23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/01
Intensyvus ėriukų penėjimas
  • Dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ, dr. Janina ČERNAUSKIENĖ, LVA
  • Mano ūkis

Pastaraisiais metais avių Lietuvoje daugėja. 2005 metų pradžioje jų buvo beveik pusantro karto daugiau (per 22 tūkst.) negu tuo pačiu 2004 metų laikotarpiu (16 tūkst.). Tačiau avienos mūsų turguose, prekybos centruose yra nedaug, o kaina – aukšta. Statistikos duomenimis, ES kiekvienas žmogus per metus suvartoja apie 3 kg avienos, tuo tarpu Lietuvoje – mažiau kaip 100 g.

Labiausiai paklausi, puikių maistinių ir skonio savybių yra sparčiai nupenėtų ėriukų mėsa (ėriena). Be to, intensyvus penėjimas, vertinant ekonominiu požiūriu, yra pats efektyviausias. Tačiau Lietuvoje toks ėriukų penėjimas nėra paplitęs. Dažniausiai jie šeriami nenormuotai apėmingaisiais pašarais, o koncentratų duodama mažai, todėl gaunami menki priesvoriai, didelės pašarų sąnaudos, mėsai realizuojami didelio amžiaus, sukaupę daug riebalų ir turintys mažesnę skerdenos išeigą ėriukai. Taikant intensyvaus auginimo technologijas, nujunkytų ėriukų priesvoriai siekia 250–350 g per parą. Stambių mėsinių veislių ėriukai priauga po 400–450 g per parą ir 4 mėn. amžiaus jau sveria 40–45 kg. Išvystytos avininkystės šalyse jie penimi, taikant skirtingas penėjimo technologijas ir šeriant įvairiais pašarais. Populiaru ėriukus penėti koncentratais, pridedant nedidelį kiekį šieno arba žolės.

Žindamų ėriukų papildomas šėrimas

Ėriukų sveikata ir penėjimo sėkmė labai priklauso nuo ėriavedės šėrimo ėringumo pabaigoje ir pirmaisiais laktacijos mėnesiais. Tinkamai šertos avys mažiau atveda negyvų ir silpnų ėriukų, būna pieningesnės. Taip pat svarbu, kad ėriavedės būtų vakcinuotos nuo užkrečiamų ligų, kurios perduodamos prieaugliui.

Pirmąsias gyvenimo savaites ėriukai maitinasi tik pienu, ir jų augimo sparta priklauso nuo avies pieningumo. Nuo trečiosios laktacijos savaitės pieno laipsniškai mažėja, todėl augimo tempui palaikyti būtini ir papildomi pašarai. Aštuntąją laktacijos savaitę su pienu gaunamos maisto medžiagos tenkina tik nedidelę reikmės dalį, todėl 7–8 savaičių amžiaus ėriukai gali būti nujunkomi, jeigu yra įpratę ėsti sausus pašarus. Tuo metu jie turėtų suėsti ne mažiau kaip 250 g koncentratų per parą ir sverti, lyginant su svoriu gimus, 3 kartus daugiau, t. y. apie 12 kg.

Atsižvelgiant į papildomo šėrimo svarbą, savaitės amžiaus ėriukai jau turi būti pratinami ėsti koncentruotus pašarus, šieną. Ėsti jie išmoksta, mėgdžiodami avių ir vyresnių ėriukų elgesį, o nuo 3 savaičių amžiaus tam įtakos turi ir prieskrandžių vystymasis. Koncentratų gavę žindomi ėriukai per parą priauga 100–150 g daugiau, todėl penėjimas sutrumpėja 1–2 mėn., ir jie gali būti parduodami, kai rinkos kainos didesnės. Papildomas šėrimas ypač svarbus, kai ėriavedė turi 2–3 ėriukus arba yra nepieninga. Papildomų pašarų duodama 2–3 kartus per dieną rankiniu būdu arba iš įrengtų specialių šėryklų, kuriose visą laiką būna šviežio, kokybiško pašaro.

Kiek prieauglis suės pašarų, priklauso nuo pašarų skonio ir proteinų kiekio juose. Maži ėriukai mėgsta ir noriai ėda sojų rupinius, kukurūzų miltus, ankštinių augalų šieną. Jų racionų sausosiose medžiagose turi būti 20–21 proc. baltymų. Jaunikliams augant, proteinų kiekis laipsniškai mažinamas iki 15 procentų. Koncentratai 4–6 savaičių ėriukams turėtų būti smulkiai sumalti, o vėliau jie noriau ėda rupiai maltus arba traiškytus koncentratus. Šieno, paruošto iš jaunų ankštinių (arba mišinio su varpinėmis) žolių, turėtų būti visą laiką nenormuotai. Kad neužterštų pašarų, šėryklos įrengiamos taip, kad ėriukai negalėtų į jas įlipti. Be to, tinkamai įrengus šėryklas, sumažinamas pavojus užsikrėsti parazitinių ligų sukėlėjais.

Pageidautina, kad papildomi pašarai būtų praturtinti probiotikais, prebiotikais, fermentais, t. y. priedais, kurie gerina pašarų maisto medžiagų pasisavinimą ir padeda apsaugoti ėriukus nuo žalingo patogeninių mikroorganizmų poveikio. Labai svarbu, kad ėriukai gautų pakankamai riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E (geriau jų injekcijos) ir mineralinių elementų.

Jaunikliai, priaugantys po 294 g per parą, 1 kg priesvorio energijos sunaudoja 1,76 karto mažiau, negu to paties amžiaus ėriukai, priaugantys po 129 g. Jauni ėriukai efektyviausiai naudoja pašarų energiją ir maisto medžiagas, mat jų priesvoryje mažesnę dalį sudaro riebalai, o didesnę – raumeninis audinys, todėl labai svarbu, kad pašaruose netrūktų baltymų.

Nujunkytų ėriukų šėrimas

Nujunkytiems ėriukams tinkamiausi racionai yra tie, kuriuose koncentruoti pašarai sudaro 70–80 proc., o šienas – 20–30 procentų. Prie tokio raciono prieauglis pratinamas laipsniškai. Koncentratų, kuriais buvo šeriama iki nujunkymo, kasdien mažinama po 5 proc. ir jų vietoje duodama penėjimui skirtų koncentratų. Jų kiekis didinamas iki tol, kol pasiekiama numatyta norma. Pirmomis dienomis koncentratų duodama tik trečdalis normos. Taip išvengiama virškinimo sutrikimų, atsirandančių dėl pasikeitusių pašarų ir nujunkymo streso.

Penėjimo koncentratus sudaro varpinių javų (70–80 proc.) ir baltymingų papildų (10–15 proc.) mišinys. Be to, dar gali būti pridedama apie 5 proc. melasos, o jauniems ėriukams – 1 proc. augalinio aliejaus. Ėriukų racionai turėtų būti sudaryti iš gerai virškinamų žaliavų, nes organinių medžiagų virškinamumas turėtų siekti 82–85 procentus.

Būtina į racioną pridėti visų makro- ir mikroelementų bei riebaluose tirpstančių vitaminų. Ypač svarbus kalcis, nes grū­duose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Tai yra viena iš priežasčių, ska­tinančių šlapimo akmenų susidarymą. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos. Kadangi fosforo perteklius iš organizmo pašalinamas ir su vandeniu, ėriukams jo neturi trūkti.

Penimiems ėriukams geriausia duoti tam tikrų fizinių savybių pašarų. Nustatyta, kad nuo 3 mėn. amžiaus ėriukai geriau ėda ir efektyviau panaudoja sveikus grūdus, o šienas smulkinamas ne trumpesnėmis kaip 5 cm ilgio dalelėmis. Taip šeriant išvengiama fermentacijos sutrikimų didžia­jame prieskrandyje, palaikomas geras ape­titas. Penimi nujunkyti ėriukai turėtų suėsti 0,9–1,1 kg grūdų mišinio ir priaugti 320–390 g per parą. Tuomet 1 kg priesvorio jie sunaudoja apie 4 kg koncentratų ir 40–45 kg masę pasiekia per 110–140 dienų. Karštis, purvas, spūstis, parazitinės ligos, kokcidiozė labai sumažina priesvorius. Ėriukus penėti koncentratais taip pat galima ganykloje, tačiau tuomet sunkiau palaikyti reikiamą augimo tempą.

Baltymų svarba įrodyta tyrimais

Baltymų įtaka penimiems ėriukams nus­tatyta bandymais. Tyrimo metu kont­rolinės ir bandomosios grupių nujunkyti Romanovų veislės ėriukai (vidutinis svoris 10,6 kg) buvo šeriami ūkio racionu, kuriame (skaičiuojant sausosiose medžiagose) 51 proc. sudarė stambieji pašarai, 24,5 – sultingieji ir 24,3 proc. – koncentratai. Šėrimo skirtumas buvo tik toks, kad kontrolinės grupės ėriukai kasdien gavo po 200 g avižų grūdų, o bandomosios grupės – po 160 g avižų ir 40 g baltymingo papildo (33 proc. baltymų). Kontrolinės grupės raciono sausosiose medžiagose proteinų buvo 12,4, o bandomosios – 14,1 procento. Abiejų grupių ėriukai gavo vienodai apykaitos energijos. Per 60 bandymo dienų kiekvieno kontrolinės grupės ėriuko vidutinis prieaugis per parą buvo 43,6 g, o bandomosios – 107,3 g, t. y. 2,46 karto didesnis. Vienam kilogramui priesvorio kontrolinėje grupėje sunaudota 152, o bandomojoje – 62 MJ apykaitos energijos. Apskaičiuota, kad baltyminiai papildai, sušerti 1 ėriukui, kainavo 3,2 Lt, o priesvoris, lyginant su kontroline grupe, buvo 3,7 kg didesnis. Tuo metu už veislinio ėriuko 1 kg gyvojo svorio buvo mokama apie 8 Lt, todėl papildomos pajamos sudarė apie 30 Lt. Be abejo, pelno dydis labai priklauso nuo gyvulių supirkimo kainos.

Pastaruoju metu avių augintojai teigia, kad kainoms sumažėjus patiriama didelių nuostolių. O gal vertėtų pabandyti taikyti intensyvias ėriukų auginimo technologijas? Juo labiau, kad pašariniai javai nėra brangūs.