Kaip agroserviso kooperatyvas „Vilniaus grikiai“ įregistruoti 2002 m. Valdybos pirmininkas Vytautas Zaleckas prisimena, kad tuo metu grikių kainas Lietuvoje diktuodavo Ukraina, iš kurios būdavo atsivežama daug pigių grūdų. Lietuviškųjų grikių kokybė buvo geresnė, todėl juos eksportuodavo, o šalies rinkoje likdavo ukrainiečių produkcija.

Augintojams kilusi grėsmė vertė ieškoti išeičių. Pasak V. Zalecko, grikių kaina tuomet buvo kritusi iki 300–350 Lt/t.
Iniciatyvos ėmėsi Vilniaus regiono plėtros agentūra, kuri įkūrė ne tik „Vilniaus grikių“, bet ir kitų sektorių kooperatyvų. „Vilniaus grikiai“ vienijo šešis augintojus iš Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Šalčininkų. „Buvome nuvykę į Lenkiją sužinoti, kaip ten plėtojama kooperacija. Susipažinome su gamintojų grupėmis, kokių pas mus dar nebuvo. Jų nariai ūkininkavo savarankiškai, kiekvienas atskirai vedė apskaitą, tik produkciją realizuodavo bendrai, – įspūdžiais dalijasi V. Zaleckas. – Lietuvoje tokių grupių dar nebuvo, todėl registravomės kaip kooperatyvas, tačiau idėja kiekvienam tvarkytis savarankiškai mums patiko. Buvome gana toli vieni nuo kitų, tad pirkti bendrą techniką ir pradėti kokius nors  bendrus  darbus mums neapsimokėjo. Tapome lyg ir politinė organizacija, kuri laikosi vieningos politikos ten, kur jos reikia”.

Pirmiausia, kooperatyvo nariai pokalbiui pakvietė perdirbėjus, manydami, jog tie turėtų su jais bendradarbiauti, nes augintojai kasmet sukaupia nemažą grikių kiekį. Kooperatyvui pasisekė prie bendro derybų stalo kartu susodinti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos perdirbėjus. Kooperatyvas veikė kelerius metus. Rezultatai buvo neblogi, supirkimo kainos priartėjo prie augintojų pageidaujamo lygio. Padėtis pasikeitė, Lietuvai įstojus į ES. Tuomet iš Ukrainos į Lietuvą grikių laisvai nebebuvo galima įvežti, nes tapome ES teritorija. Augintojams pigūs Ukrainos grikiai grėsmės nebekėlė ir ta problema išnyko.

Kooperatyvas šiandien

Ar šiandien kooperatyvas dar gyvas ir ką jis veikia? Pasak V. Zalecko, kooperatyvas egzistuoja simboliškai, nes bendros veiklos kartu plėtoti neapsimoka. Paklaustas, ar apskritai dar galima kalbėti apie kooperatyvą, valdybos pirmininkas atsakė, kad jie tebėra organizacija, kuri galėtų tuojau pat susiburti, jeigu reikėtų eiti į kažkokią instituciją ir ginti bendrus interesus. Pasak jo, didelis skirtumas, ar problemą kelia vienas žmogus, ar organizacija. Jis sakė, kad kooperatyvo vardu ne kartą yra kreiptasi į atsakingas institucijas dėl išmokų, kurios labai vėluoja, ir kitais klausimais.

Apėję V. Zalecko laukus, įsitikinome, kad ūkininko veikla sėkminga. Vytautas dirba 410 ha žemės net per kelis rajonus, daugiausia Trakų ir Zarasų r. Savo turi 100 ha, kita žemė nuomojama. Ūkininkas sako, kad paprastai iš hektaro prikuliama po 1–1,5 tonos grikių, tačiau šiemet per patį žydėjimą buvusi sausra labai nudegino žiedus, todėl iš ha teprikulta po 300–500 kg. Šį rudenį jis ketina realizuoti 150–160 tonų grikių, nors geresniais metais parduodama antra tiek. Tačiau, kaip sekasi kitiems kooperatyvo nariams, vadovas nieko negalėjo pasakyti. Pasak V. Zalecko, šiemet dar nekilo poreikio bendrai derėtis su perdirbėjais, bet jeigu prireiktų, visi tuojau pat galėtų susiburti. Jis pažymėjo, kad „kolūkio“ jie nedaro ir nuolatinės bendros veiklos nevykdo.

 
Kooperacijos inventorizacija

Svarstant, kokia tikroji kooperacijos padėtis Lietuvoje ir kaip ją pagerinti, būtų naudinga žinoti, kiek yra veikiančių kooperatyvų, kiek neveikiančių ir kodėl. ŽŪM specialistas  G. Pečiuliauskas pripažino, kad kaupti informaciją visuomet naudinga, tik tokiems darbams stokojama laiko, galimybių ir lėšų. „Apie tai galvojama, tačiau pajėgų tam kol kas nėra“, – sakė jis. Detali informacija sukaupta tik apie vaisių ir uogų kooperatyvus, ir ji buvo labai naudinga, nes atskleidė šio sektoriaus silpnas ir stiprias puses, galimybes. Surinkti tokią informaciją ir apie kitus sektorius neabejotinai būtų labai naudinga.

Žemės ūkio rūmų pirmininko Broniaus Markausko teiravomės, kas gali ir turi teisę kontroliuoti kooperatyvus? Pasak jo, kaip tik šioms funkcijoms vykdyti ŽŪR ir siūlo įsteigti Kooperacijos plėtros koordinavimo centrą, kurio svarbiausios funkcijos būtų vykdyti kooperatyvo pripažinimo procedūras ir atlikti konsultacinio pobūdžio auditą. Toks auditas padėtų kooperatyvams išvengti klaidų. Koordinavimo centras galėtų teikti ir metodinę bei organizacinę pagalbą, važiuoti į vietas, padėti įkurti kooperatyvą ar jo filialą ir tam tikrą laiką prižiūrėti, kaip plėtojama veikla.
Pasak B. Markausko, šiandien rimta problema, kad niekas nekaupia statistinės informacijos, jos neanalizuoja ir neapibendrina. Tas centras imtųsi ir šios funkcijos.

Taigi gyvų ir merdėjančių kooperatyvų atmainos Lietuvoje gana įvairios, o ir veiklos nevykdantys kooperatyvai, pasak specialistų, turi teisę gyvuoti, tačiau ne ilgiau kaip penkerius metus.

Veiklos nevykdantys ir šeimos kooperatyvai

Ar apskritai „Vilniaus grikius“ galima laikyti kooperatyvu, jei nariai jokios bendros veiklos nevykdo? Ar tokie kooperatyvai yra legalūs, ar nepažeidžia šalies įstatymų, kokia ateitis jų laukia? Pakomentuoti šią situaciją, kuri yra būdinga beveik pusei Lietuvoje registruotų kooperatyvų (registruotų yra apie 400, veikiančių apie 200), paprašėme ŽŪM Infrastruktūros, melioracijos ir kooperacijos departamento vyriausiojo specialisto Gintauto Pečiuliausko ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Paslaugų mokesčių mokėtojams departamento aptarnavimo metodikos skyriaus vyriausiosios specialistės Ritos Šernauskienės.

Specialistų komentarai

G. Pečiuliauskas sakė, kad geriau būtų, jei kooperatyvai vykdytų ir tam tikrą ūkinę veiklą, tačiau kalbant konkrečiai apie „Vilniaus grikių“ kooperatyvą, jokio įstatymų pažeidimo nėra. Pasak jo, ir kooperatyvas, ir UAB, ir individuali įmonė yra registruojama pagal tos rūšies įmonių veiklą reglamentuojantį įstatymą. Juose paprastai nėra aiškiai įvardyta, kada ir kokią veiklą jos turi pradėti vykdyti. „Įmonę, iš jų ir kooperatinę bendrovę (kooperatyvą), steigia fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys savo iniciatyva, ir jei steigimo dokumentai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, ji yra registruojama, – sakė ŽŪM specialistas. – Jei kiekvienas narys dirba atskirai, parduoda produkciją ne per kooperatinę bendrovę, tai yra jų pačių apsisprendimo reikalas. Tačiau nelabai suprantama, kam kurti įmonę, jei ji nepradeda vykdyti ūkinės (ar kokios nors kitos) veiklos“.

Minėtasis „Vilniaus grikių“ kooperatyvas, pasak ŽŪM specialisto, vykdė interesų atstovavimo veiklą. Pasaulyje yra žinoma tokio pobūdžio kooperatyvų (panašiai dirba „Lietuviškas pienas“).

Pasak G. Pečiuliausko, kiekviena įmonė, kaip juridinis asmuo, privalėtų turėti administracijos vadovą ir mokėti jam atlyginimą pagal darbo laiką, pvz., 275 Lt (t. y. bent pusę minimalios algos, kuri dabar siekia 550 Lt). Taigi veiklos nevykdantis kooperatyvas kas mėnesį tuos pinigus prarastų. Vien dėl to įmonę įkurti derėtų tik tuomet, kai steigėjams nėra abejonių, jog įkurta įmonė vykdys veiklą.

Pasak ŽŪM specialisto, kiekvienos kooperatinės bendrovės nariai bent kartą per metus privalo dalyvauti susirinkime, išklausyti valdymo organų ataskaitą, patvirtinti metinę finansinę atskaitomybę ir veiklos gaires kitiems metams (turi būti rašomas susirinkimo protokolas).

VMI Paslaugų mokesčių mokėtojams departamento aptarnavimo metodikos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Šernauskienė „Mano ūkiui“ paaiškino, jeigu įmonė (kooperatyvas) nevykdo veiklos, tai ji įstatymams nenusižengia ir gali būti atleista nuo deklaracijų teikimo Mokesčių inspekcijai. Šią procedūrą privaloma susitvarkyti, kad nebūtų pažeisti Lietuvos įstatymai ir įmonė nebūtų nubausta. R. Šernauskienė sakė, kad tam reikia atvykti į teritorinę VMI ir užpildyti tam tikrus dokumentus. Deklaracijų termino pratęsimo taisykles reglamentuoja VMI viršininko įsakymas VA-135 (4,5,6 str.). Kooperatyvai, pateikę prašymus savo teritorinei VMI ir nurodę, dėl kokių priežasčių sustabdo veiklą, gali ne tik pratęsti deklaracijų teikimo terminus, bet ir pagal Mokesčių administravimo įstatymą apskritai būti lakinai (net iki 5 metų) atleisti nuo deklaracijų teikimo.

Praėjus 5 metams, jie vėl privalo teikti deklaracijas, kitaip sakant atnaujinti veiklą ir mokėti mokesčius. „Pagal Civilinio kodekso 270 str., jeigu, suėjus 5 metams nuo veiklos sustabdymo, per pusę metų įmonė nepradeda veiklos ir neteikia deklaracijų, tai VMI turi teisę inicijuoti tokios įmonės likvidavimą“, – akcentavo VMI specialistė.
R. Šernauskienė priminė, kad pagal PVM įstatymą net ir neveikianti įmonė negali būti atleista nuo PVM deklaracijų teikimo (jei yra mokėtoja). Šias deklaracijas teikti yra privaloma, nors ir tuščias (nuliai vietoje skaičių).

Žemės ūkio ministerijos specialisto G. Pečiuliausko teiravomės dar vieno mūsų skaitytojams labai rūpimo klausimo, ar leistina, kad kooperatyvą kurtų vien tik šeimos nariai. Jis paaiškino, kad kooperatyvą gali sudaryti ir šeimos nariai, jeigu  jie yra savarankiški ūkininkai ir atitinka nuostatą, kad  kooperatyve turi būti ne mažiau kaip 5 nariai (5 fiziniai asmenys). Tačiau jis pažymėjo, kad orientuotis reikėtų į daug (kelias dešimtis ar kelis šimtus) narių turinčias kooperatines bendroves, nes tokios paprastai sėkmingiau veikia ir dažniau sutinkamos Vakarų Europos šalyse.
Pasak G. Pečiuliausko, svarbu, kad toks šeimos kooperatyvas sugebėtų išpildyti įstatymo reikalavimus ir, sudarydamas kontrolės organus, nekviestų į juos giminaičių. Kontrolės organas – revizorius – patvirtina, kad buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė yra tvarkoma pagal reikalavimus. Gal kooperatinei bendrovei (kooperatyvui), rinktis revizorių yra paprasčiau, tačiau jei tai kelia tam tikrų problemų, tuomet galima pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe ir kontrolės funkcijai atlikti pasisamdyti audito įmonę.

Jeigu minėtų reikalavimų yra laikomasi, tai toks vadinamasis šeimyninis kooperatyvas įstatymų nepažeidžia.