Įsibėgėjant cukraus reformai, esminis klausimas - būti ar nebūti - kyla ne tik augintojams, bet ir fabrikams. Abi pusės glaudžiai susijusios tarpusavyje ir dairosi viena į kitą: kas pirmasis ir kur link žegs esminius žingsnius, o gal nuspręs šiek tiek patrypčioti vietoje ir su minimaliu pelnu išlauks geresnių laikų? Nors daugelio įsitikinimu, cukrinių runkelių aukso amžius jau praėjo...

Pesimistinės nuotaikos Jelgavoje

Latvijoje dirba du cukraus fabrikai – Jelgavos ir Liepojos. Šiandieninės jų pozicijos ir pažiūros į ateities perspektyvas gerokai skiriasi. Jelgavos cukraus fabrikas yra seniausias šalyje: 2006 m. jis minės veiklos aštuoniasdešimtmetį. Tik du procentus fabriko akcijų turi cukrinių runkelių augintojai ir fabriko darbuotojai, 35 proc. akcijų priklauso anglų kompanijai ED&F Man. Kontrolinis akcijų paketas (51 proc.) yra privataus asmens rankose. Fabrikui cukrinius runkelius augina 230 augintojų, toliausiai esantis ūkis nutolęs apie 70 km nuo fabriko. Už cukrinių runkelių transportavimą augintojai moka patys (beje, Latvijoje beveik visi ūkininkai turi apynaujų sunkvežimių). Pasak fabriko cuk­rinių runkelių tiekimo departamento vadovo Edgaro Sondorso (Edgars Sondors), pastebima tendencija, kad augintojų po truputį mažėja: smulkesnieji augintojai par­duoda savo kvotą didiesiems. Vidutinis vieno augintojo sėjamas cukrinių runkelių plotas yra 35–37 ha.

Cukrinių runkelių perdirbimo sezonas tęsiasi apie tris mėnesius. Per parą perdirbama 3 200 tonų cukrinių runkelių. Iš viso 2005 m. pagaminta 40,5 tūkst. tonų baltojo cukraus (2,7 proc. mažiau negu 2004 m.). „Pagal cukrinių runkelių kokybinius parametrus ir derliaus dydį 2005 m. buvo bene geriausi per visą fabriko istoriją, – tvirtino Edgaras Sondorsas. – Vidutinis cuk­ringumas 17,6 proc., bet buvo tokių runkelių partijų, kurių cukringumas viršijo 20 proc.“ Iš vieno hektaro 2005 m. nuimtas 42–43 t cukrinių runkelių derlius (paprastai jis būdavo 36–38 t/ha).

Atvežtų cukrinių runkelių ėminiai imami mechaniškai, procedūrą prižiūri cukrinių run­kelių augintojų susivieni­ji­mo atstovas, kuriam atlyginimą moka pats susivienijimas. Fabriko technikos direktorius Piotras Kovoliovas sakė, kad per sekundę perdirbama 40 kg cukrinių runkelių ir pagaminama 6 kg cukraus. Nuo momento, kai runkeliai pradedami plauti, iki galutinai pagaminto baltojo cukraus praeina apie 30–35 valandos.

Išspaudos parduodamos šviežios, tona išspaudų kainuoja 1,7 lato (8,4 Lt) plius PVM. Melasa eksportuojama į Vokietiją, Daniją ir Estiją.

Fabrikas daro cukrinių veislių auginimo bandymus, atrenka tinkamiausias veisles, paskui siūlo jas augintojams. Nusistovėjo tradicijos, kad augintojai sėklas perka tik per fabriką. Beje, už sėklą galima atsiskaityti derliumi.

Ne sezono metu fabrike dirba 200 darbininkų, sezono metu triūsia per 400 žmonių. Spalio mėnesį, per patį darbų įkarštį, fabrikas buvo savaitei sustabdytas Aplinkos apsaugos ministerijos sprendimu, mat paaiškėjo, kad fabriko nutekamieji vandenys neatitinka keliamų reikalavimų ir teršia visai šalia tekančią Lielupės upę. „Gerai, kad augintojai pasirodė supratingi, nekilo jokių ekscesų“, – sudėtingą situaciją prisiminė E. Sondorsas.

Tarp fabriko ir cukrinių runkelių augintojų yra abipusis susitarimas, pagal kurį 50 proc. pinigų už pristatytus runkelius sumokama iki Naujųjų metų, likusi suma – iki kitų metų gegužės mėnesio. Tiesa, apie 10 proc. sumos išmokama tik kito sezono metu. Latvijoje cukraus pagaminama mažiau, negu suvartojama. Vis dėlto ne visas cukrus parduodamas šalies vidaus rinkoje. Tam, kad greičiau būtų gauta apyvartinių lėšų, dalis cukraus išvežama į Lietuvą ir Lenkiją.

Visai šalia fabriko esančiame „Iki“ prekybos centre kilogramas latviško cukraus kainuoja 64 santimus (3,17 Lt), kilogramas Marijampolėje pagaminto cukraus – 58 santimus (2,87 Lt), o lenkiško cukraus kilogramą galima įsigyti pigiausiai – už 49 santimus (2,42 Lt). „Vis dėlto pirkėjai linkę rinktis latvišką cukrų, matyt, skatinami patriotiškų jausmų“, – šypteli E. Sondorsas.

Daugiau kaip septynis milijonus litų kainuoja vien tik fabriko linijas išvalyti ir vėl paleisti gamybą. Pastaraisiais metais didelių investicijų gamybai modernizuoti neskiriama, mat visiškai neaišku, ar fabrikas veiks po metų. Darbuotojų nuotaikos pesimistiškos. Sklando dar nepatvirtinti gandai, kad 2005 m. buvo paskutinis darbo sezonas. Kadangi fabrikas yra strategiškai itin patrauklioje vietoje – pačiame miesto centre, ant upės kranto, galbūt jis bus sulygintas su žeme ir jo vietoje iškils gyvenamųjų namų kvartalas.

„Išliks patys stambiausi fabrikai, ir tie, kurie priklauso augintojams. Jei reikėtų perorganizuoti gamybą, neturime jokių idėjų, ko galėtume griebtis, – prisipažino E. Sondorsas. – Nesižavime taip propaguojama bioetanolio gamyba, nes po cukrinių runkelių sektoriaus suvaržymo, tikriausiai, bioetanolis bus antroji sritis, kurią ims stipriai riboti“.

Liepojoje gamybos nutraukti nežadama

Liepojos cukraus fabrikas šiek tiek jaunesnis už Jelgavos – įkurtas 1933 metais. Fabrike sezono metu dirba 500 darbuotojų, ne sezono metu jų lieka apie 250. Per 2005 m. sezoną pagaminta 24 850 tonų baltojo cukraus (palyginti su 2004 m. – maždaug 700 tonų mažiau). Per pastaruosius ket­verius metus gamybos modernizavimui investuota per 5 mln. latų (24,8 mln. Lt). Fabrikui runkelius tiekia 165 augintojai, bendras jų auginamų runkelių pasėlių plotas apie 5 000 ha (vidutiniškai po 30 ha kiekvienam augintoju). Iš anksčiau veikusių 7 cukrinių runkelių supirkimo punktų dabar išlikęs tik vienas – Dobelės. Iki jo augintojai runkelius turi pristatyti savo lėšomis. 2005 m. cukrinių runkelių derlių fabrikas perdirbo per 67 dienas.

Kontrolinis fabriko akcijų paketas dabar yra jo darbuotojų ir cukrinių runkelių augintojų rankose. „Jei to nebūtų, tikriausiai mes neegzistuotume, – įsitikinusi fabriko valdybos prezidentė Valija Zabe, šias pareigas einanti nuo 2005 m. – Dabar mūsų mintys sutampa – visi ieškome galimybės dirbti. Bankrutuoti nežadame, negali būti net kalbų, kad mes ieškome priežasčių nedirbti“. Moteris sakė apgailestaujanti, kad cukraus reforma vykdoma ES naujųjų narių sąskaita, ir piktinosi pasklidusiomis kalbomis, esą Baltijos šalių klimatas ne itin tinkamas cukriniams runkeliams auginti.

„Reformai postūmį davė didieji cuk­raus rinkos magnatai. Niekas neapskaičiavo, kad tai yra cukraus sektorius mažai šaliai, tokiai kaip Latvija. Juk užimta visa infrastruktūra. Skaudžiausia, kad viskas griaunama būtent tuomet, kai cukraus gamyba susistygavo beveik idealiai. Drįsčiau tvirtinti, kad tai labiausiai organizuota gamybos sritis respublikoje, – kalbėjo V. Zabe. – Nauja technika, dideli pasėlių plotai – ES mes atrodome tikrai gerai“. Pasak V. Zabe, ir pirkėjai pasitiki vietiniu produktu, nors, kai parduotuvėje kilogramo cukraus kainos skirtumas pasieka 20 santimų (o tokia padėtis jau yra), patriotizmas nebesuveikia – pirkėjas renkasi pigesnį produktą. Į klausimą, kokių alternatyvių gamybos sričių fabrikas galėtų imtis, prezidentė atsakė, kad, keičiant gamybos profilį, sprendimų reikėtų valstybės mastu, nebūtų apsieita be didelės paramos, dotacijų. „Pavyzdžiui, bioetanolis – produktas, kurį būtina subsidijuoti. Be to, jį dar reikia įpiršti vartotojams, atsilaikyti prieš naftininkų monopoliją, – sakė V. Zabe. – Ką dar galėtume veikti? Na, gal apsirengsime tautiniais drabužiais ir eisime su pintinėmis bruknių rinkti...“

Per 10 metų fabrikui vadovaujanti energinga ir dalykiška V. Zabe tvirtino paprastai išsprendžianti visas problemas, bet šįkart ir jai rankos svyra – Briuselio statomos sienos yra praktiškai neįveikiamos. Nors cukrinių runkelių augintojai tvirtina, kad dar bent ketverius metus jiems apsimokės auginti cukrinius runkelius, bet situacija taip greitai keičiasi, kad neaišku, ar fabrikui apsimokės juos perdirbti.

Pagrindinis akcininkas – augintojų kooperatyvas

Vokietijoje dabar veikia 11 cukraus fabrikų, kiek jų liks po reformos – sunku spręsti. Kompanija „Sudzucker“ valdo per 30 proc. visos ES cukraus kvotos. Toliausiai į Šiaurę nutolęs „Sudzucker“ kompanijai priklausantis Vaberno (Wabern) cukraus fabrikas yra vienas seniausių – šiemet mini 125 metų jubiliejų. Pagrindinis fabriko akcininkas – Kaselio (Kassel) cukrinių runkelių augintojų kooperatyvas turi 56 proc. akcijų. Augintojai tokią akcijų dalį sugebėjo įsigyti per 50 metų (1952 m. augintojams nepriklausė nė viena akcija). 10 proc. akcijų valdo Austrijos cukraus gamintojai, 34 proc. akcijų yra laisvai kotiruojamos biržoje. „Mes valdome koncerną tik todėl, kad sunešėme čia daug savo pinigų. Visai neseniai kapitalas buvo didinamas 200 mln. eurų (690 mln. Lt), tad augintojams irgi teko įnešti atitinkamą dalį pinigų – per 100 mln. eurų (345 mln. Lt)“, – sakė Kaselio cukrinių runkelių augintojų kooperatyvo vadovas Giunteris Šutcas (Günter Schutz).

Runkelius į šį fabriką pristato 979 augintojai, bendras jų auginamų runkelių pasėlių plotas yra apie 6 000 ha. Vidutiniškai vienam augintojui tenka apie 6 ha ploto. Vidutinis derlingumas – 63 t/ha. 2005 m. runkeliai cukringi – vidutiniškai 18,56 proc. Per parą fabrike perdirbama 6 800 tonų runkelių, per visą sezoną – 542 000 tonų. Trim pamainom dirba 100 žmonių (80 iš jų nuolatiniai darbuotojai). Paprastai vienerių metų runkeliai perdirbami per 80 dienų. Per dieną fabrike pagaminama 1 200 tonų cukraus. Didžioji cukraus dalis eksportuojama, pagrindinis pirkėjas – viena didžiausių pasaulyje konditerijos kompanijų „Ferrero“.

Visi runkeliai patenka į fabriką jau po pirminio valymo. Tris ketvirtadalius visų runkelių atveža samdytos transporto firmos, likusią dalį – žemės ūkio įmonės. Augintojai tiesiogiai už transportą nieko nemoka (mokėti tenka už pakrovimą ir valymą – 1,38 euro (4,76 Lt) už toną). Ūkininkai yra susijungę į bendrijas, kurių kiekviena turi krautuvą ir valytuvą. Per dieną fabrikas priima apie 400 tiekėjų. Dirbama nuo pirmadienio 00 val. iki šeštadienio vakaro, runkeliai nepriimami tik sekmadieniais. Vežimų grafikas sudaromas prieš sezono pradžią. Po lapkričio 15 dienos į fabriką vežami runkeliai turi būti uždengti. Tam lėšų skiria fabrikas: 90 proc. dengiama plėvele, 10 proc. – šiaudais.

Runkelių išspaudas noriai perka gyvulių augintojai, o defekatas yra tiesiog deficitinė trąša (tiesa, Vokietijoje defekatas yra biri medžiaga, turinti 70 proc. sausųjų medžiagų). Tona defekato (su transporto kaštais) kainuoja 12 eurų (41,4 Lt). Defekatas paprastai išbarstomas kitų metų vasarą ant ražienų (6 t/ha). Pašarams parduodamos ir dražuotos išspaudos, turinčios 16 proc. cukraus, jos kainuoja 80 eurų/t (276 Lt/t).

„Vokietijos ūkininkai dabar turi susitaikyti su mintimi, kad runkelius teks auginti už 25 eurus/t“, – sakė cukrinių runkelių augintojų kooperatyvo vadovas ir patvirtino, kad trauktis iš gamybos neketina.