Pagrindinė priežastis, dėl kurios šiai ligai iki šiol skirta mažai dėmesio, buvo ta, kad ramularija pasireiškia prieš pat augalų brandą. Kita, dar svarbesnė priežastis – ligos simptomai, jei nėra labai gausūs ir nedominuoja, gali būti klaidingai priskirti kitoms lapų dėmėtligėms, miltligės nekrozėms bei fiziologinėms dėmėms.

 
Ligos sukėlėjas pirmą kartą aprašytas 19-ojo šimtmečio pabaigoje, tačiau tik 20-ojo amžiaus paskutiniaisiais metais liga miežių augintojams pradėjo daryti nuostolių. Nors ramularijos tyrimai pasaulyje tęsiasi jau apie 20 metų, tačiau iki šiol nėra aiškaus atsakymo, kodėl liga tapo žalinga tik dabar. Yra žinoma keletas panašių atvejų, kai mažai paplitusios ir menkai žalingos javų ligos (pvz., kviečių dryžligė) pasidarė pavojingos. Galima manyti, kad svarbiausias faktorius, turėjęs įtakos ligos išplitimui, buvo sąveika tarp pagrindinių ilgamečių auginimo technologijų pokyčių (dirvos dirbimo, tręšimo, cheminės apsaugos) ir augalų veislių genetinės įvairovės mažėjimo.

Miežių veislių selekcija pagal atsparumą grybinėms ligoms buvo vykdoma daugelį metų, tačiau daugeliu atveju naujos veislės atsparios būdavo trumpai. Pagrindinė priežastis – patogenų prisitaikymas prie šių veislių atsparumo genų; šį procesą dažnai pagreitindavo per vėlyvas tokių veislių keitimas naujomis. Esminis lūžis miežių atsparumo selekcijoje buvo pasiektas, kai praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje į naujas veisles pavyko perkelti mlo genus. Šie genai miežius visiškai apsaugo nuo miltligės, kuri yra viena iš pagrindinių miežių ligų, todėl augalų lapai tapo prieinamesni kitiems patogenams.

 
Mlo genų išplitimas 9-ame dešimtmetyje auginamose veislėse (20–40 proc., priklausomai nuo šalies) sutapo su netikėtu ramularijos išplitimu. Tuo pat metu pradėjo keistis javų auginimo technologijos, nes, sukūrus labai efektyvias chemines augalų apsaugos priemones nuo ligų ir piktžolių, plito minimalus žemės dirbimas. Dirvos paviršiuje likdavo daugiau miežių šiaudų, ant kurių ramularijos sukėlėjas galėdavo sėkmingai peržiemoti. Plačiai augintos paplitusioms ligoms atsparios veislės ir intensyvus fungicidų naudojimas labai sumažino kitų patogenų kiekį antžeminėje augalų dalyje. Šių veiksnių sąveika nulėmė padidėjusį ramularijos sukėlėjo infekcinių pradmenų kiekį ir sumažėjusią konkurenciją su kitais patogeniniais grybais.

Ramularijos nustatymas lauke

Ramulariją nustatyti lauko sąlygomis gana sudėtinga dėl jos panašumo į kitų ligų simptomus. Pirmieji ramularijos simptomai – maži, blyškūs, ant lapų ryškėjantys taškeliai. Pirminės šviesios dėmelės didėja ir tamsėja, kol tampa tipiškomis smulkiomis (1–2 mm ilgio, 0,5 mm pločio), tamsiai rudomis ar rudai juodomis nekrozėmis, dažniausiai aptinkamomis po miežių plaukėjimo.

Jei infekcija nestipri, dėmės būna retos ir didesnės negu įprasta – iki 3 mm ilgio, apsuptos chlorozėmis, jos išsidėsčiusios griežtai tarp lapų gyslų. Dėmės spalva ryškiausia jų viduryje. Esant stipriai infekcijai, dėmės gali susilieti į didesnes ir padengti ištisą lapą. Viršutiniai lapai dėmėmis paprastai būna padengti tolygiai, o apatiniai labiau dėmėti sulinkimo vietose. Dėmių taip pat pasitaiko ir ant lapamakščių, stiebų ir varpų. Kai kurios miežių veislės dėl sąveikos su miltligės patogenu stipriai nekrozuoja, tačiau pastarosios dėmės neturi chlorotinio apvado ir yra išsidėsčiusios netvarkingai.

Dėmių tipo tinkliškoji dryžligė daugiausiai neaiškumų kelia ankstyvaisiais ligos vystymosi tarpsniais, kol jos sukeltos dėmelės yra mažos ir vizualiai mažai tesiskiria nuo ramularijos dėmių. Tačiau vėliau dėmės padidėja, tampa tipiškos ligai ir lengvai atskiriamos nuo ramularijos dėmių.

Rudadėmė dryžligė ankstyvaisiais ligos vystymosi tarpsniais taip pat gali būti panaši. Pagrindiniai skirtumai nuo ramularijos – rudadėmės dryžligės dėmės yra didesnės, tamsesnės, neapribotos lapų gyslomis. Tiksliausias būdas nustatyti ramulariją – mikroskopiškai tirti infekuotus lapus, kurie buvo laikyti drėgnoje kameroje 18–20oC temperatūroje iki 2 dienų. Ramularijos konidijakočių sankaupos nustatomos stereomikroskopu, esant geram apšvietimui ir padidinus 40–60 kartų. Patogeno konidijakočiai išauga iš žiotelių grupėmis ir būna išsidėstę taisyklingomis eilutėmis. Nuo kitų patogeninių grybų skiriasi tipiška blyškiai balkšva spalva, sistemingu išsidėstymu žiotelių vietose ir labai mažu dydžiu, lyginant su kitais grybais. Paskutinis atpažinimo etapas – tipiškų konidijakočių nustatymas mikroskopu. Iki 1 000 kartų didinančiais šviesos mikroskopais galima nustatyti konidioforus pagal jų tipišką S formą.

Pirmieji ryškūs ramularijos simptomai vasariniuose miežiuose matomi BBCH 31–40 (bamblėjimo – viršutinio lapo augimo metu). Šiek tiek vėliau ramularijos požymiai gali būti aptikti ant daugelio javų rūšių ir žolių, tačiau įvairių augalų-šeimininkų įtaka epidemiologijai dar neaiški. Paprastai ramularijos sporos plinta su vėju. Pastarųjų produkuojama labai daug. Esant vidutiniškai šiltiems ir drėgniems orams (rasa būtina), sporos greičiau dygsta ir užkrečia augalus.

Neigiama ramularijos įtaka derliui priklauso nuo sumažėjusio lapo ploto. Užsienio tyrėjų duomenimis, gana nedidelis (10–20 proc.) lapų ploto pažeidimas ramularija labiau sumažina derlių negu tokio pat lygio užsikrėtimas kitomis lapų ligomis. Dėl ramularijos derliaus nuostoliai sudaro 5–25 procentus. Derliaus nuostolių ir ligos intensyvumo tarpusavio koreliacija būna stipri, bet netiesinė. Dažniausiai užsimenama apie gana didelius nuostolius dėl palyginti mažo ramularijos intensyvumo. Kadangi ramularija dominuoja vėlesniaisiais augalų vystymosi tarpsniais, didžiausia neigiama šios ligos įtaka derliui būna dėl grūdų susmulkėjimo. Kol kas mažai ištirta šios ligos įtaka kitiems derliaus elementams ir kokybei. Tyrimai užsienio šalyse rodo, kad įvairių veislių miežiai labai skiriasi pagal atsparumą ramularijai. Jautrių veislių pažeidžiama iki 30 proc. ir daugiau, o atspariausių – ne daugiau kaip 5 proc. lapų ploto.

 
Cheminės apsaugos priemonės

Renkantis fungicidus apsaugai nuo ramularijos, pirmiausia reikia atsižvelgti į jų veiksmingumą nuo dryžligės, rinchosporiozės ir miltligės, jei auginamos veislės šiai ligai nėra visiškai atsparios. Daugumoje literatūros šaltinių nurodoma, kad tarp tirtų fungicidų strobilurinai buvo patys efektyviausi. Panaudojus šios grupės fungicidus, buvo pasiektas iki 90 proc. efektyvumas; panaudojus triazolus – iki 75 proc., tačiau šios grupės fungicidų efektyvumas labai priklausė nuo kiekvienos veikliosios medžiagos. Nustatyta, kad strobilurinų efektyvumas mažiau priklausė nuo naudotos normos, o triazolų normos dydis turėjo įtakos veiksmingumui. Efektyviausia apsauga pasiekiama, kai augalai apdorojami tuomet, kai tik pradeda augti vėliavinis lapas.

Atsižvelgiant į naujos dėmėtligės paplitimą Europoje pastaraisiais metais ir didėjantį dėmesį šiai ligai, nuspręsta įsitikinti, ar šis patogenas pažeidžia miežius Lietuvoje. Kol kas nepavyko rasti informacijos apie ligą artimiausiose mūsų šalies kaimynėse – Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Estijoje. Ramularijos tyrimai Lietuvoje pradėti 2004 m. Lietuvos žemdirbystės instituto augalų selekcijos skyriuje.

Rinktis atsparias veisles

Kadangi veislės labai skiriasi pagal atsparumą ramularijai, reikėtų rinktis atsparias veisles, kurias nedaug pažeidžia ir kitos ligos. Dauguma veislių dvejus metus buvo tokio pat ar panašaus atsparumo. Tirtas 38 veisles pagal pažeidimo intensyvumą galima suskirstyti į penkias grupes: keturių veislių pažeidimo intensyvumas buvo iki 1 proc., vienuolikos – iki 5 proc., vienuolikos – iki 10 proc., aštuonių – iki 20 proc., keturių – iki 40 procentų. Šie rezultatai rodo, kad daugiau negu pusė tirtų veislių pažeidimo ramularija intensyvumas buvo iki 10 procentų. Tačiau atsižvelgiant į kitų ligų intensyvumą, ypač miltligės, dalies veislių pažeidimas ramularija gali būti daug didesnis, jei aplinkos sąlygos būtų palankesnės šiai, o ne kitoms ligoms plisti.

Tinkamai įvertintos pagal atsparumą ramularijai galėjo būti tik veislės, kurios buvo atsparios miltligei ir dėmėtligėms. Dalis veislių tyrimo metais buvo mažai pažeistos visų ligų. Tai veislės Breamer, Jersey, Philadelphia, Wikinget. Tyrimo metais nenustatyta ryškesnė ramularijos įtaka derliui. Galima priežastis – ligos vėlyvas pasireiškimas bei ryški neigiama kitų ligų, ypač miltligės, įtaka derliui tyrimų metais. Toks kitų ligų neigiamas poveikis miežių derliui visiškai galėjo užmaskuoti vėlyvą ramularijos poveikį augalams.

 
Tarp 2005 m. tirtų 280 vasarinių miežių selekcinių linijų daugiausia (10–20 proc.) buvo linijų, pažeistų ramularija. Beveik nepažeistos (iki 1 proc.) buvo 48 linijos, dar 49 linijos buvo pažeistos iki 5 proc. Tad apie trečdalis selekcinių linijų buvo labai atsparios arba atsparios ramularijai. Dalis šių linijų taip pat buvo atsparios ir kitoms lapų ligoms. Tokio selekcinių linijų skaičiaus pakanka, kad iš jų būtų galima atrinkti linijas su kitomis pageidaujamomis savybėmis. Atsižvelgiant į registruotų veislių atsparumo stabilumą 2004–2005 m., galima teigti, kad daugelis tirtų selekcinių linijų ir kitais metais bus panašaus atsparumo. Ramularijos plitimo stabdymas, naudojantis veislių atsparumu, visiškai įmanomas, tuo labiau, kad dalis tirtų veislių buvo atsparios ir kitoms lapų ligoms.