23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/02
Mikotoksinų poveikis gyvulių sveikatai
  • Algis ČERNAUSKAS, LVA
  • Mano ūkis

Pasikeitus ūkininkavimo ir gamtinėms sąlygoms, padaugėjo pelėsinių grybų. Parazituodami ant augalų jie produkuoja gyvuliams toksiškus junginius – mikotoksinus.

Praėjusių metų derliaus nuėmimas grūdų augintojams sukėlė daug rūpesčių. Grūdai subrendo gana anksti, nes liepos mėnuo buvo sausas ir šiltas, o prasidėjus javapjūtei, įsivyravo lietingi orai. Atlikus javų tyrimus dėl mikotoksinų, buvo nustatytas padidintas mikromicetų kiekis, kadangi lietingi orai skatino lauko mikromicetų plitimą. Nuėmus drėgnus grūdus ir nepakankamai juos išdžiovinus, sandėliuose pradėjo plisti Penicillium ir Aspergillus genties grybai, produkuojantys ochratoksiną.

Jau lauko sąlygomis varpiniai javai yra pažeidžiami pelėsinių grybų. Užterštumo lygis priklauso nuo gamtinių sąlygų, nuo grūdų sandėliavimo sąlygų. Gamtoje patogeninius grybus išplatina vėjas, vabzdžiai ir paukščiai.

Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 400 įvairių rūšių mikotoksinų. Dėl didelio paplitimo jie laikomi vienu iš svarbiausių žmogaus ir gyvulių sveikatos rizikos veiksnių. Lietuvoje gyvulių pašaruose yra labiausiai paplitę ir daugiausiai nuostolių padarantys grybelio Fusarium toksinai (deoksinivalenolis, zearalenonas, ochratoksinas, aflatoksinas ir kt.). Europos Parlamentas ir Europos Taryba 2005 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo sugriežtino reikalavimus parduodamai augalininkystės produkcijai.

Mikotoksikozių požymiai

Mikotoksinai neigiamai veikia beveik visus organus: kepenis, inkstus, virškinimo traktą, smegenis ir nervų sistemą. Kepenys, kaip mikotoksinų detoksikacijos organas, pažeidžiamos dažniausiai. Paprastai šios nuodingos medžiagos susilp­nina imunitetą, taip sukeldamos pavojų užsikrėsti kitomis ligomis. Taip pat sumažėja gyvulių ir paukščių produktyvumas, augimas, pašarų suvartojimas, sutrinka reprodukcija. Paprastai mikotoksinų sukeltų mikotoksikozių požymiai būna labai nežymūs, tiksliai nustatyti, kad gyvūnas apsinuodijo mikotoksinais, galima tik jį išskrodus.

Analizuojant mikotoksikozių priežastis ir pasireiškimo sąlygas pastebėta, kad mikotoksinai nevienodai pavojingi skirtingoms gyvūnų rūšims. Pvz., aflatoksinams jautriausios yra kiaulės, triušiai ir ančiukai, mažiausiai jautrios – pelės, žiurkės, vištos. Galvijai ochratoksinams yra labai atsparūs dėl prieskrandžių mikro­floros veiklos. Jei gyvuliai suėda apkrėstų mikroskopiniais grybais pašarų, pirmiausia pasireiškia vietinis toksinų veikimas: parausta oda ir gleivinės, atsiranda nekrotinių židinių. Dėl organizmo apsinuodijimo mikotoksinais sutrinka nervų sistemos veikla, pažeidžiamas virškinimo traktas, gyvulys nusilpsta.

Susirgę gyvuliai iš pradžių nekoordinuoja judesių, eina nepasitikėdami savimi, pasidaro neramūs, pradeda drebėti jų raumenys. Vėliau gyvuliai daugiau guli, išsivysto užpakalinių galūnių parezė, susilpnėja refleksai, odos jautrumas. Jie praranda apetitą, pradeda liesėti. Kūno temperatūra paprastai būna normali. Padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, kuris būna aritmiškas. Ant gleivinių atsiradę nekrotiniai židiniai plečiasi ir gilėja. Paršeliams sutinsta galva ir kaklas. Po oda pastebimi ryškūs kraujo išsiliejimai. Ligos pradžioje kraujyje sumažėja trombocitų ir leukocitų, mikotoksikozei paūmėjus – eritrocitų ir hemoglobino.

Išskrodus mikotoksikoze sirgusį gyvulį, ant burnos ir ryklės gleivinių matyti ryškūs nekrozės židiniai, o skrandžio ir žarnų gleivinėse – katarinio-hemoraginio uždegimo požymiai su pastebimais nekrozės židiniais. Kepenys paraudusios, inkstai padidėję.

Ypač žalingi ochratoksinai, kurie absor­buojami tuščiojoje žarnoje. Prik­lau­somai nuo gyvulio rūšies, absorbuojamų ochratoksinų kiekis svyruoja nuo 40 iki 65 proc. Kraujo apytakos sistemoje jie jungiasi prie albumino serumo molekulės. Dėl to labai sulėtėja mikotoksinų pasišalinimas iš gyvulio organizmo. Apie 50 proc. į orga­nizmą patekusių mikotoksinų išsi­ski­ria su šlapimu, 13 proc. su tulžimi į išmatas. Pastebėta, kad ochratoksinai gali pereiti placentos barjerą ir apnuodyti vaisių. Net ir nedidelis ochratoksinų kiekis veikia kancerogeniškai, sukeldamas pastebimus klinikinius intoksikacijos požymius. Su­ėdus užkrėstų ochratoksinais pašarų, išsivysto proteinurija (baltymų buvimas šlapime). Dėl ochratoksinų poveikio at­si­randa inkstų ir kepenų piktybinių na­vi­kų. Patekę su pašaru mikotoksinai kau­piasi kraujo serume. Ochratoksinai nė­ra pa­vojingi atrajotojams, kadangi juos suskaido didžiojo prieskrandžio pirmuonių ir bakterijų fermentai.

Diagnozė, gydymas ir profilaktika

Mikotoksikozė nustatoma pagal anamnezės duomenis, jos eigą, būdingus ligos požymius ir skrodimo duomenis. Diagnozei patvirtinti atliekamas pašarų mikologinis tyrimas.

Specialių vaistų šiai ligai išgydyti nėra, paprastai sergantiems mikotoksikoze gyvuliams taikomas simptominis gydymas. Jeigu iš bandos susirgo tik pavieniai gyvuliai, tikslinga išplauti skrandį natrio hidrokarbonatu. Po to duodama toksinus surišančių gleivingų pašarų. Į veną leidžiami kalcio preparatai. Norint išvengti mikotoksikozių, pašariniai grūdiniai augalai turi būti laiku nuimti, pravartu atlikti derliaus mikologinį tyrimą.

Pelėsiniai grybeliai – natūralūs gamtos organizmai. Esant tinkamoms sąlygoms (temperatūrai, drėgmei, deguonies kiekiui), jie dauginasi, išskirdami toksines medžiagas. Kontroliuoti oro sąlygų neįmanoma. Taigi ir išvengti pelėsinių javų ligų sunku. Būdų sumažinti kenksmingų medžiagų sandėliuojamuose grūduose yra keletas. Svarbiausia sumažinti jų drėgnį, gerai ventiliuoti sandėlius, naikinti žalingus vabzdžius, kurie pažeisdami grūdo luobelę atveria kelią grybeliams plisti. Siekiant sumažinti pelėsinių grybelių plitimą, būtina taikyti tinkamas sėjomainas, laiku naudoti fungicidus.

Kad grūdai neužsikrėstų Aspergillus ir Penicillium genčių grybais, kurie dažniausiai veisiasi sandėliuose, nuimtą derlių reikia saugoti tinkamomis sąlygomis. Patartina nuolat valyti grūdų ir pašarų saugojimo aruodus, elevatorius, sandėlius, šėryklas, tirti derlių. Paprastai grūdai į sandėlius patenka drėgnoki, užteršti piktžolių sėklomis. Derlius pradeda kaisti ir susidaro tinkamos sąlygos mikroskopiniams grybams augti. Siekiant sustabdyti pelėsių dauginimąsi, reikia kuo greičiau grūdus išvalyti ir konservuoti.

Didelis vaidmuo, užtikrinant gyvulininkystės produktų saugą, tenka pašarų gamintojams. Radus toksinių medžiagų žaliavose, į kombinuotuosius pašarus būtina įterpti mikotoksinų surišiklių, kurie su kenksmingomis medžiagomis susijungia virškinimo trakte ir iš organizmo pasišalina su išmatomis. Plačiausiai naudojamos mineralinės (kalcio aliuminio silikatai, bentonitai, zeolitai), iš mielių sienelės medžiagų gautos ir kitos mikotoksinus detoksikuojančios medžiagos, pavyzdžiui, Mycosorb suriša aflatoksiną, zearalenoną, T-2 toksiną, ochratoksiną, DON. Vienai tonai pašarų šio preparato reikia apie 0,5–1 kg.

Daugelis mikotoksinų kaupiasi gyvūnų organizme. Su kiaušiniais, mėsa ir pienu kenksmingos medžiagos patenka į žmonių organizmą. Yra žinoma, kad žmonėms mikotoksinai gali sukelti kepenų ir stemplės vėžį, nefropatiją, toksinę aleukiją ir kitas pavojingas ligas. Žmonės gali apsinuodyti ir riešutuose, kavoje, vyne, sultyse, uogienėje susikaupusiais toksinais.