Tvarkant kaimo sodybas, reikia kuo geriau prisiderinti prie vietos reljefo, išsaugoti vandens telkinius bei stambesnius želdynus, o ten, kur jų nėra, įrengti bei įveisti naujus.

Išlikusiose senose sodybose pasodinti medžiai sunyko dėl amžiaus ar gamtos stichijos. Krūmai peraugo, išretėjo ar bet kaip išsiplėtė šaknų atžalomis. Dėl to išlikusios pavienės kaimo sodybos, ypač gyventojų paliktos, prarado grožį bei jaukų prieglobstį. Jau dabar iš kaimo išėjęs miestietis sunkiai atseka pėdsakus to, ką jis ar jo tėvai paliko. Metas atkurti želdinius išlikusiose sodybose.

Kraštovaizdžio struktūrą lemia gamta (reljefas, vandens telkiniai, dirva, augalija) ir dirbtiniai elementai (įvairūs statiniai). Jie turi būti sujungti į vieną nedalomą visumą. Vientisas atrodo pušų masyvas su pakraštyje augančiomis pavienėmis eglėmis ar jų grupėmis, nes šių medžių kamienų ir šakų struktūra yra panaši. Įspūdingai driekiasi ir pušynas su pavieniais ąžuolais arba eglynas su beržų grupėmis. Tokie deriniai yra natūralūs.

Atraskite vietos proginiams medžiams

Vietinės kilmės medžiams ir krūmams teikiama pirmenybė. Jų rūšių ir jų formų gausa dar toli gražu iki galo nepažinta ir nepanaudota. Vien paprastojo ąžuolo yra glaustašakė (piramidinė), svyruoklinė ir ru­tulinė formos, dar dvi – ankstyvoji ir vėlyvoji – fenologinės formos. Kaimo sodyboms reikia parinkti tokius augalus, kuriems yra tinkamiausios vystymosi ir augimo sąlygos. Medžių ir krūmų deriniai turėtų būti sudaryti iš kuo mažesnio augalų asortimento, daugiau panaudojant vietines rūšis, kurios atsparesnės, geriau vystosi, reikalauja mažiau priežiūros, ilgiau išsilaiko ir yra būdingos kaimui.

Ūkininko sodyboje visada turi atsirasti vietos proginiams medžiams. Tokie medžiai pagal senas tradicijas sodinami gimus kiekvienam vaikui. Taip pat ir kitus svarbiausius šeimos ir valstybės įvykius galima įamžinti ąžuolais, bukais, liepomis, pušimis ar kitais ilgaamžiais medžiais.

Kiemą ir sodybą reikia apsaugoti nuo vėjų. Tam iš vyraujančių vėjų pusės formuojamos medžių ar medžių ir krūmų apsauginės juostos. Dažniausiai sodinamos dvieilės ar trieilės apsauginės juostos. Iš vyraujančių vėjų pusės sodinama daugiau eilių, o iš pietų pusės pakanka vienos. Dvieilių užuovėjinių juostų išorėje sodinami aukštaūgiai, greitai augantys medžiai: karpotasis beržas, europinis, sibirinis mau­medis, o vidinėje dvieilių ir vidurinėje trieilių juostų eilėje – spygliuočiai. Trečioje trieilėje juostoje – aukštaūgių krūmų eilė.

Priemolio ir molio dirvožemiuose sodinami ąžuolai, uosiai, vinkšnos, klevai, beržai; priesmėlio dirvose – spygliuočiai medžiai ir krūmai (kadagiai, pušys, vikmedžiai, žirnmedžiai, rūgščiose dirvose – kanadinė cūga, dygioji eglė, virgininis kadagys, Vičo kėnis, puskiparisis, drebulė, ortenzijos, raugerškiai, sedulos. Eglės neatsparios vėjams, todėl maišomos su kitų rūšių medžiais. Apsauginės juostos gali būti dvejopos: vėjo prapučiamos ir neprapučiamos. Vėjo prapučiamos juostos įveisiamos be krūmų, o neprapučiamos – su krūmais: lazdynu, gudobele, vėlyvąja ieva, medlieva ir kt. Juostos sudaromos iš vienos ar dviejų eilių. Apsauginėmis juostomis apsodinamos ne tik sodybos, bet ir sodai bei daržai.

Ir mažoje, ir didesnėje sodyboje būtina sukurti atskiras funkcines zonas. Mažesniuose sklypuose netinka aukšti medžiai, kurie užstotų šviesą. Kiekvieną, net ir mažiausią, sodybą papuoštų bent 1–2 glaustašakiai, piramidinės formos medžiai (ąžuolai, bukai, kadagiai, kukmedžiai).

Vienametės ar daugiametės gėlės?

Ar jūs norėsite pasodinti savo sodyboje daugiau spygliuočių, ar lapuočių medžių, vaismedžių, gėlių, ar dekoratyvinių augalų? Prisiminkite, kad pradėję nuo mažo ploto, jį visuomet galėsite praplėsti. Pradedant darbus, labai svarbu turėti tam tikrus duomenis apie želdomą plotą ir sodinimo planą. Turėdami dirvožemio tyrimų duomenis, jūs žinosite apie dirvožemio derlingumą, sodybos dirvos pH lygį ir kokių maisto medžiagų reikia papildyti (beje, tai priklauso ir nuo to, kokius augalus planuojate sodinti).

Jeigu jūs norite, kad augalai jūsų sodyboje augtų daugelį metų, tuomet sodinkite daugiamečius dekoratyvinius medelius, krūmus ir gėles. Pavyzdžiui, derantys ir dekoratyvūs krūmai bei vijokliai yra šilauogės, serbentai, aktinidijos. Dekoratyvūs visais metų laikais yra įvairių formų spygliuočiai – kadagiai, tujos, eglės, pušaitės; daugiametės gėlės – bijūnai, tulpės, narcizai, krokai, lelijos, jurginai, vilkdalgiai ir kt.

Jei norite įvairovės ir daugiau spalvų kiekvienais metais, auginkite vienametes gėles (serenčius, begonijas, zinijas, salvijas, meksikinius žydrūnius, dekoratyvines saulėgrąžas ir kt.). Vienamečiai gėlynai bus daug spalvingesni ir įvairesni, tačiau jų priežiūrai teks skirti daugiau laiko.

Dažnai daroma klaida – perkami įspūdingos išvaizdos augalai, nieko nežinant apie jų biologines savybes bei priežiūrą. Prieš įsigydami augalą, surinkite kuo daugiau informacijos apie jį. Pavasarį sodinkite tuos augalus, kuriems reikia šiltesnio periodo įsišaknyti. Tai žydintys dekoratyviniai krūmai, daugiametės ir vienametės kiliminės gėlės, vaismedžiai, kaulavaisiai, uogakrūmiai, vynuogės. Rudenį geriau sodinti tuos medžius ir krūmus, kuriems prigyti reikia daugiau drėgmės ir mažiau šilumos. Tai įvairūs lapuočiai medžiai ir krūmai, spygliuočiai, daugiametės gėlės.

Duobės medžiams kasamos 0,7–1,0 m, o krūmams – 50–60 cm gylio. Jei sodinama pavasarį, jos kasamos iš rudens, o jei rudenį – 3–4 savaitės prieš sodinimą. Gyvatvorėms kasamas 0,3–0,6 m pločio, 0,3–0,5 m gylio griovys. Duobės dugną prieš sodinimą reikia išpurenti. Prieš persodinimą spygliuočius reikia gausiai palieti. Rudenį pasodintų augalų šaknys mulčiuojamos medžių lapais ar durpėmis.

Derančios gyvatvorės – ir grožis, ir nauda

Tvarkinga ir graži žalioji siena – puikus reginys. Jei ant šakelių noktų vaisiai – nauda būtų dar didesnė. Iš Lietuvoje auginamų vaiskrūmių derančioms gyvatvorėms tinka raudonieji, juodieji ir baltieji serbentai, stiebiniai serbentai ir agrastai, vynmedžiai. Vynmedžiai sodinami eilėmis, 30–50 cm atstumu ir iš karto nupjaunami prie pat žemės. Kitą pavasarį išpjaunami kreivi ūgliai. Kiti ūgliai patrumpinami iki 30–40 cm ilgio, kad šakotųsi. Šalia krūmų įkalami apie 1,5 m ilgio impregnuoti kuolai, prie jų skirtingame aukštyje pritvirtinamos 3 eilės vielos. Prie jų ūgliai rišami kas 10 cm. Auginant derančią gyvatvorę, kad ji būtų tvarkinga ir graži, reikia ją formuoti – genėti intensyviai augančius ūglius (birželio pabaigoje ir liepos pradžioje).

Iš stiebinių serbentų ir agrastų taip pat galima suformuoti gražią gyvatvorę. 80–100 cm aukštyje skiepyti augalai sodinami tankiai, kas 50–70 cm vienas nuo kito, rišami prie vielos, ištemptos vainikų aukštyje. Ūglius reikia patrumpinti, kad geriau šakotųsi, vėliau jie turi augti laisvai, svirti. Per trejus metus galima suformuoti gražią derančią gyvatvorę.

Svarainiai pakenčia karpymą, gausiai ir gražiai žydi ir dera žemiau karpymo vietos. Jie sodinami eilėmis kas 40–50 cm. Gyvatvorė gali užaugti iki 1–1,5 m aukščio. Gyvatvorė kasmet reguliariai karpoma – pavasarį ir birželio arba liepos mėnesį. Gyvatvorės viršų reikia suapvalinti.

Aukštas derančias gyvatvores ga­li­ma suformuoti iš kaukazinių slyvaičių, medlievų, švelniųjų gudobelių, juodavaisių aronijų.

Daugiau dėmesio vejų priežiūrai

Mūsų krašte vejos – tai dažniausiai seni, piktžolėti, priaugę įvairiausių žolių ir samanų natūralūs žolynai. Vejų plotams sutvarkyti – išlyginti nereikalingas duobes, įsėti tinkamą žolių mišinį, iš dalies atnaujinti seną velėną bei laiku nušienauti žolę – trūksta lėšų ir priemonių.

Vejos užsėjamos neaukštomis daugiametėmis varpinėmis žolėmis, dažniausiai pievine migle ar raudonuoju eraičinu, arba jų mišiniu. Vejas būtina vejapjovėmis nupjauti bent 3–4 kartus per vegetaciją. Žolyno dekoratyvumas pagerėja, vegetacijos laiku jį tręšiant nedidelėmis azoto trąšų normomis.

Senose kaimų ir miestelių sodybose dažnai galima pamatyti palyginti gražių natūralių vejų. Šiose dešimtmečiais mindomose ir paprastu dalgiu šienaujamose pievutėse paprastai susiformuoja tankus žolynas iš žemaūgių varpinių žolių (mig­lių, eraičinų, smilgų ir kt. žolių). Natūralios įvairiažolės pievutės yra pakankamai puošnios ir elementariai prižiūrimos gali ilgai tarnauti, o pjaunant žolę vejapjovėmis ir sistemingai tręšiant, jos būtų dar gražesnės. Svarbu šių vejų nesugadinti: kai dirva šlapia, neišvažinėti traktoriais, neleisti gyvulių, neužgriozdinti namų apyvokos reikmenimis ar statybų atliekomis. Tik įveisdami naujas žalias vejas ir išsaugodami senąsias, pasodindami naujus ir saugodami senuosius sodybų želdinius, gražinsime mūsų gyvenamąją aplinką ir papuošime Lietuvos kraštovaizdį.