Salyklo gamybos pajėgumų plėtra Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje) atvėrė naujas perspektyvas mūsų šalies miežių augintojams, kurie pastaraisiais metais padarę didžiulę pažangą gali sėkmingai konkuruoti vietos ir užsienio rinkose. Sėkmės garantas yra sutelktas visų salyklinių grūdų gamybos ir realizavimo grandžių darbas, kuriame augintojui tenka svarbiausias vaidmuo auginant kokybišką, konkurencingą produkciją.

Svarbus salyklinių miežių auginimo verslo ypatumas yra tas, kad miežiai auginami ir realizuojami pagal išankstines sutartis su supirkėjais ar salyklo gamintojais, o atskiro augintojo galimybės parduoti grūdus laisvoje rinkoje yra ribotos. Lietuvoje sutarčių žemės ūkyje tradicijos dar tik formuojasi ir augintojai ne visada tinkamai įvertina jų reikšmę.

Akivaizdu, kad sutarčių sąlygos dėl salyklinių miežių pardavimo ateityje bus labiau apibrėžtos, reikalavimai griežti, apimantys daugiau rodiklių, kad būtų užtikrinti kitų salyklo ir alaus gamybos grandžių poreikiai. Todėl augintojas turi gerai žinoti, pripažinti ir siekti įvykdyti sutartyje įrašytus reikalavimus, taip pat pasiruošti tam atvejui, kai šių sąlygų jam įvykdyti nepavyks.

Salyklo gamybai reikia stambių, vienodų, sveikų, puikiai dygstančių, turinčių daug krakmolo ir mažai baltymų grūdų. Tokius grūdus galima išauginti suformavus tolygų, stiprių augalų pasėlį, užtikrinus tinkamą mitybą ir apsaugojus augalus nuo ligų ir kenkėjų.

Dirvožemio tyrimai

Net ir sėkmingai daug metų salyklinius miežius auginusiems ūkininkams gali kilti sunkumų, kai jie, plėsdami gamybos apimtis, pernelyg daug laukų ploto užsėja javais, išsinuomoja kaimyninių ūkių laukus, pakeičia žemės dirbimo sistemą. Salyklinių miežių augintojai turėtų nuolat tirti ne tik nuosavų, bet ir nuomojamų laukų dirvožemį ir stebėti, ar nemažėja organinių medžiagų, ar dirvožemis palengva nerūgštėja, ar neplinta vienos ar kitos rūšies piktžolės, ar nėra ant augalų lapų simptomų, panašių į maisto medžiagų trūkumą. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į laukų margumą. Mėšlo krūvų, šiaudų stirtų vietos, suslėgti lauko pakraščiai, sugedęs ir blogai veikiantis drenažas gali turėti didelės neigiamos įtakos grūdų derliui ir kokybei.

Tarp svarbiausių reikalavimų yra veis­lė, kurią augintojas turėtų pasirinkti iš re­gistruotų veislių sąrašo ir atitinkančią supirkėjo prioritetus. Panevėžio salyklo gamintojo „Viking Malt“ duomenimis, pastaraisiais metais didžiąją salyklinių miežių pasėlių dalį užima Barke veislės miežiai. Pasirinkus veislę, reikia išsiaiškinti jos savybes (jautrumą ligoms ir kenkėjams, drėgmės režimui, vegetacijos trukmę, kokybinius rodiklius, derlingumą ir kt.) ir numatyti optimalią auginimo technologiją.

Priešsėliai ir sėkla

Agronominiu požiūriu salyklinius mie­­žius geriausia būtų auginti nuolatinėje sėjomainoje po tinkamų priešsėlių. Tinkamiausias salyklinių miežių priešsėlis yra kaupiamieji augalai, jeigu jie nebuvo gausiai patręšti mėšlu ar sunkia technika nuimti lietingą rudenį. Geras salyklinių miežių priešsėlis yra rapsai. Miežius salyklui galima auginti po žieminių kviečių (ypač kai žiemkenčiai augo po gerų daugiamečių ankštinių žolių arba buvo patręšti mėšlu), daugiamečių žolių (vengiant vešlių dobilų). Prasčiausiai miežiai dera juos atsėliuojant, auginant po vasarinių kviečių ar avižų.

Sveika sėkla, geras sėklos guolio paruošimas ir ankstyva sėja yra svarbiausi faktoriai, formuojant optimalaus tankumo pasėlį. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas sėklos kokybei ir veislės grynumui. Salyklui turėtų būti sėjamos C1 ar C2 kategorijų sėklos.

Sėklų fabrikuose ar sėklininkystės ūkiuo­­se paruošta sėkla jau būna beicuota. Pasėjus beicuotą sėklą, daigai ir jauni augalai apsaugomi nuo su sėkla ir per dirvą plintančių ligų sukėlėjų, kurie pažeidžia daigų pašaknius, augalų lapus ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, sukelia dulkančiąsias kūles. Sėklos beicavimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių pasėlio tolygumą. Dauginant sėklą savame ūkyje, neišvengiamai didėja veislės priemaišų kiekis, prastėja sėklos kokybė, ne visuomet turimos priemonės užtikrina sėklos beicavimo kokybę.

Sėjos laikas ir norma

Tyrimai ir patirtis rodo, kad geriausių rezultatų galima tikėtis, pasėjus miežius iki balandžio 25 dienos. Jeigu ši žiema bus panaši į keletą pastarųjų, yra didelė tikimybė kad anksti bus galima įeiti į dirvas ir anksti pasėti miežius. Tokia proga būtina pasinaudoti, nes ankstyva sėja yra viena svarbiausių ne tik derliaus, bet ir jo kokybės prielaidų. Anksti pasėti augalai lėčiau vystosi, tokiu būdu suformuodami daugiau vienodesnių stiebų. Suvėlavus sė­ją iki gegužės 5 d., rezultatai dažniausiai būna prasti.

Gerame dirvožemyje, sėjant optimaliais terminais, pakanka išsėti 3,5–4,0 mln./ha daigių sėklų. Tačiau prastesniuose dirvožemiuose, auginant silpniau besikrūmijančias veisles, blogiau paruošus dirvą ar pavėlavus sėją, sėklos normą reikėtų padidinti 15 procentų ar net daugiau.

Azoto normos

Pastaraisiais metais augintojai daug pasiekė, kad baltymų kiekis grūduose atitiktų reikalavimus. Vis dėlto problema, kaip suderinti gausų derlių ir grūdų baltymingumą, yra ir išliks viena svarbiausių auginant salyklinius miežius. 50–60 kg/ha azoto norma (150–170 kg/ha amonio salietros) dažniausiai rekomenduotina tiems augintojams, kurių ūkyje miežių grūdų derlius siekia 4–5 t/ha ir nėra tyrimų apie mineralinio azoto kiekį dirvožemyje.

Nereikėtų pasiduoti pagundai didinti azoto normą miežius pasėjus pavėluotai, nes su kiekviena pavėluota sėjos diena grūdų derlius sumažėja apie 50 kg/ha, o azoto poreikis 1–2 kg N/ha. Šviesiau atrodančių miežių laukų ar lauko dalių taip pat nereikėtų skubėti tręšti azotu papildomai, prieš tai neįsitikinus, ar tai yra dėl azoto trūkumo, ar dėl kitų normalų augimą trikdančių priežasčių.

Tyrimai Lietuvos žemdirbystės institute rodo, kad ir didesnės (iki 90 kg/ha) azoto normos gali būti pakankamai veiksmingos, jei meteorologinės sąlygos yra palankios miežiams augti. Galima pasiekti 5,5–6 t/ha derlių, neviršijant salykliniams miežiams keliamų reikalavimų dėl baltymingumo.

Pasėlių stebėjimas

Po sėjos augintojai dažnai pavėluotai pradeda stebėti pasėlį. Labai anksti, dar krūmijimosi pabaigoje–bamblėjimo pradžioje gali pradėti mažėti suformuotų ūglių, o kiek vėliau – ir potencialus grūdų skaičius varpoje. Todėl pirmąjį kartą išsamiai pasėliai turėtų būti apžiūrimi dar krūmijimosi metu ir įvertinamas maisto medžiagų trūkumas, pasėlio ligotumas, kenkėjų gausa.

Miežiams kartais gali trūkti sieros, mangano, magnio, vario, cinko. Mikroelementų trūkumą ne visada lengva laiku nustatyti, nes požymiai gali būti nelabai ryškūs, laikini. Juos nesunku supainioti su kitų maisto medžiagų trūkumu (pavyzdžiui, su azoto ar sieros); su sausros, šalnų, herbicidų poveikiu. Trūkumą reikėtų patikrinti dirvožemio ir augalų analizėmis ir tada nuspręsti, ar verta naudoti mikroelementus.

Salyklinių miežių auginimas kol kas neįsivaizduojamas be augalų apsaugos priemonių naudojimo. Herbicidai salyklinių miežių pasėliuose turėtų būti naudojami, atsižvelgiant į piktžolių rūšinę sudėtį, jų dydį. Jais ypač svarbu nupurkšti laiku, nes vėluojant piktžolės perauga, tenka naudoti didesnes registruotų herbicidų normas ar kelių herbicidų mišinius. Patys miežiai mažiausiai jautrūs herbicidams iki krūmijimosi pabaigos. Vėluojant purkšti, be padidėjusių išlaidų produktui augalams sukeliamas dar ir stresas, todėl nukenčia ypač svarbus salykliniams miežiams jų vystymosi tolygumas.

Salyklinių miežių pasėliuose turėtų būti nuolat stebima kenkėjų bei ligų plitimo pradžia bei jų gausumas. Vieni iš žalingiausių kenkėjų salykliniuose miežiuose yra ieviniai amarai. Didžiausią žalą šie amarai padaro išplitę ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais. Tyrimais nustatyta, kad intensyviausia jų migracija būna birželį, ypač šio mėnesio antrąjį dešimtadienį. Lietuvos klimato sąlygomis tuo metu vasariniai javai dažniausiai būna bamblėjimo–vamzdelėjimo tarpsniuose. Esant gausiam amarų antplūdžiui ir palankiems jų vystymuisi orams (šilta ir sausa), verta naudoti sisteminio veikimo insekticidus.

Kai kenkėjų pasėlyje negausu, pakanka ir kontaktinių insekticidų poveikio. Panaudojus insekticidus bamblėjimo–vamzdelėjimo metu, vasarinai miežiai apsaugomi ir nuo kitų kenkėjų (tripsų, lemų ir kt.) daromos žalos. Tyrimų duomenimis, vasariniuose miežiuose insekticidų naudojimas 12 metų iš 14 atsipirko.

Apsauga nuo ligų

Auginant salyklinius miežius, jau neabejojama apsaugos nuo ligų būtinumu. Nuo bamblėjimo pradžios reikėtų pradėti sekti situaciją pasėlyje ir nuspręsti, ar verta naudoti fungicidus. Jei ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais plinta miltligė, reikėtų naudoti veiksmingus nuo šios ligos fungicidus.

Vegetacijos pradžioje, plintant tinkliškajai dryžligei, pasirenkami tie produktai, kurie saugo nuo šios ligos. Nuo anksti plintančių ligų apsauga būtina, nes ligų pažeisti jauni augalai vystosi silpniau, ypač nukenčia šalutiniai stiebai. Kai ligos išplinta ankstyvaisiais augalo vystymosi tarpsniais ir tenka panaudoti fungicidus, reikia numatyti antrąjį purškimą miežiams plaukėjant. Vienkartinio ankstyvojo purškimo fungicidais vasarinių miežių apsaugai iki brandos pabaigos nepakanka.

Jei iki akuotų pasirodymo ligos pasėlyje neplito, tada verta naudoti fungicidus vieną kartą ir atlikti vadinamąjį pagrindinį purškimą. Grūdo formavimosi ir brandos metu didžiausią žalą padaro įvairios lapų dėmėtligės, todėl pagrindiniam purškimui pasirenkami veiksmingi triazolų ar strobilurinų klasių fungicidai. Strobilurinais reikėtų nupurkšti iki vamzdelėjimo pabaigos (optimalu BBCH 43–49), triazolais – iki plaukėjimo pabaigos (optimalu BBCH 49–59).

Apsaugojus salyklinių miežių pasėlį nuo lapų dėmėtligių grūdo formavimosi ir brandos metu, subrandinamas didesnis grūdų derlius, išauga stambesni grūdai. Salyklinių miežių augintojui ypač svarbus komercinis stambių grūdų derlius. LŽI atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad bendras grūdų derlius fungicidais purkštuose pasėliuose užaugo 6–19 proc. didesnis negu nepurkštuose, o stambių grūdų derlius, panaudojus fungicidus, padidėjo 10–25 proc.  Komerciniam stambių grūdų derliui fungicidų nauda neabejotina.

Kenksmingi toksinai

Dar viena didelė problema – grūdų užsikrėtimas Fusarium spp. grybais, kurie produkuoja mikotoksinus. Salyklo gamintojams nepageidautinas yra toksinas deoksinivalenolas (DON). Pagaminus iš šiuo toksinu užteršto salyklo alų, jis labai stipriai ir netipingai putoja. Pastaraisiais metais darytų analizių duomenimis, miežių grūdai buvo labai pažeisti Fusarium genties grybų.

Svarbu žinoti, kokios Fusarium rūšys vyrauja, kadangi tik kai kurios jų produkuoja tam tikrus toksinus. DON toksinas gaminasi, kai grūdus pažeidžia F. culmorum, F. graminearum. Leistini toksinų kiekiai, tarp jų ir toksino DON, produkcijoje jau yra reglamentuoti. Paties toksino nustatymas grūduose jų priėmimo metu yra geriausia išeitis ir augintojams, ir supirkėjams. Kad būtų išvengta Fusarium spp. užsikrėtimo ir toksinų susidarymo grūduose, reikia neauginti salyklinių miežių po javų ir kukurūzų, derlių nuimti iš karto jiems subrendus, sandėliuose laikyti tik išdžiovintus grūdus. Viena iš priemonių nuo Fusarium genties grybų yra efektyvių nuo varpų fuzariozės fungicidų naudojimas miežiams išplaukėjus.

Salyklinių miežių auginimas reikalauja daug žinių ir patirties. Kiekviena nauja mintis, įgyta ar pasidalinta patirtis gali būti esminė, siekiant auginti salyklinius miežius pelningai.