Kiekvienas ieško savų būdų laimės paukštei sugauti. Apsilankius kooperatyvo „Telšių bioenergija“ valdose, supranti, kad fortūnai prijaukinti nereikia daug pastangų. Svarbiausia nesistengti aprėpti daugiau negu sugebi. Kooperatyvo vadovas Alvydas Blažius sako, kad sėkmingo ūkininkavimo formulė pagrįsta tik elementariu skaičiavimu: jei mažiausiomis sąnaudomis gauni didžiausią naudą, tau pasisekė. Beje, ne mažiau svarbu „netampyti liūto už ūsų“ ir, jei verslas ritasi žemyn, suspėti laiku pasitraukti.

Valdančio 51 ha žemės telšiškio savarankiško ūkininkavimo kelias nebuvo rožėmis klotas. Kol įkūrė rapsų aliejaus spaudimo kooperatyvą, Alvydas augino žąsis, vištas dedekles, penėjo broilerius, pardavinėjo kiaušinius. Ištikus pirmajai naftos krizei, dvejus metus gamino rapsų metilo esterį (RME). Biodegalais buvo varoma visų kooperatyvo narių technika, lengvieji automobiliai, biodyzelinas buvo pilamas ir į Telšių visuomeninį transportą. „Kai atsirado beakcizis dažytas dyzelinas, skirtas ūkininkų poreikiams, gaminti biodegalus tapo nuostolinga, nes mineralinis kuras ūkininkams kainavo apie 80 centų, o biodyzelino savikaina siekė 2 Lt/l. Dabar dažyto kuro kaina 1,6 Lt/ l“, – į klausimą, kodėl nebegamina RME, atsakė A. Blažius.

Jo teigimu, atnaujinti biodyzelino gamybą nebūtų sudėtinga, kad tik atsirastų, kas jį pirktų. Parodęs išardytus RME gamybos įrengimus, ūkininkas prasitarė, kad vasarą žada konstrukcijas surinkti, gal tuomet ir biodyzelino paklausa bus didesnė. Vesdamas į aliejaus spaudimo patalpą, Alvydas perspėjo, kad nepamatysime tviskančių nerūdijančio plieno mašinų. Kone viskas jo ūkyje sukonstruota paties iš pigios, bet patikimai veikiančios įrangos. Ūkininkaudamas jis vadovaujasi labai paprasta taisykle: jei sugebi pasidaryti pats, investuoti nulį, tada verslas bus pelningas. „Visa kooperatyvo administracija – aš ir žmona, kuri tvarko buhalteriją. Kai nieko nesamdai, tai ir mokėti niekam nereikia, o kiek uždirbame, tiek yra mūsų“, – savo verslo filosofiją dėstė žemaitis. Kooperatyvo nariams tokia filosofija priimtina: sumokamos tik būtinos išlaidos, o pelnas pasidalijamas per rapsų aliejaus spaudimo paslaugos ar sėklų supirkimo kainas.

„Telšių bioenergijos“, įkurtos prieš penkerius metus ir vienijančios 20 narių, vadovas tikina, kad šiais laikais sutartys yra bevertės, nes sąlygas diktuoja didieji grūdų supirkėjai. Jis griežtai laikosi duoto žodžio ir už rapsus moka 20 Lt/t daugiau negu kiti supirkėjai. „Tuomet esi garantuotas, kad nepritrūksi žaliavos. Be to, prie rapsų kokybės aš per daug nekimbu. Rapsus į ūkį veža kone visi aplinkiniai ūkininkai, kurie jų augina nedaug. Tokie smulkūs augintojai didiesiems supirkėjams neįdomūs, o man jie – patikimiausi pardavėjai, – apie veiklos principus kalbėjo A. Blažius. – Klientas su rapsų maišeliu nesiginčija, nesidera, neprašo nuolaidų, jam toli važiuoti nereikia. Patenkintas ir aš, ir jis“. Per metus „Telšių bioenergija“ išspaudžia 1 000 tonų aliejaus.

Spausti aliejų pradėjo dėl paukščių

Metą, kai vertėsi paukštininkyste, Al­vy­das prisimena su nostalgija: iš žąsų kone pusę namo pasistatė. „Būdavo nuvažiuoji į turgų, ypač Rietavo, kaip vienas žąsiukas – taip rankoj vienas „leninukas“ (10 rublių). Tačiau vienos dienos biznieriai greitai suuodė lengvus pinigus. Tuomet aš pasakiau: vynioju meškeres, tegul kiti tuo užsiima. Laiku pabėgau, nes kai atsirado daug žąsų augintojų, žąsininkystė bemat žlugo. Kai kurie paukštininkai žąsis veltui atidavinėjo, tik kad niekam jų nebereikėjo“, – pasakojo A. Blažius. Vėliau augino broilerius ir vištas dedekles. Tiesa, su kiaušiniais, kaip sako ūkininkas, „į bačką sėdo“. „Nespėjau pabėgti. Vienas iš ministrų visiškai sublūdijo, grūdų kainą iki 700 Lt/t pakėlęs, taigi lesalai kelis kartus pabrango. Taip jau susiklostė, kad auksiniais grūdų augintojams laikais į Lietuvą pradėjo plūsti pigūs baltarusiški kiaušiniai – sienų juk nebuvo, kas ką norėjo, tas tą ir vežė. Parduotuvėje vienas kiaušinis kainavo 7 centai, o kilogramas lesalų 40 centų. Teko visas vištas po kirviu dėti“, – kiaušinių verslo pabaigą prisiminė Alvydas, tačiau tuoj pat pridūrė, kad nėra to blogio, kas neišeitų į gerą.

Augindamas paukščius, veterinarijos specialybę turintis žemaitis stengėsi juos lesinti taip, kaip priklauso, o aliejus – vienas iš būtinų lesalų komponentų. Deja, prieš dešimt metų jis buvo deficitinė prekė. „Gyvenimas privertė ieškoti išeities, t. y. spausti aliejų pačiam“, – dėstė jaunas ūkininkas. Pradėjęs domėtis aliejaus spaudimo presais, Alvydas suprato, kad įsigyti gamyklinį presą pradedančiam verslininkui yra per brangu, belieka jį pačiam sukonstruoti. Pirmąjį presą jis pasidarė, žiūrėdamas į vokiško primityvaus, ant stalo pastatomo preso paveikslėlius. „Pradėjau bandyti. Vieną sykį nepavyko, antrą – taip pat. Tik iš dešimto karto aliejus pradėjo tekėti“, – šypsodamasis pasakojo Alvydas. Taip ir prasidėjo aliejaus spaudimo era. Mažus presus keitė didesni. Dabar ūkyje veikia 10 t rapsų per parą našumo ukrainietiškas presas su , pasak ūkininko, lietuviškais akcentais. Ukrainoje įsigytą įrangą teko pertvarkyti, mat ji buvo pritaikyta saulėgrąžų aliejui spausti. „Dabar presą surinkčiau per dieną, bet prieš penkerius metus teko nemažai galvą pasukti, kol išsiaiškinau, kas ir kaip turi būti, kad presas galėtų rapsus spausti. Rankų nenuleidau tol, kol įranga pradėjo nepriekaištingai veikti“, – teigė užsispyręs žemaitis. Paklaustas, iš kur tas polinkis konstruoti, ūkininkas gūžtelėjo pečiais ir pamąstęs atsakė, kad mašinos jį domino nuo pat vaikystės, kurį laiką jis buvo pasinėręs į rokerių gyvenimą.

Į ūkį – su rapsais, iš jo – su aliejumi ir išspaudomis

Daugiausia rapsų į kooperatyvą atveža gyvulių augintojai, kurie sumoka tik už aliejaus spaudimo paslaugą. Iš rapsų gaunama apie 30 proc. aliejaus, per 60 proc. – rapsų išspaudos, likusi dalis – drėgmė – išgaruoja. Pasak Alvydo, ūkininkams nereikalingą aliejų jis superka po 1,7 Lt/l ir parduoda gyvulininkystės, paukštininkystės ir žvėrelių auginimo ūkiams. Kooperatyvo spaudykloje perdirbami ir jo paties ūkyje užauginti rapsai. Paprastai didesnis plotas (iš 51 ha) skiriamas vasariniams rapsams. Vidutiniškai iš vieno hektaro kuliama 2–2,5 t sėklų. Pristatęs rapsus, po dienos jau gali pasiimti aliejų ir išspaudas. „Tiek pat laiko reikėtų ir biodyzelinui pagaminti. Greitai nukūlęs rapsus, kitą dieną į kombainą galėtum pilti biodyzeliną“, – pabrėžė Alvydas.

Aliejaus spaudimo cechas žiemą veikia 8 valandas, o po javapjūtės tenka dirbti net visą parą. A. Blažius prasitarė, kad taip ne visada buvo. „Tik keleri metai, kai nebereikia reklamos, net džiaugiuosi, kad niekas neskambina, nes neturiu ko parduoti. Veiklos pradžioje, kai apie rapsų išspaudas mažai kas žinojo, dienas tuščiai leidome“, – teigė A. Blažius. Reklamuotis spaudoje buvo neveiksminga, tad pasiėmęs maišus su rapsų išspaudomis važiuodavo pas kiekvieną į kiemą, įrodinėdavo, koks tai maistingas pašaras. Lietuvis toks jau yra, kad nepatikės tol, kol pats neišbandys. Sušėrę rapsų išspaudas, gyvulių augintojai netrukus patys važiuodavo pas Alvydą daugiau maistingo pašaro nusipirkti. Dabar apylinkių pieno gamintojai sako, kad kai baigiasi rapsų išspaudos, liūdna žiūrėti į pieno kibirėlį. Alvydo įsitikinimu, daugiau kaip 6 tūkst. kg pieno duodančioms karvėms būtinas ir kaloringas rapsų aliejus.

Išspaudų kokybė pagerinama per 2 sekundes