Ne kartą aptarėme artimiausių kaimynų lenkų sodininkystės patirtį, žinome jų produkcijos konkurencingumą. Laikas susidomėti, kaip sekasi šiauriniams mūsų kaimynams latviams, kokių jie interesų gali turėti Lietuvoje. Gal mūsų sodininkai gali įeiti į Latvijos rinką?

Latvijos sodininkystėje per pastaruosius penkiolika metų įvyko esminių poky­čių. Sodų plotai nuo 1990 iki 1999 m. sumažėjo beveik tris kartus – nuo 30 iki 12 tūkstančių hektarų. Pagrindinė to priežastis – žemės reforma ir senų sodų rovimas. Didesniu mastu naujus sodus pradėta sodinti nuo 1997 m., kada valstybė pradėjo skirti subsidijas sodams veisti. Nuo 2000 metų sodų ir uogynų plotai Latvijoje pradėjo didėti.

Pagrindinė kryptis – obuolių auginimas

Pagrindinė sodininkystės šaka, kaip ir Lietuvoje, yra obuolių auginimas. Obelų sodai, kartu su mėgėjiškais, užima 8 200 ha, iš jų versliniai sodai – 4 300 ha. Nuo 2000 m. kasmet įveisiama apie 100–150 ha obelų sodų. Intensyvių obelų sodų Lat­vijoje yra triskart mažiau negu Lietuvoje – 800 ha. Be to, su žemaūgiais ir pusiau žemaūgiais poskiepiais 62–396, M.26, B.9, MM.106 ir 54–118 sodai įveisti didesniais atstumais: po 600–1 500 vaismedžių hektare. Rečiau sodinama iš dalies dėl to, kad subsidijos skiriamos už įveistą ploto vienetą, o ne už pasodintą sodinuką. Bendras obuolių derlius atskirais metais labai kinta – nuo 7 iki 86 tūkst. tonų.

Pagrindinės Latvijoje auginamų obelų veislės kilusios iš Baltijos šalių ir Baltarusijos: Auksis, Noris, Tellissare, Belaruskoje malinovoje, Kulikovskoje. Tik kai kurie Latvijos sodininkai išdrįsta sodinti Lietuvos soduose populiarias veisles Šampion, Ligol, Alva ar Rubin. Nepaisant pakankamai senų veislių ir ne visada geros prekinės vaisių išvaizdos, Latvijos sodininkai obuolius parduoda brangiau negu lietuviai – po 1,25–1,50 Lt/kg.

Kriaušynai Latvijoje užima apie 700 ha, iš kurių 200 ha yra versliniuose soduo­se. Nors plotai, palyginus su Lietuva, yra ne maži, tačiau auginamos tik vietinės veislės, kurių paklausa rinkoje yra nedidelė. Slyvos auginamos 800 ha, o vyšnios net 1 000 ha plote. Jų vaisiai daugiausia skirti desertui, tačiau į didmeninę prekybą jų patenka labai nedideli kiekiai. Didžiausia vai­sių dalis parduodama turguose.

Serbentynų penkis kartus mažiau negu Lietuvoje

Serbentynų Latvijoje beveik penkis kartus mažiau negu Lietuvoje – 800 ha. Gana smarkiai skiriasi ir veislių asortimentas – populiariausios veislės Zagadka, Titanija, Katiuša, Ojebyn, Pamiat Vavilova.

Braškynai, kaip ir Lietuvoje, užima apie 1 000 ha plotą. Braškių auginimas Latvijoje ypač plėtėsi pastaraisiais metais. Braškių uogos vartotojams pateikiamos ir šviežios, ir perdirbtos. Didžiausia problema – braškių realizacija. Užderėjus di­des­niam uogų derliui ir esant nemažam importui iš Lietuvos bei Lenkijos, krenta desertinių uogų kaina, o perdirbimui Lat­vijos verslininkai uogas „nepatriotiškai“ renkasi Lenkijoje, pastaraisiais metais – ir Kinijoje užaugintas pigias uogas. Nors kitų uoginių augalų plotai yra mažesni, tačiau jų auginimas plečiasi, ypač remontantinių aviečių, bruknių ir šaltalankių.

Daugiausia sodų ir uogynų Latvijoje sodinama švelnesnio klimato Kuržemės regione, arčiau Baltijos jūros. Žiemgaloje, prie Lietuvos sienos, yra geriausios dirvos, tačiau tradiciškai čia užsiimama galvijų auginimu, todėl čia yra tik keletas stiprių sodininkystės ūkių. Vidzemės ir Latgalos regionuose vyrauja smulkūs ūkiai. Čia atšiauresnis klimatas, todėl auginamos tik įvairios uogos.

Sodų plėtrą paskatino subsidijos

Nuo 1997 metų Latvijoje pradėtos mokėti subsidijos už sodų ir uogynų įveisimą labai paskatino sodininkystės plėtrą. Kaip ir Lietuvoje greičiausiai plėtėsi uoginių augalų plotai, nes juos lengviau ir greičiau padauginti. Subsidijų dydis svyruoja nuo 200 latų (apie 1 000 Lt) už sodinamą juodųjų serbentų hektarą iki 1 800 latų (apie 9 000 Lt) už šilauogių hektarą. Išsiplėtus plotams ir atsiradus realizacijos problemoms, nuo 2000 m. nutraukta parama braš­kynams veisti, tačiau pradėtos mokėti išmokos už derančias braškių plantacijas. Nuo 1999 m. mokamos išmokos už medelynų poskiepių dauginimo augynus.

Nuo 2005 m. pradėtos mokėti išmokos sodams ir uogynams, kuriuose diegiamos integruoto auginimo technologijos. Išmokų dydis svyruoja nuo 100 latų (apie 500 Lt) už uogynus iki 300 latų (apie 1 500 Lt) už obelų sodus. Nors tokia parama Europos Sąjungoje netaikoma, tačiau pasirodo, kad galima ir Briuselio komisijas įtikinti, tereikia valdininkams daugiau noro parodyti.

Valstybinė parama sodininkystei Lat­vijoje tikrai didelė. Kai 2004 m. Latvija labai nukentėjo nuo pavasario šalnų, iš ministerijos ir sodininkų asociacijos atstovų sudaryta komisija apvažiavo visus regionus, įvertino padarytą žalą ir 860 ha sodų ir uogynų buvo išmokėta kompensacija – 219 000 latų (apie 1,2 mln. Lt).

Sodinukus latviai įsiveža tik iš Lietuvos

Latvijos rinkoje trūkstant vietoje išaugintų vaisių ir uogų, labai dideli jų kiekiai yra įvežami. Pastaraisiais metais importo apimtys buvo nuo 90 000 iki 110 000 tonų. Pagal apskaičiavimus, tai sudaro 72–88 proc. viso suvartojamo vaisių ir uogų kiekio. Latvija nedidelėmis apimtimis eksportuoja juoduosius serbentus, šaltalankius ir bruk­nes. Nemažai išvežama perdirbtų vaisių ir uogų produktų: sulčių, džemų, tyrių, konservų. Tačiau Latvijoje išaugintų vaisių ir uogų dalis šiuose produktuose yra minimali.

Nors Fitosanitariniame registre registruotų medelynų yra 44, tačiau dauginimo apimtys Latvijoje nepakankamos. Vienintelis sodinukų ir poskiepių importo šaltinis yra Lietuva, nes Latvijoje uždrausta įvežti sodinamąją medžiagą ne tik iš Lenkijos, bet ir iš visos ES. Šalyje dar nėra įteisinta sodo augalų dauginimo sistema pagal ES teisinius aktus, todėl sodinamoji medžiaga nėra tikrinama, aprobuojama, o padauginti augalai neturi kokybės sertifikato.