Bijūnai jau nužydėję. Ateina vasaros branda su javų šlamesiu, pievų žydėjimu. O kas darželiuose, įvairiuose gėlynuose? Vėjuje plaikstosi rausvaspalvės ašarėlinės heicheros, vienur kitur pasirodo katilėlių žiedai, tarp vešlios himalajinio snapučio lapijos kyla purpuriškai melsvi žiedynai. Liepos mėnuo yra ir astilbių žydėjimo metas, o šios gėlės kartu su bijūnais, šluoteliniais flioksais, viendienėmis yra tarp svarbiausių, Lietuvoje nelabai paplitusių, daugiamečių gėlių.

Astilbė – unikalus dekoratyvinis augalas dėl lapų ir žiedynų savitumo bei puošnumo, puikaus kero. Želdynuose sodinama pavienėse grupėse arba derinant su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Tinkami kaimynai – hostos, paparčiai, heicheros, žemaūgės rykštenės, sibiriniai vilkdalgiai bei foną sudarančios įvairios kiliminės gėlės ir driekanos.

Daugumos veislių subrendusius žiedynus tinka skinti ir džiovinti. Pastaraisiais metais astilbės auginamos vazonuose, kad žydėtų ankstyvą pavasarį. Tai vertinga ir rentabili sodmenų verslo kultūra, nors kol kas šių augalų paklausa nėra didelė.

Astilbės yra uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimos daugiamečiai dekoratyviniai žoliniai augalai, išaugantys nuo 15 iki 120 cm aukščio. Šio augalo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „be žvilgesio“.

Labai dekoratyvūs astilbių lapai, išaugantys iš apikalinės šakniastiebio dalies. Jie ant tvirtų lapkočių įvairiai suskaldyti, daugelio veislių dvigubai trigubai plunksniški. Vyraujanti lapų spalva tamsiai žalia, žvilganti. Per vegetaciją lapų spalva kinta, daugelio veislių pavasarį ir rudenį ji būna rusvesnė, o kai kurių (Bronzelaub, Kvele, Liesma) rusva visą sezoną.

Žiedynas šluotelinis, sudarytas iš mažų šluotelių ar varpučių, kuriose susitelkę smulkučiai vienalyčiai ar dvilyčiai žiedeliai, turintys 4–5 vainiklapius arba be jų. Žiedynų spalva įvairuoja nuo baltos iki violetiškai tamsios rausvos (Amethyst) arba iki plytiškai raudonos (Fanal). Astilbių žiedynai yra keturių tipų: piramidiniai, rombiški, šluoteliniai (tokių daugiausia) ir svyrantieji. Žydėjimo trukmė 20–30 dienų.

Natūraliai auga Azijos rytinėje dalyje, Tolimuosiuose Rytuose, pietrytinėje JAV dalyje. Daugiausia (17 rūšių) randama Japonijoje. Astilbių augimvietės yra aukštikalnės, 2 500–4 800 m virš jūros lygio. Jos auga upių ir upelių pakrantėse, drėgnuose plačialapių miškuose, musoninio klimato zonose, kur vyrauja drėgmė, šilti orai ir pavėsis.

Lauko gėlininkystės bandymų stoties astilbių kolekcijoje, kaupiamoje nuo 1992 metų, yra 50 veislių ir rūšių, vykdomi introdukciniai bei vegetatyvinio reprodukavimo tyrimai.

Iki šiol nėra vieningos astilbių veislių klasifikacijos. Dažniausiai veislės skiriamos genetiškai artimiausios rūšies grupei arba yra pavadintos jas išvedusių selekcininkų vardais. Pagrindinės astilbių veislių grupės: Arendso (Astilbe x arendsii); kininės (A. chinensis (Hybrida); garbanotosios (Astilbe x crispa); hibridinės ( A. Hybrida); japoniniai hibridai (A. Japonica (Hybrida); Lemuano hibridai (A. x lemoinei Lem.); rožinės (A. x rosea); paprastalapės (A. Simplicifolia Hybrida); Tunbergo hibridai (A. Thunbergii Hybrida).

Be šių gausesnių grupių dar yra Glaberimo hibridai (A. glaberrima Hybrida) ir Take (A. taquetii). Jos žydi vėliau ir yra kilusios iš kininių astilbių rūšies. Su šiomis rūšimis selekcininkai daug dirba ir dabar.

Pagal dekoratyvinę vertę, dauginimosi intensyvumą ir augimo kokybę LGBS tarp 50 veislių geriausiai įvertintos šios veislės:

žiedynai balti: Bergkristal, Brautschleier, Bronzelaub (kremiškai balti), Deutchland, Diamant, Prof. van der Wielen, Weiße Gloria; žiedynai šviesiai rausvi: Anita Pfeifer, America, Erica;

tamsiai rausvi: Bremen, Dusseldorf, Gertrude Brix, Köln, Kvele, Straußen Feder;

raudoni: Fanal, Glut, Mainz;

šviesiai rausvi (violetinio atspalvio) Hyacinth, Opal, Gloria;

tamsiai rausvi (violetinio atspalvio) Amethyst, Kvele, Gloria Purpurea.Dauginimas. Astilbes galima dauginti sėklomis ir vegetatyviškai. Jų vaisius – dėžutė, kurioje užsimezgusios tamsiai rudos smulkutės sėklos (20 tūkst. sėklų sveria 1 gramą). Galima dauginti ir sėklomis, tačiau neverta dėl jų polimorfiškumo (pasklinda veislės savybės) ir prasto daigumo.

Vegetatyviniu būdu astilbės dauginamos pumpurų su šakniastiebio pėdele išpjovomis, dalijant kerus. Jų požeminę dalį sudaro pusiau sumedėję vertikalūs, kai kurių rūšių ir veislių horizontalūs, šakniastiebiai, gausiai apaugę smulkiomis šakotomis (kuokštinėmis) šaknimis. Viršutinėje šakniastiebių dalyje (daugelio ir giliau) formuojasi augimo pumpurai, iš kurių išauga lapai ir generatyviniai ūgliai. Laikui bėgant, apatiniai šakniastiebiai sumedėja. Viršutinė jų dalis naudojama vegetatyviniam dauginimui.Dirva. Geriausiai astilbės auga puveninguose priemoliuose arba durpingose dirvose, kur gruntiniai vandenys yra negiliai ir vandens pakanka visame dirvožemio sluoksnyje. Dirvožemio reakcija vos rūgšti arba neutrali. LGBS astilbės auginamos lengvose dirvose, kur gruntinis vanduo yra labai giliai. Dažnai net ir per sausras papildomai nelaistomos, tačiau retai kuri veislė suvargsta, nes paprastai būna gerai mulčiuotos. Užmirkusiose dirvose, kuriose trūksta deguonies, kaip ir labai sausose, astilbės auga vienodai blogai. Jeigu žemė nualinta ir ilgiau nebuvo tręšta organinėmis trąšomis, ji gerinama mėšlu (galvijų, arklių – 70 t/ha, paukščių – 10 t/ha) arba pjuvenomis (70 t/ha, t.y. susigulėjusių pjuvenų 5 cm storio sluoksnis išmaišomas maždaug 25 cm gylio armens sluoksnyje).

Trąšos įterpiamos pagrindinio dirvos dirbimo metu arba tiesiai į griovelius prieš sodinimą. Rekomenduojamas santykis N:P:K 5:15-15-20:20-30. Mišinio norma 400–600 kg/ha. Astilbės puikiai auga, kai patręšiamos kaulamilčiais.

Rudenį vegetuojančios piktžolės purškiamos herbicidais. Kuo anksčiau dirva suariama maždaug 20–25 cm gyliu, o pavasarį kultivuojama.

Daugiamečiuose želdynuose astilbes reikia kasmet rudenį patręšti kalio ir fosforo trąšomis, o pavasarį augalams sulapojus – nedidele azoto trąšų doze.

Pagrindiniam tręšimui reikia naudoti saikingai azoto turinčius kompleksus (10–20 proc.), tiek pat P2O5 ir dvigubai daugiau kalio (K2O).Sodinimo laikas ir tankis. Astilbes galima sodinti per visą vegetaciją, net ir žydėjimo metu, tačiau kuo vėliau sodinama, tuo ilgiau jas reikia laistyti. Geriausias laikas gamybiniam dauginimui – pavasaris.

Gėlynuose astilbių patariama tankiai nesodinti, kad augalai nesusilietų į tankų masyvą, kuriame pranyksta kiekvieno augalo grožis. Želdynuose normalūs atstumai tarp augalų 50–70 cm. Dauginti skirtos astilbės sodinamos labai tankiai dėl kelių priežasčių: taupaus žemės ir joje esančio vandens naudojimo, mažesnio dirvos įkaitimo, mažesnių priežiūros sąnaudų. Į 1 m2 pločio lysvių skersines eilutes kas 15 arba 30 cm sodinama po 7 augalus, t.y. 23 arba 46 augalai/m2. Trąšos beriamos tiesiai į padarytus skersinius griovelius (maždaug 30–40 g/m2), sodinant rudenį žiūrima, kad komplekse azoto būtų ne daugiau kaip 10 proc., pavasarį – atitinkamai ne daugiau kaip 20 procentų. Retsykiais pavasarį, praėjus šalnų pavojui, augimui paskatinti astilbės saikingai patręšiamos amonio salietra.Sodinimo gylis neturi didelės reikšmės, kai augalai mulčiuojami, o nemulčiuojant svarbu pasodinti ne per sekliai – sodmens viršūnėlė neturi styroti virš žemės. Ji užžeriama kokių 3 cm dirvožemio sluoksniu. Laistymas. Sausrų metu būtina laistyti ryte arba vakare, kad nuo saulės neapdegtų lapai. Būtina laistyti ir 2–3 savaites po sodinimo, jei kritulių nepakanka. Ypač svarbu, kad drėgmės nestigtų prieš mulčiavimą. Sodmenų paruošimas. Kerai išnarstomi, mechaniškai atskiriami arba supjaustomi taip, kad kiekvienas sodmuo turėtų 1–2 pumpurus, ne ilgesnį kaip 3 cm šakniastiebį, geriausia su pridėtinėmis šaknimis. Vienodai gerai atauga ir smulkesni, ir stambesni sodmenys. Į želdynus geriausia sodinti 3–5 pumpurus turinčius sodmenis.Dauginimo intensyvumas. LGBS buvo atlikti dauginimo bandymai. Per metus iš vieno veislinio augalo išaugo vidutiniškai 5 vienanariai sodmenys, o įskaitant ir šakniastiebinius – 8 sodmenys. Pačios visliausios buvo Bronzelaub (8,9), Diamant (9,6), Erica (14,5), Gerbe de Neige (8,9), Rubella (10,5), Peach Blossom (9,3) veislės. Blogiausiai dauginosi Fanal (5,2) ir Spinell (5,2). Mulčias daugeliui daugiamečių gėlių padeda geriau ištverti žiemos šalčius. Astilbėms tai būtina priemonė. Jo paskirtis: |saugo astilbes nuo šalčio poveikio žiemą ir stipresnių šalnų pavasarį; |pristabdo augalų atžėlimą; |pridengia ilgiau augusių astilbių iškilusius šakniastiebius; |sudaro sąlygas augalui taupiai naudoti drėgmę ir ją palaiko; |neleidžia perkaisti viršutiniam dirvožemio sluoksniui; |saugo dirvožemį nuo suplūkimo ir gerina dirvos aeraciją; |stabdo piktžolėtumą

Geriausia mulčiuoti durpėmis, lengvu kompostu, samaninėmis durpėmis, o jų neturint, pjuvenomis. LGBS naudojamos tik pjuvenos. Jos nekalkinamos, bet išbėrus patręšiamos azoto trąšomis, geriausia amonio sulfatu arba kalio salietra (1 kg/m3), to neturint – amonio salietra arba karbamidu (0,7 kg/m3). Taip paruošti pjuvenas būtina.

Geriausia mulčiuoti tuoj po sodinimo 5 cm storio mulčio sluoksniu. Tada kitąmet mulčiuoti nereikia. Kasmet rudenį kerai apkaupiami. Pavasarinės ir rudeninės šalnos labiausiai pakenkia anksti atžėlusioms astilbėms, kai balandžio mėnesį daug šilumos. Jų atžėlimą pristabdo mulčias. Pastebėjome, kad šalnos stimuliuoja naujų pumpurų atžėlimą, tačiau žydėjimo gausa sumažėja. Tolesnis augimas labai priklauso nuo šilumos ir drėgmės. Rudenį astilbes pakanda -4oC šalnos. Žiemojimo sąlygos. LGBS astilbės niekada nebuvo iššalusios. Ankstyvieji šalčiai gali pakenkti vėlyvą rudenį pasodintiems augalams, ypač nemulčiuotiems. Gėlės gali iššalti daugiamečiuose sąžalynuose, kai šakniastiebio viršūnė styro dirvos paviršiuje. Žiemos šalčiai nekenkia astilbių žydėjimo gausumui.

Šie augalai sunkiai pakelia vasaros sausras ir karščius, jautrūs pamatinės dalies perkaitimui. Kai drėgmės pakanka, ypač jei augalai mulčiuoti, aukštos temperatūros (30oC ir daugiau) jiems žalos nedaro, tačiau sausroje augalus įveikia labai greitai – apdega lapai, augalai ima džiūti. Dažnai tokie augalai palankiomis sąlygomis vėl atželia, tačiau ne visų veislių. Pati jautriausia iš visų veislių pasirodė Fanal. Aukšta temperatūra ir sausra po žydėjimo astilbėms kenkia labiau negu iki tol, nes šiuo metu augalo požeminiai regeneracijos procesai labai intensyvūs.

Astilbės atsparios ligoms, tačiau jas gali pažeisti polifaginiai kenkėjai: paprastosios seiliūgės ir žemuoginiai nematodai. Tai gana paklausi sodmenų verslo kultūra.