Neįprastos išvaizdos, akis dengiančiais kaštoniniais karčiais ir dideliais ragais galvijus Šilalės r. verslininkui Rimantui Rimkui siuntė likimas.

Mechanizatoriaus specialybę turintis Rimantas nė pats negali paaiškinti, iš kur ta meilė gyvuliams. Meiliai žvelgdamas į jį pasitinkančią egzotiškos veislės karvę ir šiltai „mama“ ją šaukdamas, verslininkas nė neketino slėpti jausmų. „Skubėjau, duonelės tau neatvežiau“, – tartum atsiprašinėdamas kasė augintinės paausius ūkininkas. Atsargiai šeimininko kišenes uostinėdama „mama“ vis taikėsi lyžtelti Rimanto rankas. Neradusi gardėsių, ji ėmėsi apžiūrinėti žurnalistus, persekiodama bandantį ją nufotografuoti fotografą. „Ji vienintelė iš visos bandos tokia smalsi. Kitos karvės baikštesnės, – pasakojo Rimantas. – Šią karvę buvau nuvežęs į tarptautinę „AgroBalt“parodą. Grįžus po kelių dienų ji apsiveršiavo“. Į meškiuką panašus garuotas buliukas laikėsi atokiau nuo mamos, glausdamasis prie kitų bandos gyvulių, ir įtariai stebėjo atvykėlius. Pasibaigus fotosesijai, ilgaplaukiai hailendai tartum susitarę lėtai patraukė miško link. Paskui juos nusekė šalia esančiame aptvare besiganantys aubrakai. „Bandos instinktas: jei vienas atsigula, atsiguls ir kiti, jei kuris iš aptvaro ištrūks, teks visus gaudyti, – žvilgsniu lydėdamas tolstančius gyvulius paaiškino ūkininkas. – Žiūrėdamas į juos aš atsigaunu. Gaila, kad tam daug laiko skirti negaliu“.

Rimantas pažįsta beveik kiekvieną gyvulį, prisimena net, kada jis gimė, ir gali pasakyti, kokio jis būdo, kas jo tėvai. „Kontautėlių“ mėsos perdirbimo įmonės savininkas R. Rimkus verstis mėsine galvijininkyste pradėjo prieš trejus metus. Tuomet jis dar laikė 12 melžiamų karvių. „Negalėjau žiūrėti, kaip nešvariai jas melžia melžėjos, pačiam gyvulius prižiūrėti trūko laiko. Išeitį radau įsigijęs aubrakų veislės bulių. Pienines karves sukergiau su juo, o apsiveršiavusių karvių nebemelžiau, leidau veršeliams jas žįsti. Vėliau banda pasipildė grynaveisliais aubrakų, šorthornų galvijais. Taip po truputį pradėjau plėsti mėsinės galvijininkystės ūkį ir tarpusavyje kryžminti skirtingų veislių galvijus“, – apie savo verslą pasakojo ūkininkas ir tvirtino nesigailįs priėmęs tokį sprendimą nepaisant to, kad pelno iš mėsinės galvijininkystės reikia laukti kone penkerius metus. „Parduodu tik veislinius bulius, telyčias pasilieku, o mišrūnus nupeniu ir perdirbu savo įmonėje. Kol kas galvijų užauginu per mažai, kad galėčiau pagaminti produktų tik iš mėsinių galvijų skerdenos, bet jau šviesą tunelio gale matau“, – optimistiškai kalbėjo Rimantas. Jis įsitikinęs, kad mėsinių galvijų mėsos kokybė labai gera, o tokios jautienos kepsniai tiesiog ištirpsta burnoje. Pernai R. Rimkaus ūkiui buvo suteiktas ekologinio ūkio sertifikatas.

Ūkininku tapo netikėtai

Apie 400 ha valdantis (nuosavos 150 ha) verslininkas sakosi ūkininku tapęs netikėtai. „Rengdamas įmonės atnaujinimo projektą SAPARD paramai gauti, baiminausi, kad jo nepatvirtins, nes projektus teikė ir daugiau perdirbimo įmonių iš Šilalės r. Tuomet man patarė registruotis ūkininku ir rengti projektą technikai įsigyti. Vienu šūviu nušoviau du zuikius, nes patvirtino abu projektus. Tad teko pradėti ūkininkauti“, – prisiminė R. Rimkus. Įsigijęs žolės presą-vyniotuvą Claas ir kitą techniką, jis ėmėsi teikti šienainio ritiniuose gamybos paslaugas. „Pirmaisiais metais trise pagaminome daugiau kaip 10 tūkst. ritinių, kurių užtenka 1 000 galvijų. Tarybiniais laikais tiek pašarų būtų pakakę vieno didelio kolūkio gyvuliams. Anksčiau tokiam kiekiui šienainio pagaminti reikėdavo kone 70 žmonių komandos“, – technikos progresą gyrė verslininkas. Su tokiomis mašinomis per dieną suvyniojama apie 600–700 ritinių, per sezoną pašarų galima pagaminti 3 tūkst. galvijų.

Įsitikinę, kad ritiniuose gaminamas šienainis labai geros kokybės ir didina karvių pieningumą, ūkininko kaimynai techniką užsisako dar žiemą, o pavėlavusieji susitarti neretai supyksta. „Būna, maldauja žmogus žolę supresuoti, o aš jau pažadėjęs kitam. Nors persiplėšk. Vienam būnu geras, kitam – blogas. Mašinų žmonėms nenuomoju, visus darbus atlieka apmokyti ūkio darbuotojai“, – dėstė verslininkas ir pasiguodė, kad šiemet du pagalbininkai išėjo į kitą darbą, tad dabar jis turįs problemų, nes naujiems žmonėms elektronikos „prigrūstos“ mašinos sunkiai įkandamos. R. Rimkus turi vieną nuosavą žolės dorojimo mašinų komplektą, dar vieną presą-vyniotuvą su traktoriumi nuomoja iš „Kesko Agro Lietuva“. Apie atostogas vasarą jis tik svajoja ir sukasi kaip voverė rate. „Gerai, kad gyvuliai patys auga, kitaip pražūčiau, kaip tam studentui, vis pritrūksta vienos valandos paroje. Vadovavimą perdirbimo įmonei patikėjau žmonai“, – teigė R. Rimkus.

Perdirbimo įmonėje dirba apie 100 darbuotojų. Be „Kontautėlių“ Šilalės r. yra 3 mėsos perdirbimo bendrovės. R. Rimkaus įmonė pati mažiausia. Jos našumas 7 tonos produktų per parą, bet tiek jų nepagaminama. „Žaliavų netrūksta. Rinkoje labai ankšta, tad mums – smulkiems – sunkiau joje įsitvirtinti, – guodėsi verslininkas. – Daug gaminių parduodu savo parduotuvėje, dalį jų realizuoju mažesnėse Klaipėdos ir kitų miestų parduotuvėse. Prekybos centruose „Kontautėlių“ dešros nerasite. Laikau žvirblį saujoje ir nenoriu pamatyti to briedžio miške“.

Beveik nereikia priežiūros

Dabar šilališkio ganyklose ganosi apie 200 mėsinių galvijų ir mišrūnų, iš jų apie 70 karvių-žindenių. Kitąmet jis tikisi bandą dar labiau padidinti (iki 100 karvių-žindenių) ir iš Vokietijos fermerių įsigyti simentalų veislės karvių, kad galėtų eksperimentuoti kryžmindamas skirtingus galvijus. „Planuoju auginti iki 500–600 mėsinių gyvulių“, – verslo planus atskleidė Rimantas.

Pasak jo, auginti mėsinius galvijus nėra sunku: vasarą jie ganosi, o žiemą laikomi pusiau atvirose, paties ūkininko rekonstruotose karvidėse ant gilaus kraiko. Aubrakai į tvarto vidų neina, net miega prie jo įrengtuose tik stogu dengtuose aptvaruose. „Ryte juose pūpso kupstai sniego. Pabudę gyvuliai keldamiesi jį nusipurto“, – apie mėsinių galvijų atsparumą šalčiui pasakojo ūkininkas. Šerti juos žiemą taip pat nėra sudėtinga. „Nuo ritinių nuimu plėvelę, tinklelį, sustatau prie gardų – prašau vaišinkitės. Sustatytų ritinių užtenka visai savaitei“, – teigė Rimantas. Penimi mišrūnai šeriami rankiniu būdu, nes laikomi pririšti. Metams pernai jis pagamino 4 000 ritinių, dalį jų (1 000 vnt.) pardavė. Ūkininko teigimu, nė viename iš jų pašaras nebuvo sugedęs.

Laisvai augantys mėsiniai galvijai, pasak Rimanto, šiek tiek sulaukėję. Aubrakus ganyklose sunku pagauti ar pervaryti į kitą aptvarą: pradėjus vaikytis, dumia tolyn nė neatsisukdami. Jei eina patys, jokių problemų nebūna, tačiau nesileidžia varomi. Išginti į ganyklas paprasčiau, o suvežti rudenį į tvartus kainuoja nemažai pastangų. Ūkininko ganyklos išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, tad galvijai į jas vežami specialioje priekaboje. Ekologiniame ūkyje vienam gyvuliui turi būti skiriama nuo 1,3 iki 3 ha žemės ploto.

Koncentratų galvijai visiškai negauna. Jie šeriami tik žoliniais pašarais, papildomai gauna laižomosios druskos su mineralinėmis medžiagomis. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai, atlikę Rimanto ūkyje bandymą, įrodė, kad penimi buliai, kurie nuolat gauna seleno papildų, sparčiau užauga. „Penimiems buliams seleno priedų duodu po 20 g per dieną. Net jų kailis labiau blizga, – pastebėjo gyvulių augintojas. – Mišrūnus iki 600–700 kg nupeniu per 18–20 mėnesių“.

Kelių veislių gyvuliai, besiganantys vienoje bandoje, sugyvena draugiškai, tačiau poravimosi metu tarp bulių kyla konfliktų. „Kiekvienas turi savo karves, prie kurių kitų bulių iš tolo neprileidžia. Kartą aubrakai vos neužbadė beragio šorthorno, atrodė, kad jis neišgyvens. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi“, – prisiminė Rimantas.

Hailendai – aukštikalnių galvijai

Iš visų mėsinių galvijų šilališkio labiausiai mylimi – hailendai. Jis vienintelis Lietuvoje augina ilgaplaukius, dar XVI amžiuje Škotijos aukštikalnėse išvestus gyvulius. Pasak Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriaus prof. Česlovo Juknos, hailendai auginami beveik visose šalyse. „Anksčiau jie buvo veisiami dėl pieno, mėsos ir kailio. Pastaruoju metu tik dėl mėsos. Teigiama, kad šių gyvulių mėsoje beveik nėra cholesterolio, todėl vyresnio amžiaus užsieniečiai ją ypač vertina, negailėdami už kilogramą tokios jautienos sumokėti 40–50 litų“, – teigė Č. Jukna. Mūsų šalyje, profesoriaus nuomone, hailendai tiktų auginti kaimo turizmo sodybose, nes, nepaisant grėsmingai styrančių ragų, jie yra labai draugiški ir meilūs gyvuliai. „Tai palyginti smulkūs, 110–120 cm ūgio galvijai: karvės sveria apie 380–450 kg, buliai – iki 700 kg, todėl mėsos iš jų gaunama nedaug. Hailendai auginami ekstensyviai skurdžiuose žolynuose, natūraliose pievose. Jie ėda ir miškuose augančią žolę. Derlingose, kultūrinėse ganyklose geriau ganyti greitai augančius mėsinius galvijus“, – patarinėjo mokslininkas. Beje, hailendų veislė susiformavo ypač atšiauriomis klimato sąlygomis, todėl jie ištisus metus gali būti laikomi lauke, nes turi šiltą kailį.

Įsigijęs vieną negiminingą hailendų veislės bulių, R. Rimkus tikisi padidinti šių grynaveislių galvijų bandą. Kol kas šios veislės karvės bus kergiamos su šorthornų buliumi. Auginti juos mėsai jis neketina. „Būtų gaila skersti šiuos gražuolius, siūlysiu juos kaimo turizmo sodybų savininkams. Jie tikrai papuoš jų aplinką“, – įsitikinęs geraširdis ūkininkas.

Regis, verslas jau įsibėgėjo, bet rūpesčiai ūkininko neapleidžia. „Jau patvirtintas dar vienas projektas struktūrinių fondų paramai gauti. Pirksiu frontalinę šienapjovę, frezą, teleskopinį krautuvą, grėblį ir traktorių. Bandau gauti ir kompensacinę paramą pagal ES paramos priemonę Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti. Per žioplumą anksčiau minėtame projekte nurodžiau, kad pirksiu teleskopinį krautuvą su mėšlo šakėmis, kurios visiškai kitaip vadinasi. Abiejuose projektuose besikartojantis žodis mėšlas užkliuvo NMA, dabar neaišku, ar nereikšminga klaida nesutrukdys gauti paramos“, – rūpesčiais dalijosi R. Rimkus. Tačiau per daug dėl to jis nesijaudina ir sako, kad verslas sekasi, o gyvenimas yra gražus.