MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/01
Augalininkystės sektoriui veriasi nauji veiklos horizontai
  • Virginija KRIVICKIENĖ
  • Mano ūkis

Seniesiems metams pasibaigus ir prasidedant Naujiesiems, stengiamės įvertinti, ką ir kaip esame nuveikę, ką galime tęsti, o ką turime pakeisti. Šie metai – paskutinieji, kai dar vadovaujamės Lietuvos 2004–2006 m. bendruoju programavimo dokumentu ir Kaimo plėtros 2004–2006 m. planu. Tačiau jau baigiami rengti ir naujojo finansinio 2007–2013 m. laikotarpio strateginiai dokumentai. Šių dviejų laikotarpių sandūros kontekste jau iš dalies apžvelgėme mėsos sektorių („M. ū.“ 2005 Nr. 12), o šį kartą mūsų akiratyje – augalininkystė, kuria, pasak specialistų, Lietuvoje verčiasi didžioji dalis žemdirbių.

Žemdirbystės instituto direktorius prof. Zenonas Dabkevičius, apžvelgdamas augalininkystės plėtrą Lietuvoje, atkreipia dėmesį į tai, kad šiam sektoriui įtakos turi pasaulinės rinkos pokyčiai, augalinės produkcijos paklausos ir kainų kaita ES ir vietinėje rinkoje, vis dar neaiškios šalies gyvulininkystės plėtros perspektyvos, energetinių resursų ir žaliavų kainų didėjimas, nepakankamas dėmesys sėklininkystei, naujausioms tech­nologijoms, sudėtingi santykiai tarp augintojų ir perdirbėjų.

Z. Dabkevičius pastebi, kad tarp augalininkystės ir gyvulininkystės specialistų vyksta nuolatinė diskusija, aiškinantis, kuris sektorius  svarbesnis ir naudingesnis šaliai, tačiau mano, kad jų supriešinti nėra prasmės, nes abu yra labai susiję.

Profesorius Česlovas Jukna yra ne kartą sakęs, kad, galvodami apie šalies žemės ūkio ateitį, prioritetus turime teikti gyvulininkystei. Į ją turi būti orientuotas ir pagrindinis augalininkystės potencialas, kaip daroma stiprios ekonomikos šalyse, nes per gyvulį iš to paties ploto galima gauti daug daugiau pajamų, sukurti didesnį nacionalinį produktą. LŽI direktorius sutinka, kad gyvulininkystė augalininkystei yra labai svarbi, tačiau pridedamąją vertę iš augalų galima sukurti ne tik per gyvulį. Šiais laikais augalininkystei jau veriasi kur kas daugiau galimybių.

UAB „Linas ir viza“ augalininkystės skyriaus vadovas Daivas Malinauskas teigia, kad ūkininkas visų pirma yra verslininkas, jis turi gauti ekonominę naudą iš savo veiklos. Jei tik ūkininkui apsimokėtų, jis augintų ir karves, ir kiaules, ir mėsinius galvijus, tačiau, pasak jo, per visus nepriklausomybės metus mėsinių galvijų sektorius niekuomet nebuvo stabilus. Ir dabar veislinė telyčia kainuoja 3–4 tūkst. Lt, įrengti vietą karvei – 5–10 tūkst. Lt. Jis sako manantis, kad mėsinę galvijininkystę daugiausia imasi plėtoti stambios bendrovės ar ūkininkai, kurie gauna pajamų iš pieno ar augalininkystės, nes tai brangus verslas. Pasak verslininko, jeigu būtų garantuojamos  geros pajamos, tai per 5–6 metus Lietuvai grūdų nebereikėtų parduoti, jie visi būtų sušerti galvijams.

Žemės ūkio rūmų ekspertas Algirdas Aleksynas sako pritariantis prof. Č. Juk­nai, kad mėsinę galvijininkystę reikia palaikyti, tačiau jis mano, kad kol kas šis sektorius tebėra užuomazgos būsenoje, todėl iš karto skirti jam didelių lėšų investicijoms neverta. Juk galvijai – ne vištos, greitai jų nepriveisi, tam reikia laiko.

LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė pažymi, kad gyvulininkystė plėtojama atskiruose regionuose. Tad jeigu jiems tektų pirmenybė, teikiant ES paramą, investicijų pasiskirstymas šalyje būtų labai netolygus. Jos nuomone, neturėtų būti prioritetų jokiam sektoriui – Lietuvoje visos šakos reikalingos, ir pats ūkininkas turi teisę pasirinkti, kuo jam verstis. Pasak G. Staliūnienės, projektai ES paramai gauti turėtų tiesiog konkuruoti tarpusavyje, nesvarbu, kokiam žemės ūkio sektoriui jie skirti.

Javų auginimas

Javai Lietuvoje užima didelius plotus, apie 900 tūkst. ha, tačiau, pasak  Z. Dabkevičiaus, klaidų juos auginant daroma dar daug. Javus būtina auginti pagal paskirtį: maistinius – maistui, pašarinius – pašarui. Tuo tarpu šiandien į pašarinių kategoriją dažniausiai pakliūna grūdai, auginti kaip maistiniai, tačiau dėl prastos kokybės tam netinkami. Patirtis parodė, kad ir Lietuvoje galima išauginti geros kokybės maistinių kviečių, nebūtina jų importuoti, kaip anksčiau buvo manoma, tačiau jie turi būti auginami specialiai, parinkus tam tinkamas veisles ir technologijas, nesiekiant didelių derlių, o tik geros kokybės.

Pasak D. Malinausko, maistinių kviečių augimą lemia daug faktorių. Nepastovios Lietuvos klimato sąlygos negarantuoja, kad geros kokybės maistiniai kviečiai už­augs savaime. Jei atskirais metais būna daugiau saulėtų dienų, tai kviečių baltymingumas siekia 14–15 proc. Tuomet iš jų galima gaminti ir ekstra klasės miltus. Jei saulės nėra, būtina tręšti papildomai per lapus ir pan. Pasak D. Malinausko, iki šiol bazinė kviečių veislė buvo vokiečių Zentos, tačiau jau nuo 2004 m., pritaikius tinkamą technologiją, geros kokybės grūdų gaunama ir auginant lietuviškos veislės Ada kviečius.

LŽI direktorius Z. Dabkevičius teigia, kad ateityje turėtų būti auginama apie 1 mln. ha javų. Jei gyvulininkystės padėtis pagerės, tai ir šiam sektoriui reikės daugiau pašarų. Tie, kurie norėtų auginti pašarinius kviečius, turėtų iš anksto sudaryti sutartis su supirkėjais, kad šie paskui nereikalautų kokybės kaip už maistinius. Tuomet ūkininkai nesunkiai galėtų išauginti didelį derlių pigesnių grūdų. Pasak A. Aleksyno, kol žemdirbiai nesusiburs į kooperatyvus ir neims iniciatyvos į savo rankas, tol derybose visuomet laimės perdirbėjai.

A. Aleksynas atkreipė dėmesį į tai, kad jau ir kviečiai pradedami perdirbti į naują produktą – krakmolą, kuris nėra kvotuojamas kaip bulvių krakmolas. Vien tik „Malsena“ 2006 m. planuoja perdirbti 200 tūkst. t kviečių į krakmolą, kuris bus eksportuojamas. Pasak A. Aleksyno, taip bus atsikratyta beveik viso kviečių pertekliaus.

Pasak LŽI direktoriaus, labai aktuali problema – pagerinti varpinių ir ankštinių javų santykį. Ankštiniai augalai Lietuvoje nėra populiarūs, nors už juos ir labai agituojama. Z. Dabkevičius pripažįsta, kad žirniai ar pupos nepajėgia konkuruoti su soja pagal kainą ir kokybę, todėl svarsto, ar nereikėtų šiems didesnės paramos. Jis sako nė neįsivaizduojantis, kad ekologinis ūkis galėtų verstis be ankštinių augalų, kurie yra didžiausias azoto šaltinis. Pavyzdžiui, 1,5 t/ha lubinų derlius palieka dirvoje iki 170 kg/ha biologinio azoto, 2,5–3,5 t/ha vikių –100–120 kg/ha azoto.

LŽI direktorius užsiminė, kad rugių ateitis – ekologiniuose ūkiuose, nors dabar juos augina ir derlingų žemių ūkininkai, tačiau, kritus kainoms, jų plotai labai sumažėjo. Daug metų agituojama už kvietrugius, kurie nėra reiklūs augalai, tinka bioetanolio gamybai. Pasak jo, kviet­rugių plotai turėtų plėstis, nes ryškėja Europos Sąjungos nuostata, kad kuo daugiau dirvos žiemos metu būtų uždengta žaliaisiais augalais.

Ateitis – biodegalams

A. Aleksynas teigia, kad vien tik Šilutės spirito gamykla ketina perdirbti 75 tūkst. t rugių bei kvietrugių ir pagaminti apie 25 tūkst. t bioetanolio. Žinoma, geriausia ateitis laukia rapsų, kurie bus perdirbami į metilo esterį (priedą dyzeliniam kurui). Jų poreikis per metus turėtų išaugti net 2,5 karto. Į rapsus galima būtų keisti ir cukrinius runkelius, kurie, pasak G. Staliūnienės, nors ir išliks, tačiau lyderio pozicijų jau nebeturės. Ją papildė A. Aleksynas pridurdamas, kad iš principo ir cukriniai runkeliai tiktų perdirbti į bioetanolį, tačiau neapsimoka, nes tai labai brangu (pasak jo, brangiausias bioetanolis gaunamas iš bulvių, pigiausias – iš topinambų). Z. Dabkevičius sako manantis, kad cukrinių runkelių augintojams svarbiausia didinti derlingumą ir cukringumą, kuris dar labai atsilieka nuo Vakarų Europos (pas mus iš 1 ha vidutiniškai gaunama 5,5 t baltojo cukraus, o Europoje – 10 t).

D. Malinauskas prisimena, kad iš pradžių rapsai labiausiai paplito tuose regionuose, kur atsirado entuziastų nežiūrint, kokios ten žemės. Todėl, pasak jo, dabar Šakiuose beveik 90 proc. ūkininkų augina rapsus, o, tarkim, Marijampolėje – vos vienas kitas. Prognozuojama, kad rapsų kaina per artimiausius dvejus metus svyruos tarp 700–800 Lt/t. Jis atkreipia rapsų augintojų dėmesį, kad pelningas šis augalas bus tik tuomet, jei žieminių derlius sieks ne mažiau kaip 3,5 t/ha, o vasarinių – 2,5 t/ha (skaičiuojant, kad minimali supirkimo kaina būtų bent jau 650 Lt/t). Žemdirbiams, kuriantiems investicinius projekus ar kitokius planus, D. Malinauskas pataria visuomet skaičiuoti minimalią supirkimo kainą, nes vos tik kurio nors augalo priauginama daugiau, kaina iškart krenta. Kitas, pasak jo, svarbus momentas, žieminius rapsus laiku pasėti – ne vėliau kaip iki rugpjūčio 15 d. Dauguma ūkininkų to nepaiso ir nukenčia. Pasak D. Malinausko, auginant rapsus, kaip ir bet kurį kitą augalą, būtina labai tiksliai laikytis technologijų, antraip derlius bus menkas ir prastos kokybės, o ekonominės naudos – jokios. Tiems augintojams, kurie tą supranta ir dirba labai tiksliai, gamtos sąlygos lemiamos įtakos nebepadaro.

A. Aleksynas pažymi, kad rapsų plėtrą riboja sėjomainos reikalavimai – tame pačiame lauke rapsų negalima auginti dažniau kaip kas 4 metai. Taigi rapsų plotų riba yra 250–280 tūkst ha. Jei, pasak A. Aleksyno, tiek ir apsėsim, o vidutinis derlius bus apie 2 t/ha, tai jau 2007–2008 m. rapsų poreikio nebepajėgsime patenkinti. Dabar šalyje užauginama apie 150–170 tūkst. t rapsų, o besiplečiančiam perdirbėjų tinklui jų reikės apie 300 tūkst. t. Planuojama, kad rapsus teks pirkti ir iš Latvijos, Ukrainos, Kaliningrado, Baltarusijos.

D. Malinauskas mano, kad geresnių rezultatų reikia siekti per kokybės gerinimą – didinti rapsų aliejingumą. Pasak jo, ateityje už rapsus bus mokama pagal aliejaus procentą derliuje.

Tuo tarpu ŽŪR ekspertas A. Aleksynas siūlo dar kitokią galimybę – plėsti aliejinių (kiti juos vadina sėmeniniais, tačiau mūsų pašnekovas su tuo griežtai nesutinka) linų plotus. Pasak jo, tokių linų aliejingumas yra dukart didesnis negu pluoštinių, o iš tonos sėmenų gaunama tiek pat aliejaus, kaip ir iš rapsų. Sėmeninis aliejus labai sveikas ir skanus, jis tinka ir biodyzelino gamybai, ir dažų bei kitų gaminių pramonei, kuri nuo sintetinių žaliavų vis labiau krypsta į natūralias.

G. Staliūnienė ragina nepamiršti, kad ne vienas ūkininkas, kooperatyvas ar bendrovė jau spaudžia ar planuoja spausti aliejų iš rapsų savo jėgomis, o paskui jį parduoti perdirbimo įmonėms. Ūkyje lieka išspaudos, o ir transportuoti aliejų daug pigiau ir paprasčiau negu pačius rapsus. Žinoma, tam taip pat reikia investicijų, todėl Ūkininkų sąjunga pasisako už tai, kad ateinančiu finansiniu laikotarpiu  (2007–2013 m.) paramą iš ES šioms investicijoms turėtų gauti ir tie žemės ūkio subjektai, kurie jau yra gavę SAPARD programos paramą.

Sėklininkystės padėtis

Prof. Z. Dabkevičius akcentavo, kad augalininkystės sėkmės garantas yra gera, sertifikuota sėkla, kuria Lietuvoje užsėjama vos 10–15 proc. plotų, kai tuo tarpu Danijoje – 60–70 proc. Su juo nenori sutikti LŪS pirmininkė G. Staliūnienė ir A. Aleksynas, kurie mano, kad ši statistika nėra pagrįsta. Pasak G. Staliūnienės, stipresnieji ūkininkai sėklą dauginasi patys, dar parduoda jos ir smulkesniems ūkininkams. Tą, pasak jos, liudija gaunami grūdų derliai, juk iš prastos sėklos 8 t/ha grūdų derliaus neužauginsi. LŪS pirmininkė įsitikinusi, kad sėklų įmonės, už toną grūdų ūkininkui sumokėjusios 400 Lt ir juos apdorojusios, nori gauti už toną po 1 tūkst. ar daugiau litų ­– tai labai brangu. Todėl žemdirbiai patys dauginasi sėklą, tačiau dokumentų nesitvarko, nes tai sudėtinga. Jei būtų supaprastintos dokumentų tvarkymo procedūros, jei apie jas daugiau būtų aiškinama žemdirbiams, jei sertifikuota sėkla būtų pigesnė, tuomet, pasak LŪS pirmininkės, padėtis keistųsi ir statistika būtų tikslesnė.

Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, paklausta, ką mano apie diskusijas tarp augalininkystės ir gyvulininkystės sektorių atstovų, „Mano ūkiui“ sakė, kad paramos administravimas, kurį vykdo ministerija, o įgyvendina NMA, nėra tiesiog mechaninis lėšų dalijimas. „Per paramos priemones mes įgyvendiname Lietuvos žemės ir maisto ūkio bei kaimo plėtros politiką, taikome ES rinkos reguliavimo priemones. Parama neturi nulemti tokių pokyčių, kurie kurį nors žemės ūkio sektorių atvestų į aklavietę, kiltų problemų realizuoti pagamintą produktą arba būtų sukuriama socialinė įtampa“, ­– aiškino K. Prunskienė. Pasak ministrės, tarp augalininkystės ir gyvulininkytės turi būti išlaikomos racionalios proporcijos. Jau 2006 m. bus įsisavinta pieno kvota, todėl, skatinant gyvulininkystę, nedera peržengti tam tikros ribos, neverta skatinti investicijų, jei nebebus galimybės suteikti pareiškėjui kvotą.

SAPARD programos analizė ir BPD paraiškų priemonei „Investicijos į žemės ūkio valdas“ gausa parodė, kad dominuoja augalininkystės (grūdų) sektoriaus paraiškos ir kad Lietuvai gali kilti problemų dėl intervencinių pirkimų. Europos Komisija, atsižvelgdama į Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimus, ketina palengva juos mažinti.

K. Prunskienė sako, kad mėsos sektoriaus produkcijai, sūriui, pieno milteliams rinka yra atvira ne tik Lietuvoje, ji labai sparčiai plečiasi ir trečiosiose šalyse – NVS (ypač Rusijoje). Toms rinkoms reikia didelių produkcijos kiekių. Mėsos žaliavos trūkumas riboja šalies eksporto potencialą. Ministrė sakė norinti visus, kurie teikia paraiškas ES paramai gauti, patikinti, kad jeigu projektai atitinka tinkamumo kriterijus, jie neliks už borto nežiūrint, kuriam sektoriui priklauso. Augalininkystė nebus nustumta į šalį gyvulininkystės naudai. „Mes matome visus mūsų sektorius, vertiname visus juos vienodai palankiai, tačiau rūpinamės, kad būtų įgyvendinama šalies žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, o žemdirbiai, įgyvendinę projektus, turėtų rinką savo produkcijai ir matytų ilgalaikę perspektyvą“, – teigia ministrė.