Nei finansinė parama, nei didesnės kvotos neužtikrins ekonominių privalumų, jei nebus reikiamo gamybos mechanizmo – konkurencingų technologijų.

Delsdami taikyti pažangias technologijas, nesitikėkime sėkmės rinkoje. Be pažangos, neįmanoma ir gamybos plėtra. Beje, technologijų atnaujinimą nederėtų tapatinti tik su naujos technikos įsigijimu. Šios investicijos – tai konkurencingų technologijų pagrindas, bet ne garantas. Nevykusiai pasirinkta ir neracionaliai naudojama technika naudos neduoda. Kaip vertinti jos tinkamumą ir gretinti naudotojo galimybes?

Pažangios žemdirbystės tikslai

Taikant pažangios žemdirbystės sistemą, kuri tausoja aplinką ir išteklius, siekiama ne tik ekonominių tikslų, bet ir laikomasi griežtų ekologijos reikalavimų. Technologijos požiūriu tai reiškia mechaninio bei cheminio poveikio dirvai ir augalams ribojimą (kuo mažiau, bet pakankamai), lokalizuojant jį tiksliai pagal dirvos, klimato sąlygas bei pasėlių būklę (kur reikia ir kiek reikia). Atsižvelgdami į šiuos poreikius, žemdirbystės technikos gamintojai plėtoja konstrukcijų ir mašinų technologinių savybių įvairovę. Tačiau dėl to žemdirbiams sunkiau pasirinkti – darosi vis sudėtingiau nuspręsti, kas geriausiai tiktų jų ūkio sąlygomis. Neveltui naudojama technika Vakaruose tapo esminiu ūkininkų ekonominės ir ekologinės kompetencijos rodikliu.

Pagrindiniai gamybos ekologiniai reikalavimai apibrėžiami įstatymais, normatyviniais dokumentais. Dažnai neigiamas technikos poveikis aplinkai ir žemei akivaizdus. Kur kas sudėtingiau vertinti technologijos ar atskirų mašinų ekonominį efektyvumą, kuris priklauso nuo trijų prieštaringų veiksnių: agrobiologinės įtakos derliui, derliaus nuostolių uždelsus darbus ir technikos eksploatacijos kaštų.

Kas gerina derėjimą

Nėra tikslių metodų, kaip iš anksto nustatyti, ar nauja žemdirbystės technologija bei technika paveiks augalų derlingumą ir derliaus kokybę. Mašinų, jų darbinių dalių poveikio naudą ir žalą tenka vertinti, remiantis naujomis agrotechnikos ir žemdirbystės inžinerijos žiniomis, sukauptu patyrimu. Lietuvoje stokojama lyginamųjų tyrimų ir apibendrintų praktikos duomenų, kaip mūsų sąlygomis augalų derlius priklauso nuo žemdirbystės technologinių procesų kokybės, kai naudojama skirtinga technika. Ypač tai aktualu, kai nepalankūs orai. Labiau žinomi principiniai kokybės skirtumai įvairiais būdais įdirbant lengvas ir molingas, birias ir šlapias, švarias ir piktžolėtas dirvas. Šie skirtumai būna gerokai didesni, kai keičiasi visa technologinė sistema, pavyzdžiui, įdiegus neariamąją žemės dirbimo sistemą. Nors neariamosios žemdirbystės technika, palyginti su tradicine, yra pigesnė ir ener

sąlygomis ji gali būti nuostolinga dėl sumažėjusio ir prastesnės kokybės derliaus. Panašiai atsitinka nepamatuotai, nepasirengus imantis organinės (ekologinės) žemdirbystės.

Prieš perkant naują žemdirbystės techniką, ūkininkui – tikram savųjų laukų profesoriui – pirmiausia tenka atsakyti į klausimą, ar ji agrotechniškai naudinga. Reikia bent numatyti, ar naujos mašinos nepakenks derliui ir aplinkai tiek, kad šios žalos nebūtų įmanoma kitaip kompensuoti. Geriausia, kai sumaniai įdiegta naujovė tokio pavojaus nekelia, o tik gerina augalų vystymąsi ir derėjimą.

Per mažo našumo technika – nuostolinga

Optimalūs terminai galioja daugumai lauko darbų, tačiau didžiausių derliaus nuostolių patiriama uždelsus sėją, pavėlavus nupurkšti ir nuimti derlių, ypač jei orai nepalankūs. Atlikti darbus geriausiu laiku vėluojama, kai per mažas technikos našumas. Kita vertus, jei įsigytoji naši mašina eksploatuojama nepakankamai, jos naudojimo kaštai labai padidėja. Todėl optimalus lauko mašinų dydis yra kompromisas tarp uždelstų darbų nuostolių ir technikos naudojimo kaštų. Neįvertinus šių prieštaringų veiksnių, neįmanoma nustatyti laukiamo žemdirbystės technologijų ir mašinų ekonominio efektyvumo. Deja, jį vis dar bandoma skaičiuoti, remiantis pasenusiu GOST standartu.

Numatyti lauko darbų delsos nuostolių dydį dėl nepakankamo technikos našumo, kai klimatas nepastovus, stokojant daugiamečių statistikos duomenų, ūkininkams yra neįveikiamas uždavinys. Tai rodo kaimynų švedų dvidešimties metų tyrimų duomenys: jei orai nepalankūs, šie nuostoliai gali padidėti keliolika kartų net ir apsirūpinus gera technika. Įgijus ūkininkavimo patirties, technikos našumą derėtų rinktis taip, kad darbų savikainos daugiametis vidurkis būtų kuo mažesnis: nepalankiomis sąlygomis jį didina prarasta derliaus dalis, o kai orai geri – nepakankamai panaudotos našios technikos kaštai. Kuo sparčiau kyla delsos nuostolių kreivė ir kuo brangiau atsieina mašinos išlaikymas, tuo tiksliau tenka rinktis jos našumą, kad nenukentėtų darbų savikaina, kad mašina nedirbtų nuostolingai. Jei mašina agreguojama teisingai, išlaidos degalams, techniniam aptarnavimui ir darbo užmokesčiui, yra antraeilis veiksnys, renkantis mašinos dydį. Minėtų išlaidų įtaka bendriesiems darbo kaštams, skaičiuojant 1 ha, yra gerokai menkesnė.

Našesnei mašinai – daugiau darbo

Technikos naudojimo kaštus mūsų šalyje tapo įprasta skaičiuoti pagal dėvėjimosi ir kapitalinio remonto išlaidas, remiantis pastoviomis metinių atskaitymų normomis, nepriklausomai nuo mašinos rinkos vertės bei ekonomiškai pagrįsto eksploatavimo laiko. Kaip rodo kitų šalių praktika, naujų mašinų rinkos vertė kinta netolygiai – per pirmuosius 3–4 metus ji smarkiai mažėja ir pasiekia 30–40 proc. gamyklos nustatytos kainos lygį. Iš pradžių būna atitinkamai didesni ir naujų mašinų dėvėjimosi kaštai, ir bendrosios jų eksploatavimo išlaidos. Kuo daugiau mašina dirba, tuo mažesnis jos vertės „indėlis“ į produkcijos savikainą. Todėl ir turtingose Vakarų šalyse plečiasi naudotos žemės ūkio technikos rinka. Dirbti su tokiomis mašinomis ekonomiškai efektyviau, kol išlaidos remontui ir uždelstų darbų nuostoliai dėl prastovų nėra labai dideli. Taip pasiekiama mašinos ekonominio tarnavimo riba. Žinoma, jei technika anksčiau netampa nuostolinga dėl pasenusios gamybos technologijos.

Skaičiuojant mašinų eksploatacijos kaštus, reikia atsižvelgti ir į technikai įsigyti paimto kredito metinių palūkanų (pelno normos) dydį. Taip pat reikia įskaičiuoti technikos saugojimo ir draudimo išlaidas. Visa tai kartu su dėvėjimosi kaštais sudaro pastoviąsias technikos nuosavybės išlaidas, kurių dydis nepriklauso nuo mašinų darbo krūvio per metus. Kuo mažiau technika išdirba, tuo didesnė šių išlaidų dalis tenka kiekvienam įveiktam hektarui. Ypač svarbu kuo daugiau apkrauti naujas mašinas, kol jų dėvėjimosi kaštai ir atitinkamai nuosavybės išlaidos didžiausios. Apskritai, kuo technika brangesnė, tuo proporcingai daugiau ji turi išdirbti per metus, kad nebūtų nuostolinga.

Šis reikalavimas ekonomiškai pagrindžia kooperavimosi būtinumą. Teisingai apskaičiuota mechanizuotų darbų savikaina dargi užtikrintų realius agroserviso įkainius, todėl agroserviso paslaugomis galėtų pasinaudoti daugiau smulkių ūkininkų. Tačiau aptartų bendrųjų technikos ekonominio vertinimo principų negana. Ūkininkams reikia atitinkančių žemdirbystės sąlygas apibendrintų technologinių ir eksploatacinių duomenų, šiuolaikinės technikos rodiklių ir paprastų, bet patikimų išlaidų apskaičiavimo būdų. Kad jie galėtų kaip JAV fermeriai, besinaudojantys tenykščių universitetų patarimais ir metodine medžiaga, net lauko viduryje suskaičiuoti, kiek atsieina ar gali atsieiti bet kurios mašinos darbas, kokią ir kada techniką apsimoka pirkti ar nuomoti. Tokiomis žiniomis ir gyva konkurencinga gamyba.