Grikiai gali augti lengvuose dirvožemiuose, kuriuose neuždera cukriniai runkeliai ar žieminiai kviečiai. Tai nereiklūs augalai, jų šaknys pasiima maisto medžiagų iš mažai tirpių junginių, todėl juos auginant nereikia daug išlaidų. Grikius vertėtų auginti ir dėl to, kad jie daugeliu savo savybių yra vertingesni už kitus Lietuvoje auginamus grūdus.

Nors grikiai yra vieni iš vertingiausių maistinių augalų, tačiau pasaulyje jų plotai mažėja, o daugelyje šalių laikomi antraeiliais augalais. Pagrindinė priežastis – mažas derlius, kurį dažniausiai nulemia biologinės šių augalų ypatybės ir klimato sąlygos. Pvz., Lenkijoje per 40 metų grikių derlingumas padidėjo tik 20 proc., o kitų javų – tris kartus. Kanadoje, Japonijoje ar JAV vidutinis grikių derlius neviršija 1,0–1,2 t ha-1. Nepaisant to, šių augalų potencinės galimybės labai didelės. Ukrainos veislių tyrimo punktuose grikių derlius siekia 4,5 t ha-1.

Lietuvoje, skirtingai negu visame pasaulyje, grikių plotai didėja. Nors vidutiniai derliai ir nėra dideli, tačiau atskiri augintojai, laikydamiesi agrotechninių reikalavimų, palankiais metais prikulia po 2 t ha-1 ir daugiau. Grikius naudinga auginti ir siekiant racionaliai išdėstyti darbus, nes grikiai sėjami gegužės pabaigoje, kai kiti varpiniai augalai jau būna pasėti. Pastaruoju metu jie auginami visoje Lietuvoje, ypač lengvose žemėse.

Siekiant išauginti gerus grikių derlius, būtina taikyti tinkamas agrotechnikos priemones. Grikius galima laikyti biologiniu sanitaru. Varpiniai augalai jų dėka mažiau užsikrečia šaknų puviniais, esant palankioms augimo sąlygoms, neblogai stelbia piktžoles. Grikiai yra geras priešsėlis daugeliui žemės ūkio augalų.

Tręšimo rekomendacijos – prieštaringos

Grikius auginančiose šalyse yra atlikta daug tyrimų su skirtingomis trąšų normomis, tačiau tręšimo rekomendacijos labai prieštaringos. Dalis tyrėjų grikius siūlo tręšti vidutinėmis trąšų normomis, NPK išberiant 30–60 kg ha-1 trąšų normas. Lenkijoje vykdytų tyrimų duomenimis, neturtingose maisto medžiagų dirvose gali būti veiksmingos ir didelės trąšų normos: N100-120, P63-72, K120-140, o azoto trąšas reikia įterpti per du kartus – N45 prieš sėją, o likusį kiekį – žydėjimo pradžioje. Vokietijoje ir Šveicarijoje daryti tyrimai rodo, kad grikiai neigiamai reaguoja į azoto perteklių. Patręšus daugiau kaip N50, augalų vegetatyvinis augimas padidėja, o grūdų derlius sumažėja.

Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotyje buvo daryti lauko bandymai, siekiant:

• ištirti kompleksinių trąšųu (N–17 proc., P–17 proc., K–17 proc.) poveikį grikių grūdų derliui;
• nustatyti optimalias trąšų normas;
• palyginti kompleksinių iru vienanarių trąšų efektyvumą;
• palyginti lokalinio ir įprasto tręšimo privalumus.
  

Bandymuose auginta grikių veislė Smug­lianka. Grikiai pasėti 80 kg ha-1 sėklos norma, esant 100 proc. ūkinės vertės sėklai. Grikių priešsėliai 2000 m. buvo miežiai, o 2001 ir 2002 m. – vasariniai kviečiai.

Visos trąšos grikiams buvo išbertos pavasarį sėjos dieną. Grikiams įprastinės trąšos buvo: amonio salietra, granuliuotas superfosfatas ir kalio chloridas. Tyrėjų nuomone, grikiai gerai įsisavina dirvoje esančias kalio atsargas. Bet tyrimai buvo atliekami tik su chloro turinčiomis kalio trąšomis – kalio chloridu ar kalio druska. Nustatyta, kad kalio trąšos, turinčios chloro, grikiams mažai veiksmingos. Chloras, patekęs į augalus, stabdo asimiliacijos procesus, mažina žieduose nektaro kiekį, sukelia lapų dėmėtligę. Jei kalio trąšos, turinčios chloro, beriamos iš rudens, per žiemą chloras išsiplauna į gilesnius dirvos sluoksnius, tačiau lengvose dirvose patiriami kalio nuostoliai.

Viename bandymų variante buvo naudotos kalio trąšos, savo sudėtyje neturinčios chloro – kalio sulfatas (K2SO4). Kompleksinės trąšos buvo įterptos lokaliai, 10–12 cm gylyje.

Kritulių kiekis pavasarį ir vasarą lengvuose dirvožemiuose yra svarbus faktorius. Pavasariai 2000 ir 2002 metais buvo labai sausi, vegetacijos periodai 20–30 proc. sausesni, palygti su daugiamečiu vidutiniu. Gegužės 16–20 dienomis pasėti grikiai sudygo tik po 10–15 dienų. 2001 m. pavasaris nors ir nebuvo labai sausas, tačiau šaltas. Net ir birželio pradžioje, naktimis nukritus temperatūrai iki –0,5oC šalčio, grikiai ne tik neaugo, bet net pradėjo gelsti. Piktžolėms, skirtingai negu grikiams, augimo sąlygos buvo tinkamos. Liepos mėnesį stipriau palijus, grikiai peraugo ir suguldė pasėlį.

Atskirais tyrimų metais piktžolių rūšinė sudėtis skyrėsi, nes bandymai buvo daryti skirtinguose – paprastieji laukuose, bet kasmet vyravo įkyrios lengvų dirvų piktžolės varpučiai (Agropyron repens (L.) Beauv), smulkiažiedės galinsogos (Galinsoga parviflora Cav.), paprastieji kežiai, (Spergula arvensis L.), baltosios balandos (Chenopodium album L.). Piktžolių orasausė masė grikių pasėlyje buvo nustatyta kiekvieną rudenį prieš derliaus nuėmimą. Stambiausios piktžolės užaugo drėgnais 2001 metais. Visais tyrimų metais netręštuose laukeliuose arba išbėrus mažiausią trąšų normą (N30P30K300), grikiai prasčiau šakojosi, užaugindami mažesnį šakų skaičių, todėl piktžolės šiuose laukeliuose užaugo vešlesnės. Tik padidintos trąšų normos piktžolių orasausei masei grikių pasėlyje turėjo įtakos – užaugę vešlesni augalai stelbė piktžoles.

Geriausia tręšti lokaliai

Be abejo, grikių grūdų derliui sėjos metais turėjo įtakos meteorologinės sąlygos. 2000 m. pavasaris buvo labai sausas. Gegužės ir birželio mėnesiais, augalų augimo pradžioje, labai trūko drėgmės. Kiek stipriau palijo tik liepos antrą dešimtadienį. Grikiai retai sudygo. Tačiau išbėrus pakrikai įprastinių ar kompleksinių trąšų mažiausią normą (N30P30K30), sėklų derlius padidėjo 0,21–0,26 t ha-1. Lokaliai įterpus tą pačią trąšų normą, sėklų derlius padidėjo 0,36 t ha-1. Didesnės trąšų normos sėklų derlių didino nežymiai. Daugiausiai grūdų grikiai subrandino tręšiant lokaliai kalio sulfatu.

Dėl nepalankių meteorologinių sąlygų 2001 m. pavasarį (šalto, vėsaus oro) grikiai nevienodai sudygo, o pasėlyje pridygo daug piktžolių. Vegetacijos periodas buvo drėgnas, ir piktžolės peraugo pasėlį. Didesnės trąšų normos ne visada padidindavo grikių sėklų derlių. Tręšiant mažiausia norma, grikių grūdų derlius padidėdavo nuo 0,26 iki 0,48 kg ha-1 , palyginti su kontroliniu laukeliu. Trąšų normos, padidintos iki 45 kg ha-1, grūdų derlių padidino labai nedaug. Tik didžiausios trąšų normos turėjo esminės įtakos grikių derliui. Gauti esminiai skirtumai – 0,18–0,22 t ha-1.

Derliaus priedas, įterpus kompleksines trąšas lokaliai, palyginti su jų įterpimu pakrikai, sudarė 0,12–0,16 t ha-1.

Po ankstyvo ir labai sauso 2002 m. pavasario vasara buvo labai permaininga. Normaliai drėgną birželį keitė sausi liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai. Tačiau  išbėrus tuo metu net mažiausią trąšų normą, grikių derlius didėjo 0,16, 0,17 ir 0,25 t ha-1, nepriklausomai nuo įterptos trąšų formos. Įprastinių trąšų normų didinimas nedavė laukto rezultato, paste­bėta tik derliaus didėjimo tendencija. Tręšiant kompleksinėmis trąšomis pakrikai ar lokaliai, tik išbėrus didžiausias jų normas, gautas 0,15 t ha-1 derliaus prie­das, palyginti su N30P30K30 trąšų norma. Lokaliai įterpus kalio sulfatą, gau­tas didžiausias (1,73 t ha-1) grikių grūdų derlius. Lokalinis kompleksinių trąšų įter­pimas, palyginti su pakriku, buvo mažai pranašus. Gauti tik 0,08 t ha-1 derliaus priedai.

Vidutiniais duomenimis, netręštame laukelyje grikių sėklų derlius siekė per 1 t ha-1. Įterpus N30P30K30 trąšas, nepriklausomai nuo jų formos, buvo gautas 0,21, 0,24 ir 0,36 t ha-1 grūdų derliaus priedas. Trąšų normos didinimas iki 45 kg ha-1, derlių didino nežymiai. Padidinus trąšų normą iki N60P60K60, grūdų derlius, tręšiant pakrikai ar lokaliai, padidėjo iš esmės 0,10 ir 0,16 t ha-1. Tręšiant kalio sulfatu, visais tyrimų metais gauti didžiausi grikių grūdų derliai. Lokalus kompleksinių trąšų įterpimas, palyginti su pakriku, buvo efektyvus. Derliaus priedas siekė 0,06–0,13 t ha-1.

Padidintos trąšų normos turėjo įta­kos užaugintų produktyvių šakų bei grū­dų skaičiui ant augalo. Vidutiniais tyrimų duomenimis, netręštame laukelyje ant augalo užaugo vidutiniškai trys produktyvios šakos. Didinant trąšų normas, nuosekliai didėjo ir šakų skaičius. Išbėrus įprastinių ar kompleksinių trąšų N60P60K60,  produktyvių šakų skaičius ant augalo padidėjo nuo 16,6 iki 23,0 proc., arba 0,6-0,9 šakomis daugiau, palyginti su netręštu laukeliu.

Net ir mažiausios trąšų normos išbėrimas (N30P30K30) didi­­no subrandintų grūdų skaičių.­ Nepriklausomai nuo trąšų for­mų, augalai užaugino 14,0–26,7 grūdo daugiau, palyginti su netręštame lau­ke­lyje užaugusiais grūdais. Trą­šų normų didinimas teigiamai veikė grū­dų skaičiaus didėjimą. Išbėrus didžiausią trąšų normą, grūdų skaičius ant augalo padidėjo nuo 25,6 iki 41,1, arba 77,1–123,8 proc., lyginant su kontroliniu variantu.

1 000 grūdų masė, tręšiant didesnėmis trąšų normomis, mažėjo. Netręštame laukelyje ir įterpus lokaliai N60P60K60 kalio sulfatą, grikių grūdai užaugo stambiausi: 1 000 grūdų masė svėrė 23,6–23,9 g.

Didžiausios pajamos gautos grikius patręšus lokaliai kompleksinėmis trąšomis ir kalio sulfatu. Trąšų normos didinimas nebuvo ekonomiškai efektyvus, pakako išberti ir mažiausią – N30P630K30 – trąšų normą.