Sveika sėkla dar nuo senovės indėnų gadynės, kartu su kitais svarbiais faktoriais – derlinga puria dirva ir stropia priežiūra – yra bulvių auginimo pagrindas. Šiandieninis meristeminis metodas padeda veiksmingai atsikratyti infekcijos, sparčiai padauginti sėklą ir padidinti derlingumą.

Labiausiai bulvių kokybę mažina virusai, sukeliantys virusines ligas. Dėl kultūrinių augalų virusinių ligų pasaulyje patiriama apie du milijardai dolerių, o bulvininkystėje – apie 30 milijonų dolerių nuostolių. Iš 20–25 literatūroje aprašomų virusų, didelę žalą bulvėms daro šeši–devyni.

Lengvas virusines ligas, dėl kurių derlius sumažėja nedaug, sukelia virusai S ir X. Esant mišriai jų infekcijai su lapų užsisukimu, Y ir A virusais, bulvių derlius gali labai sumažėti. Kadangi dauguma virusų persiduoda per ligotus gumbus, tai neatnaujinant sėklos, neišvengiamai mažėja derlius (prasideda vadinamasis virusinis bulvių išsigimimas, kuris buvo žinomas dar praėjusio šimtmečio pradžioje).

Daugeliu atvejų virusinės ligos pagal žalingumą pranoksta grybines ir bakterines ligas. Lietuvoje labiausiai išplitęs ir didžiausią žalą padaro bulvių X virusas (Potato X potexvirus, PVX), bulvių Y virusas (Potato Y potyvirus, PVY), bulvių M virusas (Potato M carlavirus, PVM), bulvių S virusas (Potato S carlavirus, PVS), bulvių A virusas (Potato A potyvirus, PVA) bei retesnis bulvių aukubos mozaikos virusas (Potato aucuba mosaic potexvirus, PAMV).

Virusai gali 20–90 proc. sumažinti bulvių derlių. Dėl to pasaulio bulvininkai kasmet praranda vidutiniškai 15–20 proc. derliaus. Skaičiuojama, kad 1 proc. virusuoto bulvių pasėlio derlių sumažina 0,5–0,6 procento. Net sėjant pirmosios kategorijos sėklą, derlius gali sumažėti 25 procentais.

Jei virusų antpuolis pasėlyje būna mažesnis kaip 10 proc., derlius labai nesumažėja, bet labiau užkrėstame pasėlyje derliaus nuostoliai būna dideli. Nuo virusų pablogėja gumbų kokybė, maistinės bei technologinės jų savybės. Ligotuose gumbuose sausųjų medžiagų kiekis sumažėja 0,2–1,5, krakmolingumas 0,5–3,0 proc., vitamino C nuostoliai siekia 1,5–7,0 mg%, o dėl padidėjusio cukraus kiekio suprastėja bulvių skonis.

Tais metais, kai daug amarų (virusų pernešėjų), virusai gausiai išplinta – kyla epidemijos. Lietuvoje labiausiai paplitusios šios bulvių virusinės ligos: paprastoji, raukšlėtoji, blyškioji bei aukubinė mozaikos, dryžligė, garbanė, lapų užsisukimas. Jas sukelia skirtingi virusai. Dažniausios lapų susisukimo ir Y virusų sukeltos bulvių ligos. Bulvių paprastoji mozaika. Sukėlėjas – bulvių X virusas. Pažeistų augalų lapai šakoti, margi arba mozaikiški. Ligai būdingas nevienodas pažeisto lapo nusispalvinimas tarp gyslų – žalia spalva kaitaliojasi su šviesiomis įvairaus dydžio ir formos dėmelėmis. Kartais mozaika vos matoma, tai priklauso nuo bulvių veislės, viruso kamieno ir sąlygų. Dažnai X viruso infekcija būna mišri su kitais bulvių M, S ir Y virusais. Bulvių raukšlėtoji mozaika. Sukėlėjas – bulvių Y virusas kartu su bulvių X virusu. Būna atvejų, kai šią ligą gali sukelti tik vienas Y virusas. Jo sukelti simptomai yra kitokie negu lapo susisukimo viruso ir priklauso nuo štamo. Nuo šio viruso derlius sumažėja labiau negu nuo lapų susisukimo viruso. Pirmaisiais užsikrėtimo Y virusu metais ant kai kurių veislių bulvių lapų pasirodo netaisyklingos formos tamsiai rudos smulkios nekrotinės dėmelės. Kitų veislių bulvėse pirmieji simptomai – lapų mozaika – išryškėja tik kitais metais. Atsiranda įvairaus intensyvumo nekrozių – brūkšnelių ant gyslų apatinėje lapų pusėje. Dėl sutrikusio gyslų ir išlikusio normalaus tarpugyslinio audinio augimo lapų lakštai raukšlėjasi, sustorėja, tampa trapūs, lengvai lūžinėja. Ligai progresuojant, nekrozė apima vis didesnį lapų paviršių, jie džiūsta. Augalai įgauna „palmės“ pavidalą. Šis virusas labiau kenkia ilgesnės vegetacijos bulvėms. Virusas lengvai persiduoda kontakto būdu, jį platina ir įvairių rūšių amarai. Kovoti su Y viruso platintojais įprastu būdu yra beveik neįmanoma.Bulvių garbanė. Sukėlėjas – bulvių A virusas. Jis sukelia lapų mozaiką ir jų banguotumą – garbanę. Lapų mozaikiniai požymiai ypač ryškūs rytais, esant vėsesniam orui.

Ligos simptomų išraiška pasikeičia, kai bulves pažeidžia A virusas kartu su X, Y, ir M virusais. Tada lapų garbanė, padidėjęs trapumas bei išryškėję rudi brūkšneliai ant gyslų apatinėje lapų pusėje daro ligą panašią į raukšlėtąją mozaiką. Bulvių A virusas lengvai plinta kontakto būdu, jį perneša amarai. Lapų susisukimas. Sukėlėjas – bulvių M virusas. Ligos požymiai įvairūs: nuo lapų mozaikos iki viršūninių lapų užsisukimo ir neryškių rudų nekrozinių brūkšnelių ant gyslų apatinėse lapų pusėse. Liga pažeidžia iki 50–80 procentų augalų (kartais serga tik pavieniai augalai). Bulvių M virusas lengvai pernešamas kontakto būdu, jį platina įvairių rūšių amarai. Bulvių blyškioji mozaika. Sukėlėjas – bulvių S virusas. Ligos būdingi požymiai – bendra augalo chlorozė su silpnu dėmėtumu. Ligos simptomai labai neryškūs: lapai truputį mozaikiški, šiek tiek gruoblėtu lapalakščiu ir žemyn palinkusiomis lapų viršūnėmis. Seniai apkrėstų veislių bulvių lapai gali būti bronzinio atspalvio, viršutinėje pusėje turėti daug smulkių, silpnai nekrotinių dėmelių.

Tačiau daugumos veislių bulves šis virusas pažeidžia paslėpta forma. Dažnai dėl to, kad virusas yra latentinis (užslėptas) arba sukelia tik vos vos pastebimus simptomus, pažeisti augalai išlieka nepašalinti. Todėl šiuo virusu bulvės būna gausiai užsikrėtusios. Viruso S bulvių derliui daromi nuostoliai – 10–20 proc., pažeisti gumbai būna smulkesni. Mišinyje su kitais bulvių virusais – X, M ir Y – virusas sukelia žalingus bulvių susirgimus ir sumažina gumbų derlių jau iki 24–40 procentų. Virusas S perduodamas kontaktiniu būdu. Bulvių aukubinė mozaika. Sukėlėjas – bulvių F virusas. Dėl šio viruso ant kai kurių veislių bulvių kerų atsiranda ryškių, stambių geltonų dėmių, kurios dažniausiai pastebimos ant bulvių kerų apatinės lapų dalies. Virusą išplatina amarai, nesunkiai jis persiduoda ir kontakto būdu.

Epidemiologiniu požiūriu ypatingą reikšmę turi Y viruso štamai, sukeliantys neryškius ligos simptomus arba latentinį (užslėptą) pažeidimą. Taip pažeistus augalus sunku atpažinti valant sėklinius pasėlius.

Nutraukti infekcijos ciklą

Nuo bulvių virusinių ligų tiesiogiai lauke apsaugos priemonių nėra, nes ligoti augalai praktiškai nepagydomi. Vienintelė išeitis – nutraukti infekcijos ciklą. Kadangi bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu, pagrindinis infekcijos šaltinis yra virusais užkrėsti augalai. Iš ligoto veislinio gumbo išaugusių bulvių derlingumas būna mažesnis, todėl reikia siekti, kad būtų išaugintos sveikos sėklinės bulvės: 

• išvesti virusams atsparias veisles; 
• bulves dauginti meristeminiu būdu; 
• sodinti devirusuotą sėklą; 
• gumbus daiginti šviesoje arba suaktyvinti jų dygimą, prieš sodinimą juos pašildant; 
• užtikrinti aukštą agrotechninį foną, laikytis sėjomainos, izoliacinių atstumų, kokybiškai paruošti dirvą, subalansuotai tręšti, efektyviai naikinti piktžoles (nes tai – virusų kaupyklos); 
• optimaliai parinkti bulviasodžio ir bulviakasio laiką, minimaliai purenti tarpuvagius; 
• kuo anksčiau pasėlius, ypač sėklinius, valyti, pašalinant ligotus augalus ir gumbus.

Griežta atranka valant bulvių pasėlius – viena iš veiksmingesnių priemonių kovojant su virusais, bet sėkmė priklauso ne tik nuo atranką darančio žmogaus gebėjimo pažinti virusines ligas, jo įgūdžių ir atidumo, bet ir nuo virusinės ligos, jos simptomų pasireiškimo ir laiko bei orų. Ypač sunku atpažinti Y viruso sukeliamą ligą, nes ne visuomet pirminė šio viruso infekcija turi ryškius simptomus.

Norint nutraukti virusinės infekcijos ciklą (viruso šaltinis–pernešėjas–augalai šeimininkai), reikia naudoti integruotą apsaugos sistemą.

Auginant prekines bulves, realiausia apsaugos nuo virusinių ligų forma – nuolat pirkti sertifikuotą sėklą. Be reguliaraus sertifikuotos sėklos atnaujinimo rentabili bulvininkystė neįmanoma.

Saugoti nuo amarų

Bulvių virusus platina amarai, paprastai sparnuotieji. Jei valant pasėlius ligoti bulvienojai neišnešami, o paliekami vagose, iš apmirštančių augalų amarai gali nukeliauti ant sveikųjų.

Kasmet yra du kritiniai periodai, kai nevienodu kiekiu išplinta amarai. Pirmiausia tai būna pavasarį, maždaug nuo gegužės pradžios iki birželio, o vėliau – kai prasideda vasarinis amarų skraidymas. Gausūs krituliai, vėsūs orai ir vėjas gali labai apriboti pavasarinių „keliauninkų“ skraidymus. Nuo žiemojančių augalų šeimininkų atskrendantys amarai daugiausia yra be virusų. Tik retai, jei nutupia ant sergančių augalų ar kai kurių piktžolių, jie gali užsikrėsti. Užkrėsti gali dirvinės našlaitės (Viola arvensis Murr.) ir daržinės žliūgės (Stelaria media) bei daugelis dekoratyvinių augalų. Paprastai virusų išplitimas pavasarį, skraidant amarams, nebūna stiprus. Didžiausias amarų skraidymas būna liepos antroje pusėje, kuomet orai šilti, nevėjuoti, mažai kritulių. Kai kuriais metais amarų aktyvumui palankios orų sąlygos trunka bemaž 35 dienas, maždaug nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos, o kai kuriais metais tokių dienų būna tik apie dešimt.

Amarus labiausiai vilioja bulvių spalva. Gerai išsivystę bulvių kerai mažiau apninkami amarų negu silpnieji. Bulves reikėtų pasodinti kuo anksčiau, kad ankstyvoji jų vystymosi fazė (kuomet bulvės jautriausios virusinei infekcijai) bei pirmasis pasėlio valymas baigtųsi dar neprasidėjus masiniam virusų pernešėjų antplūdžiui.

Tręšimo intensyvumas taip pat turi įtakos bulvių užkrėtimui virusais. Pavyzdžiui, padidintas azoto kiekis ilgina augalų vegetaciją, stabdo augalų brandą ir mažina atsparumą virusinei infekcijai, spartindamas jų patekimą iš bulvienojų į gumbus. Be to, azotas maskuoja kai kurių virusinių ligų simptomus, apsunkindamas pasėlių valymą nuo ligotų augalų.

Fosforas paankstina augalų brendimą. Bulves tręšiant optimaliomis fosforo trąšų normomis, pasėlis mažiau puolamas amarų ir jame mažesnė virusinės infekcijos tikimybė. Analogiškas ir kalio trąšų poveikis. Todėl auginant sėklines bulves, reikia tiksliai subalansuoti tręšimą.

Y virusas lapo įdūrimo metu per 30 sekundžių užkrečia augalą. Per tokį trumpą laiką joks insekticidas negali šio viruso sunaikinti. Apsaugos priemonė – neleisti amarams pradurti lapų (amarus atbaido piretroidiniai preparatai).

Virusų pernešimas

Atskiri Y štamai patenka per augalo pažeidimus. Tačiau dažniausiai tą padaro amarai, ypač žalieji persikiniai. Jie perneša lapų susisukimo ir Y virusus, pradurdami lapus ir čiulpdami jų sultis. Persistentiniai (išsilaikantieji) virusai, tarp kurių yra ir lapų susisukimo virusas, čiulpimo metu paimami iš floemos, po to keliauja per amaro virškinimo aparatą į hemolimfą ir ten pasilieka gana ilgai gyvybingi. Kai amaras pakeičia augalą-šeimininką, po naujo amaro įsisiurbimo augalas užkrečiamas.

Kitaip pernešami nepersistentiniai virusai – A, Y, M ir S. Jiems paimti pakanka paviršinių ir trumpalaikių įdūrimų, kurie pasiekia asimiliacinius audinius. Kai amaras praduria infekuotą augalą, virusų dalelytės lieka ir prisitvirtina prie straubliukų.

Po šiltų orų, kai bulvės tik dygsta, dažnai pasirodo labai daug sparnuotų amarų. Šioje vystymosi fazėje purškimas insekticidais neužtikrina augalų apsaugos – epaisydami jų, amarai visada vėl įsikurs ant augančių augalų.

Nuo amarų pirmąjį kartą purškiama praėjus dviem savaitėms po bulvių sudygimo ir, priklausomai nuo orų, kartojama kas dvi savaitės. Maždaug 2–3 savaitės iki planuojamo bulvienojų pašalinimo purškiama paskutinį kartą.

Pašalinti bulvienojus

Ankstyvas mechaninis bulvienojų pašalinimas arba jų desikacija, atsižvelgiant į masinį virusų pernešėjų antplūdį, sustabdo virusų patekimą iš infekuotų antžeminių augalų dalių į gumbus. Pasitaiko, kad amarai pradeda gausiai skraidyti anksčiau, negu vidutinio vėlyvumo bulvių gumbai pasiekia optimalų dydį. Tuomet gali tekti labai anksti šalinti bulvienojus. Apmaudu, tačiau tai daryti būtina.

Po bulvienojų pašalinimo negalima leisti bulvėms atželti, nes tuomet gumbai gali subręsti nevienodu laiku. Atžėlusios bulvės labai patrauklios amarams, o tai spartina trumpą ir greitą virusų migraciją nuo naujų lapų į bulvių gumbus. Bulvienojus pašalinti reikėtų praėjus 7–10 dienų po paskutinio jų apdorojimo fungicidais.

Pagrindinis bulvių apsaugos nuo virusinių ligų būdas – Lietuvoje registruotų bulvių veislių devirusuotos sėklos auginimas ir dauginimas. Meristeminis metodas padeda veiksmingai atsikratyti infekcijos, sparčiai padauginti sėklą ir padidinti derlingumą. Devirusuota sėkla duoda patikimą derliaus priedą (iki 30 proc. ir daugiau). Toks derlingumas išsilaiko vidutiniškai penkerius metus.