Mano Ūkis 2005/10
Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką
  • Prof. Antanas STANCEVIČIUS Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas
  • Mano ūkis

Spalio 1-ąją sukako 120 metų nuo Lietuvos valstybės ir politikos veikėjo, kunigo Mykolo Krupavičiaus gimimo. Iš įvairiapusės ir labai sėkmingos prelato visuomeninės veiklos labiausiai mūsų tautai ir valstybei įsimintina yra žemės reforma, kurios pasekmės, kaip tolimo griaustinio aidas, pasiekė ir mūsų dienas.


Daugeliui Lietuvos piliečių sovietų valdžios atimta žemė yra grąžinama pagal išlikusius anų laikų planus ir dokumentus, sudarytus vykdant žemės reformą. Todėl iki šiol nepamirštas ir vieno šios reformos stratego bei vykdytojo kunigo Mykolo Krupavičiaus vardas.

Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, 1914 m., net 86 proc. gyventojų gyveno kaimuose, vienkiemiuose, bažnytkaimiuose ir mažuose miesteliuose. Ūkininkams priklausė tik apie pusę visos krašto žemės, tuo tarpu dvarininkai, sudarydami vos 4 proc. visų žemės savininkų, valdė 36–40 proc. visos žemės. Rusų valdžia ir bankai buvo pasisavinę apie 10 proc. viso Lietuvos ploto. Turint galvoje to meto šeimų gausumą, darbo rankų perteklius dėl žemės trūkumo kaime ir silpnai išplėtotos pramonės mieste buvo didelė socialinė nelaimė kraštui. Iki 1914 m., maždaug per 50 metų, iš Lietuvos išvyko apie 600 jaunų žmonių.

Partijų nuostatos

M. Krupavičiui su socialine ir ekonomine nelygybe kaime teko susidurti iš pat vaikystės, todėl žemės pertvarkos idėją jis brandino ilgą laiką. Dar gerokai prieš Pirmąjį Pasaulinį karą dešiniųjų partijų lietuviškoje spaudoje buvo svarstomos galimybės, kaip nusigyvenusius dvarus išpirkti ir juos išdalyti bežemiams ir mažažemiams išsimokėtinai lengvatinėmis sąlygomis. Tokių mėginimų būta Žemaitijoje ir Seinų apylinkėse.

Kairiųjų partijų (Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų sąjungos, 1922 m. susiėjusių į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą) veikėjai skelbė, kad „žemės nuosavybė turi būti valstiečio ūkio pagrindas, bet ne dvarininkų valstiečiams išnaudoti“. Dėl to iš dvarininkų žemė turi būti paimama be atlyginimo ir tam tikro dydžio sklypais išdalijama bežemiams ir mažažemiams (žemė tiems, kas ją dirba). Kairieji buvo linkę iš dvarų paimtą žemę laikyti valstybės nuosavybe, net ir atidavus ją valstiečiams. Tik dėl ano meto socialinių sąlygų ir griežto kaimo žmonių nusistatymo jie buvo priversti prižadėti, kad, atėję valdžion, iš dvarininkų atimtą žemę jie išdalins kaip paveldimą privačią nuosavybę.

Kitokios nuostatos laikėsi Lietuvos socialdemokratai. Jie reikalavo radikalesnių sprendimų. Pagal juos visos buvusios rusų valdžios, cerkvių, bažnyčių, vienuolynų, dvarininkų ir stambių ūkininkų žemės be jokio atlyginimo privalėjo pereiti valstybės nuosavybėn. Valstiečiams žadėjo duoti žemę tik naudotis. Jie pasisakė prieš dvarų išdalijimą, paliekant juos visuomenine nuosavybe kaip parodomuosius ūkius. Dėl to siūlė uždrausti žemės pirkimą ir pardavimą.

Dar radikaliau spręsti žemės klausimus siūlė komunistai. Pasak jų, žemė, pastatai, gyvuliai ir kitas turtas turėjo būti atimtas ne tik iš dvarininkų, bet ir iš 20–30 ha ir daugiau žemės turinčių valstiečių. Jie nepalankiai atsiliepė ir apie valstiečius, dirbančius 10–20 ha, nors jų žemių konfiskuoti nesiūlė. Visi valstiečiai turėjo tapti darbininkais ir bendrai dirbti žemę naujai sukurtose komunose arba valstybiniuose ūkiuose.

Socialdemokratų ir komunistų radikalizmo kaimas nepalaikė. Pirmieji savanoriai, su ginklu rankose stoję ginti Lietuvos nepriklausomybės, kovėsi už tą valdžią, kuri žadėjo juos aprūpinti nuosava žeme. Šį pažadą valdžia pradėjo vykdyti anksti, dar 1919 m. gale, nesulaukusi net kovų pabaigos ir Žemės reformos įstatymo.

Žemės reformą nevienodai įsivaizdavo ir dešiniosios politinės jėgos. Dešinysis Lietuvos demokratų partijos sparnas – Pažangos partija, vėliau išaugusi į Lietuvių tautininkų sąjungą, laikėsi santūriai. Dvarininkų jie neapšaukė priešais, kaip kairiosios demokratinės partijos, bet manė, kad žemės reformos apskritai nereikia. Esą, reikia leisti vis labiau nusigyvenantiems dvarininkams patiems laisvai išparduoti savo žemes, o valstybė turėtų paremti prakutusius ūkininkus kreditais, kad šie galėtų tuos sklypus iš dvarininkų nusipirkti. Tuomet vietoje nugyventų dvarų Lietuvoje atsirastų stiprūs ūkininkų ūkiai su samdiniais. Pastarųjų gyvenimas tokiuose ūkiuose būtų geresnis, negu iš valstybės gautoje kelių hektarų nuosavoje žemėje. Šios partijos nuomone, trūkstant ižde pinigų, radikalus dvarų žemės dalijimas į smulkius ūkio vienetus – naujakurių ūkius galėtų pakenkti krašto ekonomikai, nes ūkinė dvarų veikla būtų paralyžiuota. Tokia konservatyvi socialinė ekonominė programa neatitiko to laiko revoliucinės dvasios, todėl Steigiamojo Seimo rinkimuose palaikymo nesulaukė.

Krupavičiaus reforma

M. Krupavičius – krikščioniškosios demokratijos teoretikas ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovas – žemės reformą laikė viena iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo sudėtinių dalių. Jo manymu, žemės reformos esmė – aprūpinti žeme jos neturinčius arba turinčius nepakankamai, kad dirbdami žemę, ūkininkai galėtų iš to pragyventi. Kuo daugiau žmonių turės savos žemės, tuo mažesnė bus gyventojų emigracija iš Lietuvos. Dėl to ir turėjo būti priverstinai paimta dvarų, visuomeninių organizacijų, bankų ir net Bažnyčios bei privačių asmenų žemė, buvusiems savininkams paliekant tik tam tikrą jos dalį. Už paimtą žemę savininkams turi būti atlyginama valstybės nustatyta kaina, o žemę gavusieji įpareigojami sumokėti nedidelius išperkamuosius mokesčius per gana ilgą laikotarpį. Tai buvo palyginti radikalus, bet kartu ir demokratiškas sprendimas, kuriam, po didelių M. Krupavičiaus pastangų, pritarė beveik visos politinės srovės Lietuvoje. Pačioje Lietuvos krikščionių demokratų partijoje ir tarp Bažnyčios hierarchų dėl žemės reformos vieningos nuomonės nebuvo. M. Krupavičių rėmė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis (dabar Bažnyčios paskelbtas palaimintuoju).

Palaikymo reikėjo ir iš kitos labai įtakingos anų laikų politinės jėgos – valstiečių liaudininkų. Ten irgi buvo nuomonių, prieštaravusių kai kuriems M. Krupavičiaus siūlomiems principams (ypač dėl atlyginimo už nusavintą žemę ir dėl savininkams paliekamo nenusavinamos žemės ploto). M. Krupavičių palaikė ekonomistas Albinas Rimka, vėliau Kauno universiteto profesorius, 1926 m. – finansų ministras. Jie abu laikėsi gana radikalių pažiūrų, kad pagrindinis reformos tikslas – aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, sustiprinti smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų vaidmenį krašto ekonominiame ir politiniame gyvenime. Jie pripažino, kad dalis dvarų žemės turi būti palikta savininkams. Juos skyrė tik tai, kad M. Krupavičius pasisakė už skubų reformos vykdymą, o A. Rimka siūlė lėtesnius tempus, kad per reformą nebūtų sugriautas ūkis. Tačiau tai jiems netrukdė nuo 1918 m. pabaigos dirbti vienoje Žemės reformos komisijoje iki pat 1922 m. vasario 15 d., kai Žemės reformos įstatymą priėmė Steigiamasis Seimas.

Kova už žemę

Lietuvos dvarininkai žemės reformai smarkiai priešinosi, laikė tai apiplėšimu. Dėl kylančio pavojaus dvarininkai užvertė skundais Kauno vyskupą Pranciškų Karevičių ir net Vatikaną. Tuomet M. Krupavičius ryžosi ginti savo sumąstytos žemės reformos moralumą, atlikdamas kruopščią Bažnyčios tėvų, popiežių ir kitų žymių teologų pažiūrų į nuosavybę analizę. Šį savo darbą M. Krupavičius 1928 m. išleido atskira knyga „Kova už žemę ir ūkininką“. Jo atlikta analizė paliudijo, jog nuosavybės principas nėra absoliučiai neliečiamas. Nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė (Šv. Tomas Akvinietis).

Steigiamajame Seime užvirė aršūs debatai dėl savininkams paliekamo žemės ploto, kol pagaliau buvo priimta M. Krupavičiaus siūloma žemės norma – 80 ha. Vėliau Tautininkų vyriausybė šią normą padidino iki 150 ha.

Naujakuriai už gautą žemę 36 metus privalėjo mokėti nedidelius išperkamuosius mokesčius (0,5–7 Lt/ha per metus, priklausomai nuo žemės rūšies). Buvo nusavinta ne vien dvarų žemė, bet ir vandenys bei miškai, jei pastarųjų plotas didesnis kaip 25 ha. Iš viso buvo išdalyta daugiau kaip 700 tūkst. ha žemės ir sukurta apie 35 tūkst. naujakurių ūkių, didesnių kaip 2 ha.

Kova už ūkininką

Reforma neapsiribojo žemės nusavinimu ir padalijimu. Kaimuose gyvenantys ūkininkai pradėti skirstyti vienkiemiais, kuriuose gyventi ir ūkininkauti kur kas patogiau negu kaimuose. Tą darbą Lietuvoje buvo pradėjusi dar carinė valdžia, tačiau tokį didelį mastą skirstymas vienkiemiais pasiekė tik kraštui atgavus nepriklausomybę.

Iki 1940 m. vienkiemiais išskirstyta apie 7 tūkst. kaimų arba 84 proc. to ploto, kurį buvo numatyta išskirstyti. Didžiojoje Lietuvoje (be Vilnijos ir Klaipėdos krašto) 1940 m. dar buvo likę apie 2,5 tūkst. neišskirstytų kaimų. Tą darbą buvo numatyta užbaigti per 3–4 metus. M. Krupavičiaus nuomone, kaimų išskirstymas į vienkiemius – tai kova už stiprų, pažangų ūkininką. Jis ir pats prisidėjo prie žemės reformos vykdymo, kai 1923 m. naujai išrinktas Seimas Respublikos Prezidentu perrinko Aleksandrą Stulginskį, o šis ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui žemės ūkio ministro pareigoms pasiūlė pakviesti kunigą M. Krupavičių.

Vyriausybė, nors ir sunkiai finansiškai versdamasi, pradėjo skirti lėšas naujakurių pašalpoms ir paskoloms. Tam išleista 16 mln. Lt. Naujakuriams duota sėklos ir miško medžiagos, steigiami sėklų valymo, vaisių ir daržovių džiovinimo, linų perdirbimo punktai. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas, padėjęs pamatus kooperatinei pieno perdirbimo pramonei ir žemės ūkio produktų bei gamybos priemonių prekybos kooperatyvams. M. Krupavičiui būnant ministru, įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, 1924 m. Dotnuvoje atidaryta Žemės ūkio akademija. Visa tai buvo daroma ūkininkui stiprinti, kad jis būtų išsilavinęs, mąstantis, pajėgus ekonomiškai modernizuoti ūkį ir pereiti nuo ekstensyvios ūkininkavimo krypties – grūdų gamybos prie intensyvesnės – pieno ir bekoninių kiaulių gamybos.

Paskutinį kartą M. Krupavičius į kovą už Lietuvos žemę ir ūkininką pakilo 1942 m., kai kartu su buvusiais Prezidentu Kaziu Griniumi ir žemės ūkio ministru Jonu Aleksa pasirašė memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai Kaune. Jame reikalaujama sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją ir grąžinti ūkininkams ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę. Mat vokiečių okupantų pradėtasis žemės atiminėjimas pirmiausia palietė žydus, lenkus ir rusus. Už tai M. Krupavičius okupacinės valdžios buvo represuotas ir išvežtas į Tilžės kalėjimą, o vėliau į Vokietijos gilumą, kur vos gyvas sulaukė karo pabaigos.

Darbus geriausiai galima įvertinti iš laiko perspektyvos. Šiandien belieka pritarti istoriko Liudo Truskos išvadai, kad: „... kuriantis Lietuvai, padėtis buvo tokia, jog žemės reformą buvo galima daryti tik taip, kaip tai darė krikščionys demokratai, arba visai jos nedaryti, nes varganos valstybės ižde nebuvo pinigų nei „teisingai“ dvarų išpirkai, nei padoriam naujakurių kreditavimui“. Dėl sėkmingos žemės reformos prelato Mykolo Krupavičiaus vardas niekuomet neišnyks iš nepriklausomos Lietuvos istorijos puslapių.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai