Dėl globalių rinkų kainų svyravimų, politinių nuostatų nepastovumo, permainingų gamtos sąlygų žemdirbiai nėra tikri dėl savo pajamų ir pelno. Todėl svarbus žemės ūkio veiklos elementas yra rizikos valdymas. Vienas iš populiariausių rizikos valdymo būdų pasaulyje – žemės ūkio draudimas.

Šiuo metu apdrausta tik apie 20 proc. pasaulio žemės ūkio produkcijos. Didžiausia draudimo rinka yra Šiaurės Amerikoje, nes čia valstybė taiko dideles subsidijas draudimo įmokoms.

Žemės ūkio produkcijos draudimą galima suskirstyti į šias kategorijas: derliaus draudimas; gyvojo inventoriaus draudimas (nuo mirtingumo, epidemijų), kitos produkcijos draudimas (vandens gyvių bei augalų veisimo ir kt.).

Pasėlių draudimas – labiausiai paplitusi draudimo rūšis, ji sudaro net 70 proc. viso žemės ūkio draudimo apimčių. Juo gali būti draudžiama tam tikra kultūra arba plotas. Pirmuoju atveju išmoka mokama, jei apdraustos kultūros derlingumas yra mažesnis už iš anksto apibrėžtą tikslinį derlingumą, o antruoju atveju ūkininkas išmoką gauna tik tuo atveju, jei viso apdrausto ploto derlius yra mažesnis už tikslinį derlingumą. Draudžiantis šiuo draudimu, draudimo įmoka didėja, priklausomai nuo pasirinktų rizikų ir draudžiamų produktų skaičiaus.

Draudimo programos ir draudžiami produktai įvairiose šalyse skiriasi, priklausomai nuo valstybės pagalbos lygio, auginamų pasėlių bei jų auginimo sąlygų. Vienose šalyse valdžios subsidijuojama draudimo politika apima įvairius galimus pavojus daugeliui pasėlių, o kitose – tik kai kurias rizikas (dažniausiai krušą) ir tik kai kurių pasėlių. Valstybė, įvertinusi šalies žemės ūkio struktūrą, kultūras, gamtos rizikas bei galimą valstybės intervencijos lygį, turi pasirinkti tinkamiausias draudimo sistemas ir skatinti jų vystymąsi. Draudimo sistema gali būti privati, vieša (valstybinė) arba vieša (valstybinė)-privati.

Privatus draudimas

Privataus žemės ūkio draudimo sistema paprastai teikia apsaugą tik nuo kelių rizikų (dažniausiai nuo krušos ir šalnų). Šiuo draudimu draudžia privačios draudimo kompanijos, valstybė nesubsidijuoja draudimo įmokų.

Daugelį rizikų apimančio privataus draudimo vystymąsi stabdo du veiksniai. Pirma, produkcijos ir kainos rizika gali būti sisteminė, t. y. daugelis ūkininkų nuo rizikos gali nukentėti vienu metu. Antra, informacijos stoka, kuri riboja draudimo kompanijų galimybes apskaičiuoti galimus nuostolius, o tai veda prie neigiamo pasirinkimo (kai draudžiasi tik ūkininkai su didele rizikos galimybe) bei moralinės rizikos (kai apsidraudę ūkininkai nesistengia išvengti žalos).

Privati draudimo sistema paplitusi Vokietijoje, Švedijoje, Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Maltoje.

Vokietijos vyriausybė nesubsidijuoja derliaus draudimo. Tik pavieniais atvejais, kai žemdirbys susiduria su stichine nelaime, gali būti sudaromos specialios žemių programos nelaimių padariniams lik­viduoti.

Vokietijoje paplitęs žemdirbių savitarpio asociacijų vykdomas žemės ūkio draudimas. Taip draudžiantis apsisaugoma nuo krušos padaromų nuostolių. Besidraudžiantis ūkininkas dažniausiai būna asociacijos nariu, bet gali draustis ir nepriklausantys asociacijai ūkininkai. Draudimo valdymą bei nuostolių vertinimą atlieka patys ūkininkai. Tačiau atsitikus draudiminiam įvykiui nuostolius vertina ne tos žemės, kurioje būta krušos, asociacija, bet kitų žemių asociacijų vertintojai.

Viešas (valstybinis) draudimas

Šios sistemos ypatybė yra ta, kad valstybinės draudimo įstaigos surenka draudimo įmokas, administruoja draudimo programas ir garantuoja išmokas. Privataus sektoriaus vaidmuo šioje draudimo sistemoje ribotas. Jis apima tik produktus, kurių nedraudžia valstybinis draudimas. Valstybinė draudimo sistema ir privalomas draudimas yra Graikijoje ir Kipre.

Graikijoje pasėlius privaloma drausti nuo krušos, šalnos, vėjo audrų, potvynių, sausros, smarkaus lietaus, sniego, stichinių nelaimių, kai kurių gyvulių ligų. Draudimo įmoka skaičiuojama kiek­vienam ūkiui ir nėra susijusi su rizika. Ją sudaro 3 proc. auginamų pasėlių vertės ir 0,5 proc. gyvulių vertės. Privačiu draudimu galima apsidrausti tik nuo rizikų, kurių nedraudžia valstybinis draudimas. Taip pat privačiu draudimu galima dar papildomai apsidrausti nuo tų pačių rizikų, nuo kurių buvo draustasi valstybiniu draudimu.

Viešas (valstybinis)-privatus draudimas

Vyraujant viešo-privataus draudimo sistemai, siūloma daugiau draudimo programų, tad galima drausti nuo daug daugiau pavojų. Dalį draudimo įmokų subsidijuoja valstybė, todėl draudimas žemės ūkio subjektams yra prieinamesnis, patrauklesnis. Be to, vykdomas ir perdraudimas.

Viešo-privataus draudimo sistema vyrauja Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Slovakijoje. Italijoje draudimas yra savanoriškas ir gali būti individualus arba kolektyvinis (pvz., žemės ūkio kooperatyvai). Valstybė kompensuoja iki 50 proc. ūkininko mokamų draudimo įmokų, priklausomai nuo draudimo tipo. Kai kuriais atvejais 10 proc. draudimo įmokų dar dengia vietos valdžia. Rizikos valdymą koordinuoja Nacio­nalinis solidarumo fondas, kuris padeda ištikus stichinėms nelaimėms. Italijoje žemės ūkio subjektai patys pasirenka draudimo tipą. Jie gali draustis nuo vienos ar kelių rizikų arba rinktis visas rizikas api­mantį draudimą. Austrijoje taip pat vyrauja viešas (valstybinis)-privatus draudimas. Galima draustis bendru draudimu nuo sausros, šalnos, potvynių, vėtrų, sraigių, varnų ir lietaus padarytos žalos arba specialiuoju draudimu nuo krušos padarytų nuostolių. Drausdamiesi specialiuoju draudimu ūkininkai moka 50 proc. metinės draudimo įmokos, o kitą dalį sumoka federalinė valdžia (25 proc.) ir regiono valdžia (25 proc.). Valstybė draudimo įmokas subsidijuoja tik su ta sąlyga, kad regiono valdžia taip pat padengs 25 proc. draudimo įmokos.

Viena iš efektyviausių Europoje žemės ūkio draudimo sistemų yra Ispanijoje. Tai rodo didelis žemės ūkio gamintojų dalyvavimas draudimo sistemoje. Šalyje apdrausta apie 70 proc. užauginamo derliaus. Platus draudimų pasirinkimas yra viena iš draudimo sistemos veiksmingumo ir gausaus dalyvavimo joje priežasčių. Daugiausia Ispanijoje apdraudžiama vaisių, daržovių, kviečių.

Šalyje galima apdrausti beveik visus auginamus pasėlius ir gyvulius nuo beveik visų rizikų. Ispanijoje nuo visų žemės ūkio rizikų draudžia privačios draudimo kompanijos, ir visi draudimų tipai yra subsidijuojami valstybės. Draudimo sutartys sudaromos, atsižvelgiant į žemės ūkio veiklos tipą bei draudžiamo pasėlio ploto charakteristikas. Ūkininkai patys pasirenka, nuo kokių rizikų ir kokius produktus drausti. Dauguma žemės ūkio subjektų renkasi daug rizikų apimančius draudimus.

Valstybės vaidmuo Ispanijos draudimo sistemoje didelis – ji dalyvauja sudarinėdama draudimo planus, subsidijuodama draudimo įmokas, perdrausdama. Valstybė skiria iki 45 proc. subsidijų draudimo įmokai.  

Lietuva turi pasirinkti draudimo sistemą

Pasėlių draudimas aktualus ir Lietuvos žemdirbiams. Šiuo metu šalyje pasėlius draudžia tik viena draudimo bendrovė, draudimo įmokos yra didelės, o pasėlių draudimo galimybe naudojasi nedaug žemės ūkio subjektų (kasmet apdraudžiama tik 0,49 proc. visų pasėlių ploto). Tad įvykus nelaimei pagalbos prašoma iš valstybės. Tačiau valstybės ištekliai riboti, o dėl stichinių nelaimių ir nepalankių klimato sąlygų patiriama vis daugiau nuostolių, todėl šalyje būtina kurti veiksmingą pasėlių draudimo sistemą.

Lietuvos žemės ūkio draudimo rinką sudaro pastatų draudimas, technikos draudimas, gyvulių draudimas bei žemės ūkio pasėlių draudimas. Šiuo metu vienintelei pasėlius draudžiančiai bendrovei (UAB DK ,,PZU Lietuva“) toks draudimas yra nuostolingas, kadangi ūkininkai draudžia ne visus, o tik rizikingiausius plotus, draudžiasi mažai žemės ūkio sub­jektų (per 5 metus bendrovė sudarė tik 1 tūkst. draudimo sutarčių ir apdraudė apie 10 tūkst. ha pasėlių).

Pasėliai draudžiami nuo 5 rizikos veiksnių: neigiamų žiemojimo pasekmių (iššalimo, išmirkimo, suplėkimo), krušos, audros, liūties, pavasarinių šalnų. Draudimo įmoka priklauso nuo pasirinktų draudimo variantų, rizikos, auginamos kultūros, taikomos agrotechnikos ir siekia vidutiniškai 6–8 proc. pajamų.

Lietuvoje pasėlių draudimo sistema nėra pakankamai išplėtota. Ūkininkai savo nedalyvavimą draudimo sistemoje aiškina pernelyg didelėmis draudimo įmokomis.

Taigi Lietuvai svarbu pasirinkti tokią draudimo sistemą, kuri skatintų ūkininkus draustis, o draudimo kompanijas drausti ir sumažinti valstybės išlaidas nelaimės atveju. Pirmiausia reiktų apsispręsti, ar pasėlių draudimas turi būti privalomas, įpareigojantis ūkininkus apdrausti pasėlius, ar savanoriškas, su tam tikru valstybės intervencijos lygiu (viešojo (valstybinio)-privataus draudimo sistema) ar be jo (privataus draudimo sistema).

Kurdama žemės ūkio draudimo sistemą, Lietuva galėtų pasinaudoti Olandijos, kurioje valstybė žemės ūkio draudimą remia teikdama garantijas, pavyzdžiu. Olandijoje, įsteigus garantijų fondą, sumažėjo draudimo įmokos ir padidėjo pasėlių draudimo paklausa. Lietuva taip pat galėtų steigti panašų fondą, kuris, teikdamas garantijas, sumažintų draudimo įmokas ir padidintų žemės ūkio draudimo patrauklumą.

Viena iš alternatyvų žemės ūkio draudimui – savitarpio stabilizavimo fondai. Žemės ūkio gamintojai turėtų kooperuotis ir įkurti privatų fondą, kurio lėšos būtų naudojamos tais atvejais, kai vieno ar kelių grupės narių pajamos nukrenta žemiau iš anksto nustatyto lygio. Valstybė turėtų remti tokių fondų steigimą, teikdama laikiną mažėjančią paramą.

Mūsų nuomone, Lietuvai būtų tikslingiausia rinktis viešo (valstybinio)-privataus draudimo sistemą. Viešas-privatus draudimas pakeistų nacionalinę pagalbą, o tai padėtų stabilizuoti valstybės išlaidas ir sumažintų neigiamus valstybės pagalbos teikimo poveikius (išmokų atidėjimus, privataus rizikos valdymo nevykdymą, neatsakingų rizikos valdymo metodų laikymosi skatinimą). Pasirinkus šią draudimo sistemą, geriausiai būtų suderinti žemdirbių, draudimo bendrovių ir valstybės interesai ir užtikrintas privačių ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas.