Angelė pripažįsta, kad kaimo žmonės konservatyvūs, sunkoka jiems susiorientuoti dažnai besikeičiančių įstatymų gausybėje. „Gerai, kad pati esu aktyvi, daug važinėju, galų gale mano vaikai dirba šioje srityje, tad man gal lengviau susigaudyti įstatymų brūzgynuose, – tvirtina Angelė. – Šefuoju visus savo kaimynus, paraginu – važiuokite, darykite. Taigi čia ne studentai, kad patys greitai susigaudytų. Sudėtinga ir visas anketas užpildyti. Net ir specialistai juk dažniausiai žino tik siaurą savo sritį, o žemdirbys privalo viską savo galvoje turėti. Juk galėtų būti duomenų bazė, kur įvairių institucijų specialistai galėtų pasitikrinti ūkio plotus, specializaciją ir panašiai“.

Moteris svarsto, ar nereikėtų Žemės ūkio ministerijos darbuotojams pamąstyti apie vadinamąją „vieno langelio“ sistemą, kad ministerijai pavaldžios organizacijos bendrautų viena su kita tiesiogiai ir mažiau trukdytų ūkininką. Ūkininkė tikina, kad žemdirbiams būtų daug lengviau, jei institucijos labiau derintųsi viena su kita. Pavyzdžiui, tokia, atrodytų, smulkmena, kaip laukų žymėjimas: „Ekoagros“ prašo rašyti numerius, o NMA – raides. „Arba apsauginės juostos: juk pernai paliko žmonės po 25 m pločio juostas, o dabar to jau nebereikalaujama. Jei, susiaurinus apsaugines juostas, pasėlių plotas padidės 2 ha ir daugiau, teks iš naujo perdaryti visus dokumentus“, – apie laukiančius keblumus mąsto Angelė. Ir priduria labai nerimaujanti, kas privers žemės savininkus nušienauti prastos agrarinės būklės žemės plotus, kad netaptų jie dar didesnėmis piktžolių sėklų kaupyklomis.

Tarp Gervinio, Gervinuko ir Avirio

Angelės ir Antano Nevulių sodyba yra pamiškėje, netoli trijų ežerų – Gervinio, Gervinuko ir Avirio. Nusipirkę medžiotojų namelį, iš Alytaus čia atsikraustė prieš 25 metus. Iš pradžių Angelė su trimis sūnumis – Žydrūnu, Rolandu ir Vytaru – dar gyveno Druskininkuose, kad vaikams būtų arčiau  mokykla. Tik tuomet, kai 1989 m. vyras pasiėmė 22 ha žemės ir pradėjo ūkininkauti, visa šeima įsikūrė Leipalingyje. Iš pradžių auginę ir veršių, ir kiaulių, ir paukščių, ir nutrijų (beje, iš jų buvo uždirbti didžiausi pinigai, taip reikalingi ūkiui plėsti), Nevuliai po truputį siaurino darbų apimtis ir dabar specializuojasi tik augalininkystėje – augina grūdinius ir ankštinius augalus. Šiemet pirmieji metai, kai nebesodino bulvių (nors buvo pakankamai garsūs bulvių augintojai šiame krašte), nes joms prižiūrėti ir nukasti reikia daug darbo rankų, o Dzūkijoje per grybų ir uogų sezoną nėra ko talkon pasišaukti.

„Jauniausiojo sūnaus tragiška žūtis prieš aštuonerius metus labai paveikė sveikatą. Dabar stengiamės atsisakyti visų darbų, kur reikia daug darbo jėgos“, – aiškina Angelė. Pernai Nevuliai su vyriausiuoju sūnumi pasidalijo žemes: Žydrūnas dabar dirba 70 ha, tėvai – 50 ha. Visa žemė nuosava, jos derlingumo balas 30–32, yra šiek tiek ir derlingesnių – apie 40 balų. Penkiolikos kilometrų spinduliu išsidėsčiusiuose laukuose auginami kvietrugiai, rugiai, lubinai, grikiai, avižos, žirniai.

Ekologinės sėklininkystės ūkis

Prieš šešerius metus Nevuliai pirmieji apylinkėse pradėjo ūkininkauti ekologiškai. Iš pradžių dalyje savo turimų žemių, o dabar jau visuose 50 ha. „Galvota apie tai jau seniai, bet vis prisibijodavau. Buvome chemizuotas javų sėklininkystės ūkis, nuo pernai pasidarėme ekologinės sėklininkystės ūkis“, – sako Angelė.

 
Didžiausia problema – kur gauti aukštos reprodukcijos sėklos. „Institucijos, kurios rūpinasi sėklininkyste, ekologiniams ūkiams nepadeda. Didieji sėklininkystės verslo gigantai jokiu būdų nenori leisti mums turėti kokybiškos sėklos, nes mes užauginę parduodame žmonėms pigiau, ir jie iš mūsų perka. O kam reikalinga konkurencija? – svarsto Angelė, dėl kokybiškos vasarinių kvietrugių sėklos pasirengusi važiuoti į Lenkiją, nors nėra jokių garantijų, kad ten gaus tai, ko tikisi. Kai dar buvo chemizuotas sėklininkystės ūkis, Nevuliams niekada neteko vežti ir siūlyti parduoti savo grūdų – pirkėjai patys suvažiuodavo ir iš aplinkinių rajonų, ir iš Šiaurės Lietuvos. Gerai išvalyta kokybiška sėkla visada buvo ir yra paklausi.

Ūkyje kruopščiai parenkama sėjomaina, o pagrindinis tręšimo būdas – žalioji trąša. Nevuliai aprodo rudenį pasėtų rugių lauką. Pavasarį sužaliavusius rugius apars ir sės grikius. „Nuolat darome bandymus. Pavyzdžiui, sėjame vasarinius ar žieminius kvietrugius kartu su lubinais. Pernai žieminiai buvo labai reti, tai skersai lauko užsėjome lubinų. Nukuliame kartu, paskui sėklą atskiriame, išvalome, – pasakoja Antanas. – Vasarinius kvietrugius ir lubinus sėjame kartu: vietoj trąšų į trąšadėžę pilame lubinus, ir pasisėja gražiai eilutėmis. Kadangi azoto trąšų ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti, tai ankštiniai yra puiki šių trąšų alternatyva“.

Dar viena trąša – Kalifornijos sliekų pagamintas humusas. Prieš keliolika metų nusipirkę sliekų, kelias jų saujas šeimininkai nunešė ir papylė galulaukėje, pamiškėje. O jiems čia patiko. „Sliekams reikia pavėsio ir drėgmės, tai tada jie gerai auga. Pakapstytumei, tai čia rangytųsi jų milijonai. Žvejų dabar neatsiginam“, – šypsosi Antanas. Aišku, dideliems plotams sliekų humuso neužtenka, bet mažiems ploteliams – kaip tik.

Grūdų saugykla – savomis rankomis

Šiemet visas grūdų derlius supiltas naujai pastatytoje grūdų saugykloje, kur yra pirminio ir antrinio valymo mašinos, dvi džiovyklos: daniška ir vokiška. Grūdai išdžiovinami aktyviąja ventiliacija, kuriai oras pašildomas šeimininko sumeistrauta didžiule krosnimi. Į ją galima kimšti viską – šiaudus, kelmus, medžio atliekas, nereikia jų nė skaldyti: kuo storesnės, tuo geriau. Spalio pradžioje džiovykloje dar džiūvo paskutiniai grūdai, mat šiemet teko juos kulti labai drėgnus – 22 ir net daugiau procentų drėgnumo. Tik įpusėjus kulti, drėgnumas šiaip ne taip nukrito iki 18 procentų.

„Ščyras“ ekologiškai ūkininkaujantis žemdirbys nėra turtingas. Mes neturime už ką statytis itin modernių pastatų, – kuklinasi Angelė. – Jei ne mano vyras, tai čia nieko nebūtų buvę. Jis senoviškas inžinierius, ir viską darosi pats“. Ir Antanas, ir vyriausias sūnūs Žydrūnas mokėsi LŽŪU mechanizacijos fakultete, ten pat svajoja studijuoti ir Žydrūno vyriausias sūnus Mantas, nuo mažų dienų padedantis nudirbti visus ūkio darbus.

 
Šiemet dideliu derliumi Nevuliai negali pasidžiaugti: javų kūlė iki 2 t/ha, o grikių net po toną neišėjo: labai daug buvo tuščių grūdų, tikriausiai dėl netinkamų orų. Be to, grikiai brendo labai netolygiai: vieni žydėjo, kiti byrėjo, treti žaliavo. Ir lubinai labai prastai noko: kadangi pavasarį buvo labai sausa, tai jie ne visi iš karto sudygo.
„Buvo visko: sunkių metų, bėdų, nelaimių. Kad mes iki šiol nebankrutavome – tai todėl, kad gerai sutariame, jaučiame vaikų meilę ir pagarbą, – sako Angelė ir Antanas. – Gyvenime labiausiai už viską vertiname artumą su vaikais“.

Savivaldybėje – per 200 ūkininkų

Vyriausias Nevulių sūnus Žydrūnas ne tik ūkininkauja, bet dar ir dirba Druskininkų savivaldybėje, kur kuruoja žemės ūkio sritį. Žydrūnas džiaugiasi, kad ūkininkauja daug jaunų žmonių – iš 206 savivaldybėje ūkius įregistravusių ūkininkų 70 yra iki 40 metų amžiaus. Vidutinis ūkio dydis nelabai skiriasi nuo šalies vidurkio – apie 10 ha. Daugiausia tai mišrūs ūkiai. „Žmonės mūsų labai atsargūs, dar nepasijuto ir ekologinių ūkių gausėjimo, – sako Žydrūnas. – Viena, žemėnaudos neracionaliai išdėstytos, sklypų linijos netiesios. Antra, žmonės baiminasi įstatymų, įvairių poįstatyminių aktų kaitos“.

Nesiplėtoja ir daržininkystė: nors šalia kurortinis Druskininkų miestas, daržininkystės ūkis yra tik vienas. Druskininkų savivaldybės vietovės yra pripažintos mažiau palankios ūkininkauti, vidutinis žemės našumo balas – apie 30. Kuo jau gali druskininkiečiai pasigirti, tai miškais – kraštas yra pats miškingiausias visoje Lietuvoje.