Pastaruoju metu itin daug priekaištų susilaukusi naujoji atsiskaitymo tvarka už mėsai parduotus galvijus kelia nerimą ne tik gyvulių augintojams. Žemės ūkio specialistai nuogąstauja, ar užteks visiems rinkos dalyviams principingumo ir kantrybės skaidrinti šią sistemą. Po pusmečio aiškinimų, konsultacijų ir naujos atsiskaitymo už galvijus pagal skerdenų kategorijas ir klases sistemos populiarinimo, susiduriame su skerdyklų piktnaudžiavimu ar nesąžiningumu. Ūkininkų papasakoti atvejai leidžia manyti, kad kai kurios skerdyklos siekia kuo greičiau ir kuo daugiau pasipelnyti. Tad nenuostabu, kad šiandien vėl dažnai prabylama apie žingsnį atgal – grįžti prie atsiskaitymo už gyvąjį svorį.

Atsiskaitymo būdas ir išmokos

Dar 2005 metų pradžioje daug disku­tuo­ta apie būsimą atsiskaitymo už mėsai užaugintus galvijus būdą. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija (LMPA) kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), prašydama susieti tiesiogines išmokas su atsiskaitymu už užaugintus galvijus. Kitaip tariant, išmokas už mėsai parduotus nupenėtus buliukus ūkininkai gautų tik tada, jei su jais skerdyklos už galvijus atsiskaitytų pagal skerdenos masę ir kokybę. Apie išmokų susiejimą su atsiskaitymo būdu ministerija išklausė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) ir Konkurencijos tarybos nuomonės. Pastaroji perspėjo, kad susiejus tiesioginių išmokų mokėjimą už galvijus su atsiskaitymo būdu, pablogės smulkesniųjų skerdyklų konkurencinės sąlygos. Šiuo pareiškimu nepatenkinti LMPA atstovai teigė ieškosią kitų būdų spartinti teisingą apmokėjimą už mėsai užaugintus galvijus. Tai buvo pirmas ženklas, kad anksčiau ar vėliau naujoji sistema bus įdiegta didesnėse skerdyklose.

Norai ir darbai

Tvarkai skerdyklose įdiegti jau skirta daugiau kaip 5,5 mln. Lt. Skerdyklose dirba nepriklausomi VĮ „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ skerdenų vertintojai. Lietuva – tik viena iš nedaugelio ES šalių, kurioje perkant galvijus vis dar atsiskaitoma už gyvąjį svorį. Tad porą metų skerdenų vertintojai, kuriems atlyginimus moka valstybės įmonė ir kurių darbą nepriekaištingai įvertino ES ekspertai, skerdenas klasifikavo tik todėl, kad to reikalavo ES reglamentai.

ŽŪR taip pat populiarino naują atsiskaitymo metodiką. 2005-ųjų pradžioje kilus diskusijoms apie išmokų susiejimą su atsiskaitymo būdu, suskubta rengti se­mi­narus įvairiuose šalies rajonuose, propa­guojant atsiskaitymą už gyvulius pagal skerdenos masę ir kokybę. Tuo tarpu perdirbėjai, „populiarindami“ atsiskaitymą už galvijus pagal skerdenos masę ir kokybę, pasitenkino tuo, kad pasiūlė ūkininkams patiems gyvulius lydėti į skerdyklas ir dalyvauti vertinant bei sveriant skerdenas. Išimtis buvo UAB „Utenos mėsa“ vasarą surengtas seminaras, kuriame bendrovės direktorius Virginijus Kantauskas siūlė viešai skelbti tikrąją Lietuvoje pagaminamos skerdenos kainą.

Lietuvoje didžiąją dalį mėsai auginamų galvijų sudaro pieninių veislių buliu­kai, brokuotos karvės. Vos 4 proc. šalyje paskerdžiamų buliukų skerdenų yra vidutinės (R3 kategorijos), kiti – žemesnės kokybės.

Skaičiuodami, kokį gyvulį ir pagal kokią apmokėjimo sistemą parduoti apsimoka labiau, įsitikinsime, kad naujoji apmokėjimo sistema palankesnė mėsingesnius galvijus užauginusiems ūkininkams. Štai paprastas pavyzdys.

Sertifikuoto, reprezentacinio 60 karvių pieno ūkio savininkas Alfonsas Krūvelis (Prienų r., Pajiesio k.) 2005 m. spalio mėnesį pardavė ŽŪB  „Žara“ 5 karves. Patyręs ūkininkas, prieš kreipdamasis į gyvulių pirkėją, karves pasvėrė. O atvykęs gyvulių pirkėjo „Žara“ atstovas gyvulių svorį nustatė juos išmatavęs.

A. Krūvelio karvių būta labai stambių. Tuo įsitikinome gavę Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duo­menis apie šio ūkininko 2005 m. balandžio mėnesį pagal gyvąjį svorį parduotus galvijus (kai kurie jų svėrė net po 867 kg). Net jei svarstyklės, kuriomis naudojosi ūkininkas, būtų buvusios netikslios, gyvulių pirkėjo atstovas vis vien pasielgė neleistinai – nustatė pernelyg mažą karvių svorį. Nupirktus gyvulius „Žara“ vėliau pristatė bendrovei „Agrovet“ (Kretingos r.).

Naujos sistemos tobulumu, patikimumu ar ją taikančių asmenų sąžiningumu abejoti verčia ir tai, kad stambių brokuotų karvių skerdenos išeiga buvo labai nedidelė (kai kuriais atvejais ji siekė vos 35–38 proc.). Antra, ūkininkas A. Krūvelis skerdenų vertinimo rezultatus sužinojo tik po pusantros savaitės, t. y. tada, kai apskųsti juos jau buvo vėlu (ūkininkas turi faksą, internetą, fiksuoto ir mobiliojo ryšio telefoną). Maža to, rezultatus ūkininkas gavo tik primygtinai to reikalaudamas. Ūkininką pribloškė į jo sąskaitą pervestas atlygis už parduotus gyvulius. Anot A. Krūvelio, pardavęs bendrovei „Agrovet“ 5 brokuotas karves pagal skerdenos masę ir kokybę, jis neteko 1 380 Lt planuotų pajamų.

Tarpininkai ir nelegalios stovyklos

Verčiant ūkininkus parduoti gyvulius pagal naują tvarką, tarsi pamirštama, kad naujos tvarkos turėtų laikytis ir pirkėjai. Pavyzdžiui, pirkti gyvulių jie turėtų važiuoti su svarstyklėmis. Gyvulio masės nustatymas yra viena pagrindinių ūkininkų nepasitikėjimo pirkėjais priežasčių.

Kita problema – nuostatos pristatyti iš ūkininko nupirktą gyvulį į skerdyklą tą pačią dieną nepaisymas. Važtaraščiuose paprasčiausiai nefiksuojamas pirkimo laikas. Tai patogu tarpininkams, kurie darbuojasi toli nuo skerdyklų. Jei už 200 km nuo skerdyklos ar dar toliau dirbantis pirkėjo atstovas per dieną nesuperka bent 10 galvijų, tikėtina, kad tą dieną gyvulių į skerdyklą jis neveža. Iš čia paaiškinimas, kodėl ūkininkas negali laiku (t. y. per parą) sužinoti skerdenos vertinimo rezultatų.

Tai verčia manyti, kad iš ūkininkų nupirkti gyvuliai, prieš keliaudami į skerdyklas, dar pabuvoja nelegaliose stovyklose. Tarpinėse stovyklose nešeriami galvijai praleidžia net iki savaitės – ši faktą dažnai mini ir ūkininkai.
Naujose gyvulių vežimo taisyklėse rašoma apie tai, kad važtaraštyje turi būti nurodytas ir gyvulio pirkimo laikas. Tačiau nėra aiškiai nurodyta, kad Lietuvos teritorijoje gyvulį galima vežti ne ilgiau kaip 8 valandas.

Pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai

Matavimo būdu nustatyta gyvulių ma­sė neretai (o A. Krūvelio atveju visiškai) nesutampa su mase, nustatyta skerdyklos svarstyklėmis. Tai bū­tų esminis gyvulių pirkimo pagal skerdenos masę ir kokybę sistemos pažeidimas. Taisyklėse nurodyta, kad gyvulys turi būti pasvertas svarstyklė­mis. Kalbant apie sker­denų išeigą, verta atsiminti, kad net ir labai liesų galvijų ji būna ne mažesnė kaip 38 proc. (tai patvirtina ilgamečiai tyrimai). Todėl sunku įsivaizduoti, kad daugiau kaip 700 kg sveriančios reprezentacinio ūkio karvės skerdena siekia vos 35 proc. pradinio svorio. Mūsų nagrinėjamu atveju ir kitų brokuotų karvių skerdenų išeiga buvo taip pat labai maža.

Su tokiu teiginiu nenori sutikti skerdyklos. UAB „Agrovet“ generalinis direk­torius Augenijus Gudžiūnas nesutinka su teiginiu dėl galimo skerdyklos piktnaudžiavimo, nustatant pernelyg mažą skerdenų išeigą. Jis paneigė prielaidą dėl netikslių bendrovės svarstyklių, nes nuolat atliekama jų patikra. Priekaištą dėl ūkininkus laiku nepasiekiančių skerdenų vertinimo rezultatų A. Gudžiūnas taip pat atmetė teigdamas, kad skerdykla nepajėgi išsiųsti kiekvienam ūkininkui šių duomenų.

Svarstymai ir prognozės

Šiandien bet kokiu būdu siekiama nupirkti iš ūkininko gyvulį, išgabenti jį iš ūkio. Jei ūkininko netenkina vertinimo rezultatai, jam gali būti pasiūlyta atsiimti skerdeną sumokant skerdimo išlaidas. Todėl ne vienas ūkininkas ima svarstyti, ar jam verta skubėti parduoti gyvulius. Pirma, pasibaigė rudens sezono galvijų „išpardavimas”, antra, atsiskaitymo už skerdenos masę ir kokybę sistema turi būti kuo skubiau tobulinama, trečia, epizootinė situacija Lietuvai eksportuoti gyvulius į trečiąsias šalis šiuo metu yra labai palanki. Verta nepamiršti ir to, kad galvijų supirkimo kainos Lietuvoje priklauso ir nuo galvijienos poreikio Rusijoje. Vos Rusija įsiveža jautienos iš Brazilijos, Lietuvoje jaučių paklausa atslūgsta. 2005-ųjų rudenį Brazilijoje nustatyta snukio ir nagų liga, o galvijus į Rytus eksportuojanti Lenkija įsivėlė į konfliktą su Rusija. Šios aplinkybės verčia manyti, kad galvijų kainos ateityje didės.

Statistika rodo, kad pagal galvijienos apimtis Lietuva prilygsta tokioms mėsinės galvijininkystės tradicijomis garsėjančioms šalims kaip Prancūzija, lenkia Vokietiją ir karvių žindenių kvotą jau įvykdžiusią Čekiją. Tačiau skerdenų kokybe visoms joms nusileidžiame.

Kartais ūkininkai ramina vieni kitus, esą lietuviški pieniniai buliukai itin paklausūs Ispanijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, kur jie penimi mėsai. Tačiau kur kas svarbiau galvoti apie naujus penėjimo racionus, kad per metus buliukai priaugtų ne mažiau kaip 420 kg. Kitas svarbus mėsinės galvijininkystės aspektas – specializavimasis ir kryptingas, ekonomika grįstas darbas. Mišrūnų buliukų penėjimasis yra greitesnis, o jų skerdenos kokybė geresnė.