Sunkiuosius Kirovecus pakeitę lengvesniais traktoriais, padvigubinę jų ratus žemdirbiai, regis, primiršo dirvų suslėgimo problemą. Bet žemė ir toliau kenčia nuo technikos, ypač šlapią rudenį ir ankstyvą pavasarį. Ją neigiamai veikia ne tik sunkiųjų mašinų ratai, dar labiau dirvą žaloja plūgų ir traktorių slėgis į vagų dugną. Beje, dvigubi ratai nuo sumynimo saugo paviršiaus sluoksnį, bet ne podirvį, atlaikantį ratams tenkantį krūvį – svorio ir traukos jėgas. Plūgai sudaro 10–20 cm storio kietą armens padą, o sunkiųjų mašinų vėžėse podirvis suminamas iki 50–70 cm gylio. Neariant, tik lėkščiuojant dirvas, tolydžio kietėja ir augalus maitinantis apatinis armens sluoksnis.

Kenksmingas slegiamasis poveikis priklauso ne tik nuo naudojamos technikos ir žemės drėgnio, bet ir nuo dirvos atsparumo apkrovai. Kuo dirvos struktūra geresnė, kuo daugiau organikos, tuo ji atsparesnė. Dirvos būklė labai priklauso ir nuo nuolatinio žemdirbių siekio ją saugoti, kuo mažiau minti, pasėlius prižiūrėti, naudojantis pastoviomis vėžėmis. Gal todėl aukšto technologinio lygio laukų, kurie dar ir periodiškai gerinami giliašakniais ankštiniais augalais, podirvį purenti retai prireikia. Nepaisant to, žemės ūkio technikos gamintojai siūlo daug ir įvairių gilaus purenimo padargų, kuriais atstatomas dirvos laidumas vandeniui ir augalų šaknims. Deja, slėgiui jautrios Lietuvos žemės gilaus purenimo padargais beveik neįdirbamos.

Kokie purentuvai tinka?

Kuo giliau sminga padargai, tuo brangiau atsieina purenimas, o nauda nebūtinai didėja. Todėl pagrindinis klausimas, renkantis purenimo priemonę, – kokį dirvos sluoksnį reikia suardyti. Giliai suslėgtose ratų vėžėse reikia pasiekti nors 60 cm gylį, bet purenti ne ištisai, o tik pačias vėžes (kiekvienai po vieną purentuvą). Laikinus lauko kelius, užmirkstančias lomas ir labai sumintas pagrąžas tenka purenti taip pat giliai ir ištisai, kad tarpai tarp purentuvų pėdsakų būtų ne platesni kaip 1,0–1,2 purenamo gylio (purenant sekliau, tarpai tarp purentuvo noragėlių turi būti siauresni, giliau – platesni). Suslėgtas vietas purenant ištisai, geriau naudoti sparnelinius kaltus, kurie trupina tolygiau, bet reikalauja daugiau energijos.

Kaltinius purentuvus, kurių kotai lenkti, pasvirę į priekį, galima naudoti ir podirvio akmenims pakelti į viršų – po to jie iššukuojami rinktuvais. Gaila tik, kad tokie smailūs purentuvų kotai maišo purenamą sluoksnį, kelia į paviršių nederlingus grumstus. Dirvos sluoksnių beveik nemaišo ir nekelia statmenai smingantys siaurakočiai kaltiniai purentuvai, panašūs į kitos melioracinės paskirties padargus: plyšintuvus ir kurmintuvus, pasiekiančius 70–90 cm gylį.

Dirvos nemaišančiais kaltiniais purentuvais galima įdirbti vėžes, galvijų sumintą ganyklų žemę, ražienas su įsėliu, o jei padargai su purenamaisiais sparneliais – ir plūgų suspaustą armens padą. Tačiau tolygiau, nemaišydami dirvos ir mažesnėmis energijos sąnaudomis, poarmeninį sluoksnį purena Paraplow tipo padargai. Tai 45o kampu į šoną pasvirę noraginiai ar kaltiniai purentuvai, kurie trupina žemę iki 45 cm gylyje ne tik darbine dalimi, bet ir kotu. Priklausomai nuo dirvos savybių, kai kuriuose iš minėtų purentuvų galima keisti noraginės plokštės padėtį ir tuo pačiu trupinimo intensyvumą.

Paraplow purentuvai naudingi ir tuo, kad gerai sutrupina ne tik podirvį, bet ir armenį, nemaišo dirvos sluoksnių ir palieka gana lygų paviršių su augalų liekanomis. Naikinant armens padą, užsienyje jie nurungia įprastus kaltinius, sparnelinius padargus. Arimo vagų dugnui ardyti plūguose kartais įtaisomi paprasti purenantieji pirštai ar noragėliai. Žinoma, sudėtingesnėmis sąlygomis patvarumu ir patikimumu jie negali prilygti specialiems podirvio purenimo padargams.

Dirvų gilaus purenimo priemonėms priklauso ir sunkieji (čyzeliniai) kultivatoriai, kurių dantys pasiekia 20–25 cm gylį. Jie skirti ražienoms įdirbti, organikai įterpti, supuolusiems arimams giliai purenti, tačiau podirviui trupinti netinka.

Laiku ir apdairiai

Užsienio patyrimas liudija, kad podirvio padargų efektyvumas labiausiai priklauso nuo purenamos dirvos būklės. Svarbiausia sėkmingo purenimo sąlyga – žemė turi trupėti ne tik paviršiuje, bet ir visoje purentuvų aplinkoje. Antraip padargai, ypač kaltiniai, išpjautus plyšius tik dar daugiau suslėgs, nuglaistys.

Kaip žemė trupa gilumoje, nepamatysi. Todėl skersai purentuvo pėdsako reikia padaryti iškasą ir pagal jos sienelės kietį bei poringumą spręsti, ar tinkamas metas purenti keliais centimetrais didesniu už suslėgto sluoksnio žemutinę ribą gyliu. Sutrupėjusi dirva skerspjūvyje turi sudaryti platėjančią į viršų „puokštę“, prasidedančią nuo pat pėdsako apačios.

Blogai trupa ne tik per drėgnas, bet ir perdžiūvęs molingas dirvožemis, kuris paviršiuje keliamas kietais luitais, o giliau – trinamas ir slegiamas. Tinkamiausias laikas dirvas giliai purenti, kai po pjūties mažai drėgna (kaip praėjusį rugsėjį), o ražiena (geriau su žolių įsėliu) yra normalaus drėgnio. Įdirbus ražienos su įsėliu podirvį, iki kitos vasaros nereikės važinėti per purentą lauką.

Kita svarbi podirvio purenimo technologinė sąlyga – apsauga nuo pakartotino sumynimo. Grubiai poringa dirva, ypač šlapia, veikiama slėgio labiau deformuojasi, negu atsistačius natūraliam poringumui. Podirvį išpurenus, sunkia technika drėgnu metu per lauką nevažinėjama iki kito pavasario. Jei neišvengiamai tenka arti ar neartą dirvą ruošti sėjai, tai reikia suspėti padaryti, kol žemė sausa. Patartina dirbti su lengvesniais traktoriais ir važiuoti skersai gilaus purenimo krypties. Ariant jautrias sumynimui dirvas, traktoriaus ratai turi riedėti ne vaga, o neartu kraštu. Beje, suminti podirvį galima ir jį purenant, jei traktoriaus ratai važiuoja per jau purentą vietą.

Norint apsaugoti purentą podirvį, dirvą rudeninei sėjai geriau ruošti minimaliai, ant purentuvų sumontavus paviršiaus trupinimo, volavimo įtaisus, o žolėms ar rapsams pasėti – barstomąsias. Kad netektų sujaukto dirvos paviršiaus įdirbti pakartotinai, kietas dirvas tenka giliai purenti tiesiais siaurakočiais kaltais, Paraplow padargais važiuojant ne greičiau kaip 5–6 km/val.

Giliai supurentas dirvas reikia apdairiau įdirbti ir pavasarį. Jos, tartum kempinės, sugeria daugiau vandens, todėl gali lėčiau džiūti, ilgai išlikti per minkštos traktorių ratams. Sausą vasarą priešinga bėda: kur kapiliarai suardyti, vanduo nepasiekia augalų šaknų. Dalis maisto medžiagų, ypač azoto, išplaunama į purentą podirvį. Taigi pasėlius tenka gausiau tręšti. Kad purenimo poveikis nebūtų trumpalaikis, tokias dirvas naudinga daugiau tręšti organinėmis, žaliosiomis trąšomis ir, žinoma, kuo mažiau jose važinėti.

Jei purenti, tai naudingai

Dėl minėtų aplinkybių gilus purenimas ne visada naudingas. Tai patvirtina ir Danijoje atlikti tyrimai. Net ir nepadarius technologijos klaidų, teisingai pasirinkus purenimo laiką ir režimą, palankiais augalų vegetacijai metais derliaus priedo galima ir nesulaukti. Tačiau šlapiais metais reikia vertinti ne tik ekonominę, bet ir ekologinę naudą: mažiau dirvos nuotekų, mažesnė tarša azotu, geresnis drėgmės režimas ir didesnės technologinės dirvosaugos galimybės. Tačiau tokia nauda nemažai kainuoja: padargų kaina siekia 7–12 tūkst. Lt/m, didelis (50–70 AG/m) traukos pasipriešinimas, didelės (iki 25 l/ha) degalų sąnaudos. Todėl (ypač naudojant ne kasmet) podirvio purentuvus verčiau pirkti ir naudoti kooperuotai arba nuomotis iš agroserviso įmonių.

Mažinant išlaidas, patartina purenti kuo sekliau, bet pakankamai giliai: ne mažiau negu siekia suslėgtas sluoksnis. Amerikiečių duomenimis, kritinis jo kietis augalų šaknims yra daugiau kaip 20 kg/cm2. Gaila, kad paprastų mechaninių penetrometrų (prietaisas dirvos kiečiui nustatyti) Lietuvoje nesurasi, o parankinėmis priemonėmis nustatyti, ar dirvą būtina purenti, reikia patyrimo. Didesnės gilaus purenimo naudos, žinoma, galima tikėtis derlingesnėse, drenuotose priemolio dirvose, nustačius vietas, kuriose podirvį įdirbti reikia neabejotinai.
Patyręs ūkininkas giliu purenimu dirvos nesugadins, bet geriau, kad tai duotų naudos ir jam, ir žemei.