„Ramygalos aruodų“ kooperatyvo direktorius Ričardas Ožalas sakosi dalyvaująs visuose kooperacijai skirtuose renginiuose, daug galvojąs apie kooperaciją, jos modelius ir perspektyvas. Pasak jo, daugelyje sričių kooperacija realiai jau veikia, tik dar nėra įforminta. Taigi kviečiame apsilankyti Ramygaloje ir pasižvalgyti, kokį kooperatyvą įkūrė ponas Ričardas.

Prieš 4 metus Ričardo Ožalo suburtas kooperatyvas „Ramygalos aruodai“ dabar augina 600–700 kiaulių (diurokų, pjetrenų, landrasų, jorkšyrų veislės mišrūnų), laiko 100 paršavedžių bandą. Direktorius prisimena, kad pradžia nebuvo lengva, pradėta nuo skolinimosi. Susibūrė 5 šeimos nariai (vėliau prisijungė dar 3 bičiuliai), iš Panevėžio kredito unijos „Ūkininkų viltis“ gavo 30 tūkst. Lt kreditą, nusipirko iš bendrovės fermą ir 30 paršavedžių. Nariai sumokėjo po 100 Lt stojamąjį mokestį ir po 200 Lt pajų. Paršavedės buvo Lietuvos baltųjų ir Švedijos jorkšyrų mišrūnės. Šiandien ferma yra pripažinta veislynu, dabar veisiami grynaveisliai jorkšyrai. Kol kas kooperatyvas paršavedžių nepardavinėja. Sako, kad jų dar trūksta patiems, tačiau planuoja tai daryti ateityje.

Verslo plėtra

Direktorius nesibaimina imti kreditų iš bankų ir taip plėtoti verslą. Dabar kreditai paimti apyvartinėms lėšoms, tačiau planuojamos ir kur kas rimtesnės investicijos. Pasak R. Ožalo, buvo rengiamasi pasinaudoti ES parama ir taip modernizuoti kiaulides, tačiau, pasirodo, kad ir šiais laikais verslo projektus rengiančios firmos planus gali gerokai pakoreguoti. ES paramai buvo rimtai rengiamasi, surinkti visi būtini dokumentai, įvertintos galimybės, siekta maždaug 1,2 mln. Lt paramos. Deja, likus vos mėnesiui iki paraiškų rinkimo pradžios, paaiškėjo, kad projektas neparengtas, nors tam buvo sugaišta 7 mėnesiai. Užsakyti tą pačią paraišką kitai įstaigai buvo per mažai laiko, niekas nebenorėjo imtis tokio skubaus darbo. Direktorius patyrė didelį šoką ir puolė į neviltį, teko net ligoninėje gulėti – ūkio plėtra kuriam laikui visiškai pasitraukė iš jo gyvenimo dienotvarkės.

Stresą įveikęs kooperatyvo vadovas vėl grįžo prie darbų ir ateities planų. Visas investicinis projektas buvo įvertintas maždaug 5 mln. Lt, tad žinant, kad paramos jau nebus, teko viską peržiūrėti iš naujo ir taip „sutaupyti“ tą sumą, kurią buvo tikėtasi gauti iš ES. Dabar planuojama maždaug 4 mln. Lt investicija ir 10-čiai metų imamas kreditas. „Teks statyti mažesnius sandėlius, įrengti pigesnes groteles, – vardija direktorius. – Rugpjūčio viduryje turi pradėti burgzti traktoriai, per 4 mėnesius turi būti pastatytos dvi naujos kiaulidės, dar per du mėnesius – įrengtos modernios technologijos linijos“. Taigi po pusmečio naujuose pastatuose jau turi apsigyventi kiaulės, atskirai paršavedės ir penimosios. Taikant vokiečių ir danų technologijas, bus kompiuterizuotas fermos valdymas, kiaulių šėrimas, automatizuotai šalinamas skystasis mėšlas.

Kai pradės veikti naujieji pastatai, tuomet bus imtasi senųjų fermų rekonstrukcijos. Ir senųjų, ir naujųjų pastatų plotas panašus, apie 3 tūkst. kvadratinių metrų. R. Ožalas pastebi, kad vokiečiai jam buvo patarę senąsias fermas visiškai uždaryti, tačiau po ilgų svarstymų jis vis dėlto nesiryžo taip pasielgti. Taigi visi darbai bus atliekami tam tikrais etapais, kad gamyba nesustotų ir būtų iš ko atsiskaityti su bankais. Taip bus išlaikyti dabartiniai pajėgumai, o taip pat pastatyti modernūs pastatai. Bandą planuojama padidinti iki 400 paršavedžių ir per metus parduoti iki 9 tūkst. bekonų.

Dabar „Krekenavos mėsai“ ir „Utenos mėsai“ parduodama apie 1 tūkst. kiaulių. Mėsos kokybė gana gera, kiauliena tenkina ES reikalavimus ir atitinka S, E, U klases, tačiau, pasak direktoriaus, aukščiausios ribos dar nepasiektos, tobulėti galimybių yra. „Mano tikslas – įkurti gerą veislyną, norime įsivežti naują bandą, – pasakoja kooperatyvo direktorius. – Nors apie tai viešai nekalbama, tačiau, įsiveždamas ir kiaules, ir pašarus ar priedus, gali atsigabenti visą puokštę pačių įvairiausių ligų. Kiaulės labai lepūs gyvūnai, kaip magnetas pritraukiantis įvairiausias ligas“. Nauja kiaulių banda turėtų būti atsivežta kitų metų vasarį, bet, iš kur ir kokią ją atsigabenti, galutinis sprendimas dar nepriimtas. Ketinama konsultuotis su Kiaulių augintojų asociacija.

Kooperatyvas yra šios asociacijos narys. Vadovas džiaugiasi, kad asociacijos veikla pastaruoju metu labai suaktyvėjo. Į klausimą, ko iš jos tikėtųsi, R. Ožalas sakė, kad dabar, kai kooperatyvas rengiasi statyboms, jiems labai reikėtų informacijos apie naujausias Europos šalių technologijas, rekomendacijų, nuo ko pradėti statybas, kur kreiptis, kokios firmos yra patikimos, kad būtų išvengta klaidų ir nuostolių.

Apie pašarus vadovas sakosi jau ir pats viską žinąs, išbandęs „savo kailiu“. Bendradarbiaujama su „Ukmergės biofabriku“, naudojami vokiški ir daniški priedai, o pastarųjų kokybė direktoriui atrodo nepralenkiama. R. Ožalas sako, kad naujajame komplekse kiaules planuojama šerti skystu pašaru, jau yra deramasi su „Panevėžio pienu“ dėl išrūgų, kurias iš jų bus patogu atsivežti. Dėl šėryklų, pasak vadovo, taip pat dar deramasi, renkamasi, nes pasiūlymų sulaukiama daug. Dabar fermoje įrengtos daniškos šėryklos.

Naujosios patalpos bus šiltos, gerai vėdinamos, nes kiaulėms auginti tai labai svarbu. Paklaustas, ar kiaulėms netrūksta kraiko, ar bus joms ką knisti, direktorius tik šypteli: „Žinoma, Druskininkai su purvo voniomis joms labiau patiktų, tačiau konkurencinės sąlygos neleidžia to daryti. Bus sausa, švaru, tik grotelės ir jokio kraiko“.

Kooperatyvo vadovas sakosi buvęs miesto vaikas, tad, kai ėmėsi vadovauti kiaulių auginimo verslui, įstojo į Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės technologijos specialybės neakivaizdinį skyrių. R. Ožalas labai vertina visą studijose ir įvairiuose seminaruose gaunamą informaciją, be kurios neįsivaizduoja šiuolaikinio ūkininkavimo.

Naujosiose ir modernizuotose senosiose fermose skystasis mėšlas bus surenkamas į specialius 6 tūkst. kubinių metrų rezervuarus ir išvežamas du kartus per metus: vėlų rudenį ir ankstyvą pavasarį, kaip ir reikalauja ES standartai. Tam tikra problema kyla dėl to, kur dėti mėšlą, nes kooperatyvas savo žemės neturi. Tariamasi su ūkininkais, kurie jau supranta, kad tai gera trąša, tačiau patys jos pasiimti nepajėgūs. Skystajam mėšlui išvežti ir paskleisti ūkininkų laukuose reikės traktoriaus ir cisternos, tad kooperatyvui prireiks investuoti dar apie 300 tūkst. Lt. Žinoma, galvojama ir apie tai, kaip ši investicija galėtų atsipirkti – traktorius bus naudojamas grūdams vežti, dar bus įsigyta plūgų, kultivatorių, kito būtino inventoriaus agroserviso paslaugoms teikti. Pasak direktoriaus, aplinkui nemažai smulkių ūkininkų, tad klientų pritrūkti neturėtų.

Vyriausybės politika

R. Ožalas sako turįs Vyriausybei nemažai pretenzijų. Pasak jo, iš Vyriausybės neprašoma jokių lengvatų, kiaulių augintojai jų negauna niekur pasaulyje, tačiau rinkoje turėtų būti sudaromos vienodos konkurencinės sąlygos. „Kodėl lenkams apsimoka pardavinėti Lietuvoje kiaulieną po 3,30 Lt/kg gyvojo svorio, o lietuviams ne? – klausia direktorius. – Kodėl jiems apsimoka eksportuoti kiaulieną, o mums ne? Juk mes taikome tas pačias technologijas, šeriame gerais pašarais, o mūsų darbo jėga net pigesnė negu ten. Visi puikiai žinome, kokia yra kiaulienos savikaina, tad išvada viena – lenkai tam tikromis formomis yra remiami, o mes ne“. Ir dar priduria, kad lenkiškos kiaulienos kokybė tikrai prastesnė už lietuvišką. Į klausimą, ką jis galvoja apie danų norą statyti Lietuvoje stambias kiaulides, kooperatyvo vadovas atsako, kad protestuoti beprasmiška, tik reikėtų žiūrėti, kad jiems reikalavimai nebūtų palengvinti. „Mes patys daugiau darbų nudirbame, o jie visiems darbams žmones samdo. Jei Vyriausybė jų neremtų ir sąlygos rinkoje visiems būtų vienodos, konkurencijos su danais nebijotume, tegul jie mūsų bijosi“, – patikina R. Ožalas.

„Ramygalos aruodų“ vadovas įsitikinęs, kad kiekvieno darbo sėkmę 50 proc. lemia žmogiškasis faktorius. Jei žmogus dirba kaip sau, tuomet ir sėkmė užtikrinta. R. Ožalas negali atsistebėti, kad Ramygaloje užregistruota apie 600 bedarbių, tačiau neįmanoma surasti nei paprasto darbininko mėšlui išvežti ar žolei nupjauti, nei bent kiek kvalifikuoto specialisto, iš kurio galėtum išsiauginti sau tinkamą darbuotoją. Jo nuomone, valstybė su savo socialinėmis pašalpomis žmones taip sugadino, kad jie nė nemano imtis kokio nors darbo, ką jau bekalbėti, kad dar norėtų mokytis ir įsigyti rimtesnę profesiją. „Aš siūlau per 1 tūkst. Lt atlyginimą, kad į ūkį atvyktų specialistas, suburtų čia žmonių brigadą ir dirbtų pagal sutartį bent 5 metus. Tuomet galėčiau pasiųsti specialistą į užsienį pasimokyti, kvalifikaciją patobulinti, tačiau nerandu norinčių. Net ir dabartiniai mano darbuotojai nenori sutarčių, vengia įsipareigoti, o juk investuoti į juos tenka man, turiu turėti tam tikras garantijas, kad investicijos atsipirks, – su nuoskauda kalba kooperatyvo vadovas. – Ką darysi, jei lietuviai taip tingės, teks į darbą specialistus iš Rusijos priimti“.

Dabar kooperatyve dirba 5 darbuotojai – trys kiaules prižiūrintys žmonės, buhalterė ir pats direktorius. Net ir pastačius naujas fermas, išaugus darbų apimtims, atsiras gal tik 2 naujos darbo vietos. Sumažės fizinio darbo ir padaugės protinio. Tik prie paršavedžių niekas negalės pakeisti žmogaus rankų. Dabar tą darbą atlieka fermų vedėja – zootechnikė Danutė Kuodienė, tačiau šiandien jai tenka ne tik kiaules gydyti, bet ir šerti, gardus valyti. Veterinarijos gydytojas dirba pagal sutartį; jis vakcinuoja, skiria vaistus ir pan. Pasak direktoriaus, išlaikyti visą gydytojo etatą kooperatyvui per brangu, tačiau, kai pradės veikti naujosios fermos, toks etatas bus būtinas.

Labiausiai Ričardas Ožalas džiaugiasi, kad jo sūnus Dainius, dirbantis Aukštaitijos krašto televizijos programų direktoriumi, persikėlė gyventi į Ramygalą ir aktyviai dalyvauja versle.

Kooperacijos modeliai

Nors kooperatyvas augina kiaules, tačiau direktorius sako, kad jie palaiko ir kuo tikriausią neformalią kooperaciją – superka grūdus iš smulkiųjų ūkininkų. Gal laikui bėgant žmonės supras, kad geriau sudaryti ilgalaikes pirkimo-pardavimo sutartis – taip ir kooperatyvui būtų ramiau, ir žmonės būtų garantuoti, kad jiems tereikia užauginti gerą produkciją, kuri tikrai bus supirkta. Pasak R. Ožalo, kitaip „trihektarininkai“ rinkoje tikrai neišsilaikys. Tačiau žmonės dar tam nepribrendo, dar mąsto, o varu jų varyti ar skubinti neverta, taip juos galima tik išgąsdinti.

R. Ožalas sako, kad kooperacijos judėjime esama visko: ir realių, ir neformalių kooperatyvų, ir vis dar didelės baimės burtis į „kolūkį“, ir nepasitikėjimo vienas kitu, ir pačių ūkininkų nebrandumo, kai ir labai norėdamas aplinkui nerandi su kuo kooperuotis. Jis siūlęs aplinkiniams ūkininkams, turintiems tvartus, paimti paršavedžių ir auginti paršiukus, o kooperatyvas juos aprūpintų pašarais, dar ir atlyginimus mokėtų, tačiau norinčiųjų neatsirado.

Galimas ir kitas būdas, kad visi rajono kiaulių augintojai susiburtų į kooperatyvą ir tik per jį parduotų produkciją, tuomet gautų didesnę kainą. Pasak R. Ožalo, labiausiai naudinga burtis keliems kooperatyvams, kad galėtų pigiau įsigyti pašarų ar net pastatyti skerdyklą, perdirbimo cechą ar panašiai.

Tuomet būtų galima didesnė darbų specializacija. Jis pats norėtų rūpintis tik gamyba, o vadybos rūpesčius perleistų kitam. Iš Žemės ūkio ministerijos kooperatyvo direktorius pageidautų paramos dirbantiems, o ne popieriniams kooperatyvams. „Ministerija, o ne Žemės ūkio rūmai, turi prisiimti atsakomybę už visus dėl kooperacijos priimamus sprendimus“, – mano R. Ožalas. Pasak jo, Rūmai be ministerijos, kaip ranka be pirštų, o darniam darbui reikia visos rankos.