Basf A1 27 02 24
Mano Ūkis 2005/11
Derliaus užkodavimo technologijų paieška
  • Dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ, dr. Aušra ARLAUSKIENĖ, dr. Irena KRIŠTAPONYTĖ LŽI Joniškėlio bandymų stotis
  • Mano ūkis

Šiuolaikinėje žemdirbystėje vis didesnę reikšmę įgyja ekonominiai svertai. Dažnai žemdirbiai nenori ar nepajėgia keisti įprastos žemdirbystės krypties, o įprastų augalų auginimas – žieminių ir vasarinių kviečių, pašarinių miežių – dėl didelės konkurencijos ir didesnių derlių senosiose Europos šalyse bei didesnių subsidijų jose sunkiai atsiperka.


Auginant javus, kurių paklausa vis mažėja, tenka vis daugiau dėmesio skirti tam, kad įdėtos sąnaudos atsipirktų; koreguoti derliaus išauginimo technologijas, atsižvelgiant į prekinės produkcijos kainas. Beje, naudojant tokias pat technologijas, atskirose šalies zonose įdėtos lėšos atsiperka nevienodai (tai priklauso nuo skirtingų dirvožemių potencinių galimybių).


Neariamoji žemdirbystė – pagal dirvožemio sąlygas


Didelę reikšmę turi dirvožemio genetinės savybės, humusingumas, rūgštingumas ir granuliometrinė sudėtis.

Skirtinguose dirvožemiuose turėtų būti taikoma skirtinga auginimo technologija nuo pat priešsėlio derliaus nuėmimo. Daugelis mokslininkų nurodo, kad lengvuose dirvožemiuose turi ateitį neariamoji žemdirbystė; svarbu tik pasiekti gerą žieminių kviečių pasėlių tankumą – daugiau negu 700 vnt./m2 produktyvių stiebų. Derlinguose sunkiuose dirvožemiuose prioritetas išlieka arimui. Tačiau žieminių javų sėjai, kai trumpas žemės paruošimo periodas po vėlai nuimamų priešsėlių, taip pat racionalu naudoti neariamąją žemdirbystę. Dideliam (7–8 t ha-1) derliui dažnai pakanka 550–600 vnt./m2 produktyvių stiebų.

 
Nelaidžiuose, sunkesniuose dirvožemiuose per didelis pasėlių tankumas gali sukelti intensyvesnį ligų plitimą negu laidžiose, lengvesnėse priesmėlio dirvose. Per tankiame pasėlyje mažesnis lapų paviršiaus ploto apšvietimas mažina asimiliacijos intensyvumą, dalis apatinių lapų apmiršta, čia ilgiau laikosi drėgmė, o tai skatina ligų vystymąsi. Be to, didėjant pasėlio tankumui, didėja smulkių grūdų kiekis, mažėja saiko masė, o tai blogina produkcijos paklausą, nes tokie grūdai neatitinka maistiniams grūdams keliamų reikalavimų.


Beje, smulkūs grūdai – neigiamas reiškinys, auginant sėklinę produkciją. Kuo smulkesni grūdai, tuo mažesnė sėklinių grūdų (didesnių kaip 2,5 mm) išeiga, todėl svarbu javų auginimo technologijoje išlaikyti produktyvumo elementų struktūros balansą, o susiformavus per mažam pasėlio tankumui, reikia stengtis jį kompensuoti antriniais produktyvumo rodikliais, didinant grūdų stambumą.


Vienas iš svarbiausių veiksnių dideliam geros kokybės derliui gauti yra subalansuotas tręšimas. Trąšų naudojimo racionalumo reikšmė pastaraisiais metais dar padidėjo, pakilus trąšų, ypač azoto, kainoms. Jei azoto trąšų (amonio salietros) kaina padidėjo nuo 340 iki 630 Lt (55–85 proc.), tai kviečių grūdų kaina sumažėjo nuo 410 Lt 2003 m. iki 350 Lt šiemet. Siekiant didesnio pelningumo, tenka koreguoti technologiją, kadangi gausiam tręšimui pabrangusiomis azoto trąšomis lėšų nebelieka.

 
Per didelis trąšų kiekis neįsisavinamas


Kol amonio salietros kainos buvo mažesnės, daugelis žemdirbių, siekdami didelio ir geros kokybės derliaus, laukus tręšė negailėdami. Ne vienas pripažino, kad gryno azoto vienam hektarui tenka 180–200 kg v. m., o tai atitinka 500–600 kg salietros. Toks trąšų kiekis derlingose dirvose garantavo ne mažesnį kaip 6 t ha-1 derlių, o dažnais atvejais ir grūdų kokybę atitinkančią pirmąją klasę. Dabar toks trąšų kiekis vargu ar atsipirks, todėl jas naudoti teks daug apdairiau. Kai kurie detalūs tyrimai rodo, kad žieminiai kviečiai iki bamblėjimo pradžios sunaudoja 41 proc., nuo bamblėjimo iki plaukėjimo – 18 proc. ir nuo plaukėjimo iki žydėjimo – dar 28 proc. viso azoto. Tai rodo, kad, siekiant efektyviai trąšas panaudoti, tenka sumaniai jas paskirstyti atskirais laikotarpiais, atsižvelgiant į augalų poreikius. Išbėrus didesnes azoto normas, maža tikimybė, kad dalis jų nebus išplauta, ypač lengvesniuose dirvožemiuose, kadangi kritulių pasiskirstymas Lietuvoje gana netolygus.


Kuo didesnėmis normomis tręšiame, tuo didesni trąšų nuostoliai, nes atitinkamai mažėja jų įsavinimas. Išbėrus 30 kg ha-1 azoto, javai jo įsavina 63 proc., išbėrus 60 kg ha-1 – 52 proc., išbėrus 90 kg ha-1 – 49 proc. ir 120 kg ha-1 – tik 44 procentus. Daug daugiau azoto įsisavina sveiki augalai, turintys stiprią šaknų sistemą ir didelį lapų plotą.


Humuso reikšmė dirvožemio našumui


Brangstant trąšoms, teks didesnį dėmesį skirti dirvožemio potencialiam našumui palaikyti. Tikriausiai visiems žinoma, kad azotas skatina organinės medžiagos (humuso) įrimą, o ilgai ir gausiai tręšiant mineralinėmis trąšomis, jo stipriai sumažėjo. Pastaraisiais metais pastebėta, kad, ypač sunkesnėse dirvose, ne tik žemės dirbimo kokybė pavasarį geresnė ten, kur humuso daugiau, bet ir sėklos sudygsta sparčiau. Humusingesnėse dirvose geresnis sėklų sąlytis su dirva, tokios dirvos šiltesnės, todėl sudygimo garantijos bet kokiomis meteorologinėmis sąlygomis yra didesnės. Tai rodo, kad gerą sėklų sudygimą – didelio derliaus pagrindą – lemia ne tik gera technologija, bet ir dirvožemio sukauptas potencialas ir agrocheminės savybės.

 
Siekiant padidinti dirvų humusingumą, reikėtų daugiau dėmesio skirti organinių medžiagų įterpimui. Padidinę humuso kiekį iki 2,3 ar 2,5 proc., galėtume sumažinti brangių azoto trąšų normą, nes didesnę dalį maisto medžiagų augalai įsavintų iš dirvožemio organinės medžiagos atpalaiduotų maisto elementų. Beje, dalies azoto trąšų, išbertų vėlesniais vystymosi tarpsniais, užsitęsus sausrai, augalai nesunaudoja. Trąšų likučius po derliaus nuėmimo gausūs lietūs išplauna į podirvį ar gruntinius vandenis.


Daugelis tyrėjų nurodo, kad didesnis pavojus maisto medžiagoms išsiplauti yra lengvesniuose dirvožemiuose, o sunkesnėse molingose dirvose, kuriose didesnės sorbcinės galimybės ir vyrauja smulkesnės dirvožemio dalelės, maisto medžiagų išsiplauna mažiau. Tačiau pastarųjų metų patirtis rodo, kad, esant mažai humuso, blogėja ir priemolio dirvų struktūra. Tokias dirvas labai suplaka lietus, o joms džiūstant, susidaro bestruktūriniai agregatai, paviršiuje suformuojantys monolitinę plutą. Dar vėliau tokios dirvos džiūdamos supleišėja, susiformuoja gilūs, vertikalūs plyšiai, kuriais maisto medžiagos išplaunamos į gilesnius sluoksnius. Dėl to ir sunkesniuose dirvožemiuose iškyla maisto medžiagų išplovimo pavojus.


Išeitis – tarpiniai pasėliai


Iki šiol mažai dėmesio buvo skiriama žemdirbystės pagrindui – dirvožemiui, kadangi augalų derlingumą buvo galima palaikyti pigiomis trąšomis. Dabar, siekiant javų auginimo pelningumo, vertėtų taupiau naudoti mineralines trąšas ir didinti dirvožemio potencines galimybes. Po javų nuėmimo likusias maisto medžiagas galėtų surinkti tarpiniuose pasėliuose auginami įvairūs augalai. Taip ne tik galima taupiau naudoti mineralines trąšas, bet ir palaikyti normalią drėgmę bei spręsti dirvosaugos problemas. Tarpiniams pasėliams parinkus tinkamus augalus, jiems išauginti didelių išlaidų nereikia. Lengvesnėse dirvose tinkamesni posėliniai (ražieninės sėjos) augalai, o sunkesnėse rekomenduotini įsėliniai, ypač įvairūs ankštiniai augalai, raudonieji ar baltieji dobilai, dar geriau – mišinyje su varpiniais, gausiažiedėmis svidrėmis ar šunažolėmis.


Kadangi sunkesnių dirvų paviršius po derliaus nuėmimo būna kietas ir sudžiūvęs, tai ražieninėse dirvose tinkamai įterpti sėklą gana sudėtinga net ir turint ražienines sėjamąsias. Daugelis Lietuvoje ir užsienyje atliktų tyrimų rodo, kad tarpiniams pasėliams tinkamas yra baltųjų dobilų ir gausiažiedžių svidrių mišinys. Nors baltieji dobilai neišaugina gausios antžeminės biomasės, tačiau, vienodai pasiskleisdami dirvos paviršiuje, jie palaiko gerą dirvos fizinę būklę ir išvysto gausią šaknų sistemą. Po dobilų auginamų javų derlius padidėja 8–10 procentų. Ten, kur nuėmus javus tęsiasi įsėlinių augalų vegetacija, dirvos paviršius lieka uždengtas lapijos, augalų šaknys formuoja geresnę dirvožemio struktūrą, tokią dirvą bus lengviau suarti ir sumažinti kuro sąnaudas.


Derlius užkoduojamas krūmijimosi tarpsniu


Žieminių javų krūmijimasis yra vienas iš svarbiausių produktyvių stiebų formavimosi tarpsnių, kurį lemia ir pirminiai derliaus formavimo veiksniai: sėklos ir sėjos kokybė, sėklos norma ir sėjos gylis. Jei krūmijimosi mazgas susiformuoja optimaliame gylyje (2–2,5 cm), tikėtina, kad išsivystys stipresni ūgliai. Dažnai literatūroje nurodoma, kad sėklos įterpimo gylis neturi viršyti 2–3 cm, tačiau toks gylis pasiteisina labai lygaus paviršiaus dirvose. Jei paviršius nepakankami lygus, dalis sėklų įsiterpia 1 cm gylyje ar iš viso lieka paviršiuje: jos sunkiai įsišaknija ir įsitvirtina dirvožemyje. Toks daigas būna silpnas, o užsitęsus sausrai žūsta arba blogai krūmijasi.


Krūmijimosi laikotarpiu formuojasi varpos pradmenys – varpučių segmentai. Todėl šiuo momentu didele dalimi užkoduojamas pasėlio produktyvumas. Šis periodas laikomas pirmuoju kritiniu derliaus formavimosi periodu, kurį labai lemia maisto medžiagų kiekis. Šiuo momentu ypač reikia azoto trąšų, kurių efektyvumas tuo didesnis, kuo ankščiau augalas pamaitinamas. Net prieš sėją būtina 15–30 kg ha-1 azoto norma, o pagrindinis tręšimas atliekamas prieš pat vegetacijos atsinaujinimą. Antruoju kritiniu periodu javų produktyvumo formavimuisi reikėtų laikyti žydėjimą ir apsidulkinimą.


Kadangi vegetacijos laikotarpiu neįmanoma prognozuoti kritulių pasiskirstymo, tenka azoto trąšas išdalyti pagal augalų poreikius atskirais augimo tarpsniais. Vėlyvaisiais vystymosi tarpsniais išbėrus trąšas, suaktyvinama ne tik fotosintezė, bet ir šaknų sistemos atsinaujinimas, prailginantis produktyvią vegetaciją. Tai lemia asimiliantų kiekį ir produktyvumo elementų formavimąsi.


Kviečių derliaus skirtumai


Siekiant nustatyti technologijos intensyvumo įtaką žieminių kviečių produktyvumo elementų formavimuisi ir išaugintos produkcijos pelningumui, buvo atlikti tyrimai Joniškėlio bandymų stotyje. Tirtas skirtingų žieminių kviečių veislių atsparumas žiemą ir jų reakcija į skirtingas technologines sąlygas, ypač tręšimą.


Skirtingų žieminių kviečių veislių atsparumas žiemą buvo nevienodas. Tai nemažai lėmė veislės kilmės šalis. Geriausiai peržiemojo lietuviškos veislės Ada, Tauras ir Seda. Blogiausiai – vokiškos veislės Ibis ir Lars. Beje, šių veislių pasėliai labiau negu kitų veislių nukentėjo nuo vėlyvųjų šalnų. Matyt, nepalankiais vegetacijos periodais labiau nukenčia piečiau nuo Lietuvos esančiuose kraštuose išvestos veislės; tai turi reikšmės ir tolimesniam augalų vystymuisi. Sekant ūglių formavimosi dinamiką nustatyta, kad iki antrojo bamblio pasirodymo visų veislių kviečiuose dar formavosi ūgliai. Šiuo tarpsniu vieno augalo ūglių skaičius skirtingų žieminių kviečių veislių buvo nuo 3,4 iki 4,4 vnt./m2. Vėliau dėl išorinės ir vidinės konkurencijos prasidėjo šalutinių stiebų redukcija (sunykimas) ir apmirštančių maisto medžiagų transformavimas į išlikusius pagrindinius stiebus. Baigiantis plaukėjimo tarpsniui, atskirų veislių augalai turėjo nuo 3,1 iki 3,5 stiebų.

 
Daugiausia produktyvių stiebų suformavo vokiškos veislės Bussard, lietuviškos veislės Tauras augalai. Žinoma, stiebų formavimuisi ir sunykimui svarbią reikšmę turi meteorologinės sąlygos: pavyzdžiui, 2003 m. ir 2005 m. drėgną ar palyginti šaltą pirmąją vasaros pusę ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais ūglių susiformavo daug daugiau, o iki išplaukėjimo jų sumažėjo atitinkamai 20,4 ir 17,2 procento. Kai 2004 metais po sauso periodo gausiau pradėjo lyti birželio pabaigoje, stiebų skaičius iki brendimo sumažėjo tik 8,7 procento. Augalų aukščio ir biomasės priaugį lėmė ne tik genetinės savybės, bet ir reakcija į tręšimą atskirais augimo tarpsniais.


Ankstyvesnės veislės Ada ir Bussard intensyviau augo ir jų biomasė didėjo anksčiau negu vėlyvesnių veislių Seda ir Lars. Mažiausias produktyvių stiebų skaičius prieš derliaus nuėmimą buvo Ibis veislės pasėlyje, didžiausias – Lars, Seda ir Ada veislių. Intensyviai tręšiant (N180P80K80), ilgiausios varpos susiformavo Bussard ir Tauras pasėlyje, atitinkamai 7,8 ir 7,7 cm, trumpiausios – Begra ir Seda pasėlyje. Daugiausia grūdų vienoje varpoje buvo Bussard, Tauras ir Lars veislių kviečių, atitinkamai 37 ir 36 grūdai. Tai rodo, kad šie pasėliai suformavo didžiausias potencines galimybes maksimaliam derliui gauti. Tačiau nemažą įtaką derliui turi grūdų stambumas ir jų masė.


Žieminių kviečių derlių lemia įvairių produktyvumo elementų visuma. Pradedant nuo pirminių šaknų išsivystymo ir augalų sudygimo iki ūglių ir stiebų suformavimo, lapų asimiliacinio paviršiaus ploto ir varpos elementų. Didžiausia varpos masė (1,98 g) ir 1 000 grūdų masė (60,2 g) buvo Seda veislės kviečių, mažiausia – Ada veislės kviečių, atitinkamai 1,46 ir 41,6 gramo. 2004 m. didžiausi derliai buvo Seda, Lars ir Tauras veislių žieminių kviečių. Atskiruose bandymų pakartojimuose Lars ir Seda veislių kviečių biologinis derlius siekė 12 t ha-1. Mažiausias biologinis derlius (9,0 ir 9,2 t ha-1) buvo Ada ir Ibis veislių.


Siekiant ištirti grūdų kokybės pagerinimo galimybes, buvo sudaryta speciali skystųjų azoto trąšų (karbamido) normų ir jų panaudojimo laiko schema pagal augalų brendimo tarpsnius. Nustatyta, kad karbamidas gerino visų veislių kviečių kokybinius rodiklius, tačiau derliui didesnės įtakos neturėjo. Nors visos veislės buvo purškiamos vienodomis karbamido normomis, tačiau jų baltymingumas ir kiti kokybiniai rodikliai kito nevienodai. Pirmiausia, tam įtakos turėjo veislių genetinės savybės. Pagal genetines savybes iš tirtųjų Ada ir Bussard veislės priskiriamos labai geroms, Begra, Ibis, Lars ir Tauras – geroms, Seda – patenkinamoms veislėms. Kaip skirtingų veislių kviečiai reagavo į skirtingą azoto kiekį ir purškimo laiką karbamidu, matyti grafikuose.


Intensyviai augintų ir tręštų visų veislių žieminių kviečių kokybiniai rodikliai buvo gana geri. Net ir nenaudojant kokybei gerinti karbamido, grūdai pagal baltymų kiekį atitiko I klasės reikalavimus, išskyrus veisles Lars ir Seda. Po žydėjimo, praėjus 10 dienų, nupurškus karbamidu, labai gerų kokybinių rodiklių veislių Ada ir Bussard baltymingumas padidėjo atitinkamai 14,9 ir 10,6 proc. ir siekė atitinkamai 15,6 ir 14,9 procento. Po pirmojo purškimo praėjus 10–12 dienų, žieminius kviečius nupurškus dar kartą, baltymingumas padidėjo tik truputį. Norisi atkreipti dėmesį, kad labiau baltymingumą didina anksčiau, 10 dienų po žydėjimo, panaudotas karbamidas, nes lieka daugiau laiko baltymams kauptis.


Karbamidas panašiai skatino baltymų kaupimąsi ir gerų kepimo savybių turinčių veislių grūduose. Iš gerų maistinių savybių veislių didžiausią baltymingumą pasiekė veislės Tauras kviečiai – 16,1 proc., mažiausią Lars – 14,3 procento. Patenkinamų kepimo savybių veislė Seda ankstyvuoju tarpsniu, panaudojus 30 ar 50 kg karbamido, taip pat pasiekė I klasės baltymų reikalavimus, tačiau vėlyvesniais tarpsniais jo panaudojimas buvo mažiau efektyvus.
Vienas iš svarbiausių maistinių kviečių kokybės rodiklių – glitimo kiekis, kuris glaudžiai susijęs su baltymų kiekiu, tačiau nepanaudojus karbamido, jis buvo šiek tiek žemesnis. Net labai gerų maistinių savybių veislių Ada ir Bussard glitimas atitiko tik II klasės reikalavimus ir siekė atitinkamai 26,3 ir 27,3 procento. Po žydėjimo, nupurškus karbamidu 30 kg ha-1, šlapiojo glitimo grūduose padidėjo 7,1 ir 5,4 proc. ir pasiekė I klasės kokybinius reikalavimus atitinkamai 33,4 ir 32,7 procento.


Padidinus karbamido normas ar jį panaudojus du kartus, glitimo kiekis padidėjo iki 35,2–35,7 procento. Panašiai glitimo kiekis kito gerų maistinių savybių žieminių kviečių veislių grūduose – mažiausias jo kiekis, nepanaudojus karbamido, brendimo tarpsniu buvo Lars veislės grūdų, tačiau, panaudojus 30 kg ha-1 karbamido 10 dienų po žydėjimo, šis rodiklis siekė 30,1 proc. ir atitiko I klasės reikalavimus. Didžiausias glitimo kiekis, naudojant didesnes karbamido normas (50–70 kg ha-1) ar purškiant du kartus, pasiektas veislės Tauras kviečių grūduose.


Seda veislės kviečių, nepurkštų karbamidu, buvo mažiausias glitimo kiekis: atitiko tik III klasės reikalavimus. Tačiau panaudojus 30 kg ha-1 karbamido, pasiekė I klasę. Ši analizė rodo, kad auginant labai gerų ir gerų maistinių savybių kviečių veisles ir intensyviai tręšiant N180P80K80 kompleksinėmis trąšomis, o azoto trąšas paskirstant atskiriems augalų vystymosi tarpsniams, net ir nenaudojant karbamido, galima pasiekti I klasės reikalavimus atitinkantį baltymų kiekį. Tačiau glitimo kiekį labiau didina purškimas karbamidu ankstyvuoju brendimo tarpsniu – 10 dienų po žydėjimo.


Gana svarbi technologinė savybė – sedimentacijos rodiklis. Visų intensyviai augintų veislių sedimentacijos rodiklis buvo gana geras. Ada ir Bussard veislių, kurios pagal genetines savybes vertinamos kaip labai gerų kepimo savybių, sedimentacijos rodiklis siekė atitinkamai 58 ir 52 m3, o panaudojus karbamidą, pakilo iki 72,5–72,8 m3. Auginant gerų kepimo savybių veisles Ibis, Lars, Tauras, didžiausias sedimentacijos rodiklis buvo lietuviškos veislės Tauras, mažiausias – Lars. Sedimentacijos rodiklis labai priklauso nuo baltymingumo, tuo pačiu – nuo karbamido panaudojimo laiko ir normų.


Tyrimą rėmė UAB „Litagros chemija“ įsteigtas Žemės ūkio mokslų vystymo fondas.