Sodininkavimo sėkmė priklauso ne tik nuo sodo derlingumo, bet ir nuo išaugintų vaisių kokybės. Mat didelis kiekis prastos kokybės, kaip ir mažas kiekis geros kokybės, vaisių neužtikrina šio verslo pelningumo. Daug kalbama, kad būtina daryti dirvožemio ir vaismedžių lapų tyrimus, bet ar žinome, kaip tai padaryti?

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos vers­linėje sodininkystėje įvyko daug pakitimų. Pirmiausia, atsirado naujų veislių, galinčių vesti aukštos prekinės kokybės, skanius ir gražius vaisius. Vietoj aukštaūgių poskiepių į naujus sodus sodinami vaismedžiai, išauginti su žemaūgiais ar pusiau žemaūgiais poskiepiais. Todėl iš esmės pasikeitė naujų verslinių sodų konstrukcijos. Vietoj ekstensyvių sodų, kuriuose buvo sodinama po 400–600 vaismedžių viename hektare, dabar sodinama po 1 250–1 660 ar net 3–4 tūkstančiai medelių hektare. Tokiuose obelų soduose gaunamas 25–35 t/ha obuolių derlius.

Didėjant trąšų kainoms, vaisių augintojai kelia sau klausimą, kaip tręšti sodus ir uogynus, kad užaugtų gausus ir puikios kokybės vaisių derlius.

Vaismedžiai trąšoms nereiklūs

Daugiamečiai augalai, tarp jų ir vaismedžiai bei vaiskrūmiai, mitybos elementams yra nereiklūs. Nustatyta, kad suaugęs obelų sodas per metus iš dirvos hektaro pasisavina 30 kg azoto, 10 kg fosforo, 50 kg kalio, 25 kg kalcio ir 5 kg mag­nio. Tokiais mitybos elementų kiekiais turėtume papildyti dirvą tręšdami.

Praktikoje naudojamos didesnės trąšų normos, kadangi maisto elementai iš dirvos išsiplauna, ypač azotas, magnis ir kai kurie mikroelementai. Dauguma lauko ir daržo augalų šių elementų sunaudoja keletą kartų daugiau. Sodo augalų privalumas dar ir tas, kad jie turi stiprią šaknų sistemą, įsiskverbiančią giliau į dirvą, ir gali paimti į gilesnius dirvožemio sluoksnius išplautas maisto medžiagas.

Augalų apsirūpinimą mitybos elementais parodo jų būklė ir derlius. Jei trąšos parenkamos, remiantis tik vizualiniu vertinimu, kai trąšų normos nustatomos iš akies, dažniausiai per kelerius metus sutrikdoma pusiausvyra tarp atskirų mitybos elementų. Labai svarbu saugoti dirvą bei gruntinius vandenis nuo per didelio chemizavimo. Nustatant vaismedžių ir vaiskrūmių optimalaus tręšimo normas, svarbu stebėti augimą ir derėjimą bei daryti chemines dirvožemio ir lapų analizes. Patyrusiam sodininkui augimo ir derėjimo stebėjimai yra labai vertingi, ypač nustatant azoto normas.

Dirvožemio agrocheminė analizė

Dirvožemio agrocheminė analizė yra universaliausias metodas, leidžiantis nustatyti augalams prieinamo fosforo, kalio, magnio kiekį ir dirvožemio rūgštingumą (pH). Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirta, kad sodo augalai gerai auga, kai iki 40–50 cm gylio dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5) ir 150–200 mg/kg kalio (K2O). Sodo augalams optimalus pH 5,6–6,5. Svarbus ne tik mitybos elementų kiekis, bet ir jų tarpusavio santykis dirvoje: K:Mg=2–3:1 (jei šis santykis didesnis, trūksta magnio); Ca:Mg=5:1; Ca:K=20:1.

Dirvožemis tiriamas:

• prieš sodo ir uogyno įveisimą;
• jaunuose soduose ir uogynuose;
• derančiuose soduose ir uogynuose.
  

Ėminys analizėms turi būti reprezentatyvus, tai yra atspindėti lauko, sodo ar jo dalies dirvožemio savybes. Nuo tinkamo ėminių paėmimo priklausys ir tręšimo rekomendacijų tikslumas. Laboratorinė įranga ir metodai praktiškai neleidžia suklysti, o klaidos rekomendacijose gaunamos dėl netinkamų ėminių.

Kai pasirinktame lauke ar sode dirvožemis nevienodas, reikia sudaryti tiek ėminių, kad būtų galima įvertinti visų skirtingų lauko dalių savybes. Vienas jungtinis ėminys, kai yra panaši dirvožemio granuliometrinė sudėtis, reljefas, tręšta tomis pačiomis trąšomis, sodas vieno amžiaus, sudaromas iš keturių hektarų ploto. Imant ėminius, reikia vengti labai išsiskiriančių plotelių, neimti ėminių arti kelių, pastatų ar, pavyzdžiui, vietų po buvusia mėšlo krūva. Jei sodas auga šlaite, tai jungtinių ėminių reikia paimti ne mažiau kaip du: vieną iš šlaito viršutinės dalies, o antrą – iš apačios, o jei plotas didelis, tai ir iš šlaito vidurio.

Ėminių paėmimo laikas ir vieta

Dirvožemio ėminių paėmimo laikas neturi didesnės reikšmės, bet nerekomenduojama to daryti po gausesnio lietaus, ilgalaikės sausros metu, taip pat ką tik patręšus ar pakalkinus žemę. Parinktame sodui ar uogynui lauke dirvožemis pirmąjį kartą tiriamas prieš metus, o dar geriau – prieš dvejus metus iki sodo įveisimo. Pavasarį ar vasaros pradžioje gauti rezultatai leidžia koreguoti tręšimą rudenį. Derančiame sode dirvožemio ėminius agrocheminėms analizėms geriausia paimti tuo pačiu laiku kaip ir lapų.

Dirvožemio ėminiai imami iš 0–20 cm ir 21–40 cm gylio. Vienam jungtiniam ėminiui sudaryti reikia paimti apie 20 ėminių iš įvairių lauko vietų.

Dažniausiai intensyviai prižiūrimų sodų pomedžiai purškiami herbicidais, o tarpueiliuose sėjamas daugiamečių žolių mišinys. Herbicidais apdoroto pūdymo vietoje dirvožemis gali parūgštėti, jame gausu vaismedžio šaknų, todėl labiau kinta ir kitos jo savybės. Šiems pokyčiams įvertinti rekomenduojama ištirti ir pomedžių, ir tarpueilių dirvožemį. Tarpueiliuose ėminiai imami iš apželdintos juostos vidurio, pomedžiuose – per vidurį iš tarpo tarp vaismedžių ir gazono. Dirvožemis, kaip ir sodui sodinti parinktame lauke, imamas iš 0–20 cm ir 21–40 cm gylio. Imame 20–25 ėminius iš įvairių sodo ar uogyno vietų.

Lauke ar sode šį darbą atlikti geriausia su specialiu dirvožemio paėmimo kaltu, nors tinka ir kastuvas. Specialus kaltas labai palengvina ėminio paėmimą. Einant lauku, kas 15–20 žingsnių kaltas vertikaliai smeigiamas į dirvą ir jo turinys išpilamas į specialų indą. Analogiškai sudaromas dirvožemio ėminys iš 21–40 cm gylio. Kastuvu iškasama 20 cm gylio duobutė ir iš jos dugno kaltu paimamas ėminys. Imant žemių ėminį iš duobutės, reikia žiūrėti, kad nepribirtų dirvožemio iš viršutinio dirvos sluoksnio.

Kai kasama kastuvu, iškasama 20 cm gylio duobutė, viena jos sienelė įžambiai išlyginama, paskui per visą duobutės gylį kastuvu atpjaunamas 1–2 cm žemių sluoksnis. Maždaug trečdalis žemės nuo vidurinės kastuvo dalies per visą 20 cm gylį dedama į kibirą. Pagilinus duobutę iki 40 cm paimamas ėminys iš 21–40 cm gylio. Viso tiriamo ploto ėminių žemė gerai sumaišoma ir 0,5–1 kg masės supilama į maišelį. Ant maišelių su žemėmis užrašoma, iš kokio lauko ar sodo kvartalo ir gylio imti pavyzdžiai. Laboratorijoje nustatomas dirvožemio rūgštingumas (pH), humuso, fosforo, kalio ir magnio kiekis.

Lapus taip pat reikia tirti

Derančiame sode ar uogyne tręšimas turi būti paremtas ne tik dirvožemio agrocheminėmis analizėmis, bet ir vaismedžių lapų cheminiais tyrimais bei vaismedžių būklės ir aplinkos kritinių veiksnių poveikio vertinimu normalaus derėjimo metais. Maisto medžiagų kiekis dirvoje ir lapuose tikrinamas kas 3–4 metai.

Lapų cheminė sudėtis gerai parodo, kokių mikroelementų augalui trūksta. Lapų analizės atliekamos tik visiškai derančiuose soduose ir uogynuose. Jaunų augalų lapai analizuojami tik įtarus kokios nors maisto medžiagos trūkumą ar tuomet, kai tinkamai prižiūrimi vaismedžiai auga blogai. Šiuo atveju palyginimui reikia paimti ir lapų ėminius nuo gerai augančių vaismedžių.

Mineralinė lapų sudėtis keičiasi nuo pavasario iki rudens. Stabiliausias mineralinių medžiagų kiekis būna vasaros viduryje. Obelų, kriaušių, slyvų lapai analizėms imami nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Vyšnių, trešnių ir uogakrūmių – derliaus nuėmimo metu arba tuoj pat po uogų nuskynimo. Braškių ir aviečių lapai skinami be kotelių, o visų kitų augalų – kartu su lapkočiais.

Viename ėminyje turi būti po 150–200 lapų, paimtų ne mažiau kaip nuo 20 medžių. Jie skinami iš keturių priešingų vaismedžio šonų, po 2–3 lapus nuo metūglių viduriniosios dalies, ties vaismedžio aukščio viduriu. Lapai turi būti be ligų ir kenkėjų, tipiškos formos, švarūs be pesticidų pėdsakų.

Nuskinti lapai išdžiovinami ir sudedami į maišelius. Maišeliai pažymimi etiketėmis, kuriose nurodomas veislės pavadinimas ir sodo kvartalas, iš kurio imtas lapų bandinys. Laboratorijoje dažniausiai nustatomas azoto, fosforo, kalio, magnio, boro ir mangano kiekis. Įtariant, kad trūksta kitų mitybos elementų, galima įvertinti ir jų kiekį. Kiekvienai tiriamai veislei sudaromi atskiri bandiniai. Kai kvartale pasodinta daug veislių, pasirenkame tas, kurių yra daugiausia. Negalima ėminių imti ką tik nupurškus vaismedžius trąšomis ar pesticidais.

Subalansuotas tręšimas, paremtas dirvožemio agrocheminėmis ir augalų lapų cheminėmis analizėmis bei vaismedžių būklės ir aplinkos veiksnių poveikio vertinimu, padidina sodo augalų derlių, atsparumą grybinėms ligoms, pagerina vaisių kokybę ir išsilaikymą. Sąnaudos, padarytos dirvožemio ir lapų analizėms, grįžta keleriopai: sutaupomos brangios trąšos, pagerėja vaisių kokybė, išvengiama pertręšimo, sumažinama normatyvinė kaina.