Gyvulininkystės ūkyje vienas iš didžiausių taršos šaltinių – mėšlas. Jo kaupimas bei utilizavimas reglamentuojamas mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimais. Naujų aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti nuostatos yra privalomos visiems ūkiams, turintiems daugiau kaip 10 sutartinių gyvulių (SG). Kai kurios atskiros reikalavimų nuostatos galioja net ir mažiau gyvulių laikantiems ūkininkams. Vienas sutartinis gyvulys atitinka mėšlo šaltinį, kurio per metus išskiriamame mėšle yra 100 kg azoto.

Reikalavimai pataisyti per vėlai

Pataisyti aplinkosaugos reikalavimai mėšlui tvarkyti buvo reikalingi dar pernai, kai pradėjo veikti ES struktūrinių fondų priemonė Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Pagrindinis Nitratų direktyvos tikslas buvo ir yra įrengti ūkiuose reikiamos talpos mėšlides. Pagal senąjį norminį dokumentą LAND 33-99 mėšlidės buvo projektuojamos, vadovaujantis moksliškai pagrįstais apskaičiavimais ir nustatyta metodika. Deja, naujasis dokumentas nepaliko erdvės nei mokslui, nei gamybininkų rekomendacijoms, nei pasaulinei praktikai. Vienintelė jo nuoroda: vadovautis PŪTP (Pažangaus ūkininkavimo taisyklių ir patarimų) metodika. Deja, PŪTP metodika pateikiama tik kelioms gyvulių grupėms ir kelioms technologijoms, joje nurodyti visiškai kiti sąlyginių gyvulių vienetai ir tuo pačiu visiškai kiti mėšlo šaltinio kiekiai negu naujojo dokumento priedo lentelėje. PŪTP nė žodžio nerašoma, kaip apskaičiuoti lagūnų tipo mėšlidžių talpą, o jos apskaičiavimo metodika iš esmės skiriasi nuo rezervuarų talpos skaičiavimo metodikos. PŪTP metodika turėjo būti pataisyta ir papildyta, praėjus 2 metams nuo jos pasirodymo, t. y. 2002 metais, bet tai nebuvo laiku padaryta. PŪTP mėšlidžių talpos skaičiavimo metodikoje jau yra įtrauktas kritulių debitas, bet naujieji reikalavimai dar kartą reikalauja įskaičiuoti kritulius.

Alternatyvios, supaprastintos, arba, atvirkščiai, detalesnės mėšlo kiekio apskaičiavimo metodikos būtinos ir projektuotojams, ir ūkininkams, ir aplinkosaugos inspektoriams. Taigi dėl pataisyto teisinio dokumento atsiras nesusipratimų, įgyvendinant projektus pagal Nitratų direktyvos priemonę, nes pirmuose paraiškų pateikimo etapuose ūkininkai, planuodami įsirengti mėšlides, vadovavosi kitais talpų apskaičiavimo būdais. Tačiau galime ir pasidžiaugti, nes naujajame reglamente panaikintas keistas ir vienintelis pasaulyje reikalavimas kaupti kraikinį mėšlą ne aukščiau kaip 1,5 metro. Dabar ūkininkas, turintis tinkamą techniką, galės mažesnio ploto mėšlidėje sukaupti daugiau mėšlo, reikės mažesnių srutų kauptuvų, surenkančių kritulius nuo mėšlo kaupimo aikštelių. Ūkių, kuriuose stokojama pakratų, mėšlidėse susikaupia pusiau skystas mėšlas. Jo neįmanoma kaupti aukštesnėse kaip 0,9–1,1 m neįgilintose rietuvėse. Tokiuose ūkiuose tikslingiau pritaikyti skystojo mėšlo kaupimo technologiją.

Amoniako emisijos mažinimo būdai

Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos ekspertų grupės yra parengusios amoniako emisijos kontrolės ir mažinimo priemones, kurias turėtų diegti šalys, vykdančios direktyvą 96/61/EC dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės. Tvarkant mėšlą ūkyje, ypač stambiame, siekiama diegti geriausius žemės ūkio produkcijos gamybos būdus. Naujos ar senos, laiko patikrintos mėšlo kaupimo technologijos yra geros, jei efektyviai mažina azoto nuostolius ir aplinkos taršą. Jei mėšlidė netvarkinga, neįrengta srutų kaupykla, dalis maisto medžiagų išteka su lietaus vandeniu iš mėšlidės. Elementarus tokios mėšlidės sutvarkymas nėra laikomas GPGB (geriausio prieinamo gamybos būdo) įdiegimu.

Kaip matyti iš lentelės, net ir pripažįstama geriausiu prieinamu gamybos būdu technologija gali konkrečiam ūkiui netikti, pavyzdžiui, jei ūkis pažangesnį mėšlo kaupimo būdą keistų mažiau pažangiu: griautų skystojo mėšlo rezervuarus ir rengtų lagūnas, geresnę dangą keistų prastesne ir t.t. Kiekvienu atveju reikalinga kvalifikuoto technologo išvada.

Kai kurių reikalavimų neįmanoma įgyvendinti

Jei skystojo mėšlo kaupimas dengtoje mėšlidėje besąlygiškai pripažįstamas pažangesne technologija negu nedengtoje, tai dėl reikalavimo uždengti kraikinį mėšlą ekspertai kol kas nediskutuoja, nes tai sudėtinga padaryti. Visų pirma dėl to, kad dažniausiai tokia mėšlidė pildoma kiekvieną dieną. Jei mėšlas kraunamas iš viršaus, jos uždengti neįmanoma. Štai kodėl naujų aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti vienas iš straipsnių (9,3), nurodantis, kad tirštasis mėšlas atviroje mėšlidėje turi būti uždengtas šiaudais, durpėmis arba plėvele, yra bene vienintelis tokio pobūdžio reikalavimas Europoje ir pasaulyje. Rekomenduoti uždengti bent dalį mėšlidės ar jos sekcijas galima, bet, reikalauti uždengti ją visą nereikėtų. Jei mėšlas būtų vežamas į laukus ir ten kaupiamas, būtų logiška uždengti atskirus kaupus, bet vykstant nuolatinei gamybai ir nuolat susidarant atliekoms, technologiškai  tai sudėtinga, nes tai ne skystasis mėšlas, kurį galima paprastai nukreipti į talpyklos apačią, jos neatidengus.

Prie tirštojo kraikinio mėšlo mėšlidžių būtini srutų kauptuvai. Jų talpa, vadovaujantis PŪTP metodika, yra didelė, nes srutų kiekis tiesiogiai priklauso nuo pakratų kiekio (PŪTP jis yra nustatytas pagal technologinio projektavimo normatyvinius dydžius), šėrimo tipo, mėšlo aikštelės ploto ir nuo į ją patenkančių kritulių kiekio, technologinių nuotekų. Pieno ūkyje didžiausią dalį srutų sudaro nuotekos iš pieno šaldymo ir laikymo patalpų. Todėl tas ūkininkas, kuris įdiegtų pirminio nuotekų valymo ir kanalizacijos sistemą, galėtų srutų kauptuvo talpą sumažinti vos ne dvigubai. Naujose taisyklėse reikalaujama uždengti srutų kauptuvus. Tai gerai, tačiau taisyklėse toliau rašoma ir apie skystojo mėšlo mėšlidžių uždengimą. Net žinomos Lietuvoje firmos dažnai neskiria srutų ir skystojo mėšlo, savo reklaminiuose bukletuose skystąjį mėšlą pavadindamos „srutomis“.

Srutų ir skystojo mėšlo kauptuvų uždengimo technologijos skirtumai gamtosaugos požiūriu yra dideli. Neuždengus srutų kauptuvo, iš jo amoniako forma išgaruoja 75–80 proc. azoto, neuždengus skystojo mėšlo rezervuaro, iš jo išgaruoja 25–30 proc. azoto. Darbo saugos sumetimais, skystojo mėšlo ir srutų rezervuarai turėtų būti ne tik uždengti, bet ir aptverti. Geriausiai ištirtos, praktiškiausios ir tapusios įprastomis yra skystojo mėšlo uždengimo technologijos, naudojant stogo ar tento konstrukciją.

Lagūnos turi daugiau trūkumų negu pranašumų

Naujose aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti taisyklėse nurodama, kad stambiuose (daugiau kaip 500 SG) gyvulininkystės ūkiuose iki reikalavimų įsigaliojimo įrengti tvenkinių tipo srutų ir skystojo mėšlo kauptuvai (lagūnos) gali būti neuždengti. Tai prieštarauja Jungtinių Tautų ir ES nuostatoms, kuriose nurodoma atvirkštinė diferenciacija, diegiant priemones atmosferos taršai nuo amoniako ir šiltnamio dujų kiekiui mažinti. Smulkūs Lietuvos ūkiai, kurie aplinką teršia mažiausiai, privalės spręsti aplinkos mažinimo problemą, o didieji teršėjai – ne. Šiuo atveju logiškiau būtų reikalavimus susieti ne su gyvulių kiekiu, bet su lagūnų dydžiu. Iš tiesų didelės talpos lagūnas technologiškai sudėtinga uždengti „plaukiojančiomis“ plastikinėmis dangomis. Bet Lietuvoje jau įrengtos fermų ar gyvulininkystės įmonių lagūnos nėra didelės, todėl jas uždengti nebūtų sudėtinga.

Naujuosiuose reikalavimuose nemažai dėmesio skiriama ir į pažangių technologijų gretas nepatenkančiai skystojo mėšlo kaupimo lagūnose sistemai. Valstybė turėtų būti suinteresuota, kuo mažiau bjauroti krašto gamtą šia mėšlo kaupimo technologija, kuri turi daugiau trūkumų negu pranašumų. Pranaši ji tik tuo, kad yra pigi. Taisyklėse numatyta, kad didesnėse kaip 70 SG fermose lagūnos tipo srutų kauptuvai turi turėti hermetiškumo kontrolės drenažo sistemą su kontroliniu šuliniu. Tačiau monitoringas bus vykdomas tuose ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau kaip 500–200 SG, nebent tai bus numatyta projektinėje dokumentacijoje, kituose teisės aktuose. Galima numanyti, kad aplinkos užterštumas bus stebimas net ir prie mažųjų lagūnų, nors tiesiogiai to naujieji mėšlo tvarkymo nuostatai ir nereikalauja. Tokia lagūna dėl žmonių saugumo privalo būti aptverta. Smulkesniems ūkiams nereikėtų labai žavėtis tokia mėšlo kaupimo technologija dar ir todėl, kad lagūnas bus privalu uždengti, o esant dideliam paviršiaus plotui, padidės jos eksploatacijos kaštai. Lagūnos turi būti uždengtos specifine plastikine danga su ventiliacijos angomis, per kurias pasišalintų susikaupęs metanas.

Šulinių arti fermų neturi būti

Problemų ūkininkai gali turėti ir dėl prie fermų įrengtų šulinių. Remiantis senaisiais normatyvais, šulinius buvo galima įrengti 25 m atstumu nuo fermos. Naujose taisyklėse nurodoma, kad jei šachtinis ar gręžtinis šulinys, esantis toliau negu 25 m, patenka į 50 metrų juostą, reikės nustatyti vandens srauto kryptį. Sugriežtinus šį reikalavimą, gali atsitikti taip, kad teks sustabdyti vandens kaptažo įrenginio (įrenginys požeminiam vandeniui surinkti ir nukreipti į žemės paviršių) eksploataciją ar keisti mėšlidės statybos projektą.

Dar viena problema ūkininkui, pasinaudojusiam struktūrinių fondų parama ir diegiančiam Nitratų direktyvos reikalavimus, yra ta, kad į tinkamų išlaidų sąrašus neįtrauktos nuotekų tvarkymo išlaidos ir įrengimai, tartum Nitratų direktyva skirta tik mėšlui ir srutoms. Regis, pirminis nuotekų valymas ir racionalus vandens išteklių naudojimas nebūtų aktualus. Galbūt tai mūsų žinybų, rengusių tinkamų išlaidų investicijoms sąrašą, klaida?