auditorijos, kitos patalpos. Todėl pirmenybę teiksime spartesniam patalpų šiltinimui, laboratorijų modernizavimui ir informacinių paslaugų infrastruktūros plėtrai.

Sieksime permainų mokslo srityje. Pirmiausia norime mokslininkų dėmesį ir išteklius koncentruoti į tas mokslo kryptis, kurios šalies kaimui reikalingiausios ir kuriose turime didžiausią mokslinį potencialą. Tai aplinkos inžinerija, aplinkotyra, žemės ūkio bioinžinerijos technologijos, alternatyvioji energetika, kaimo plėtros vadyba. Tikimės suformuoti aukštos mokslinės kompetencijos centrus šiose kryptyse ir pasiekti svaresnių mokslo rezultatų. Tuomet ir kaimui turėsime daugiau ką pasiūlyti.