Jau keleri metai daugelyje Vidurio Europos šalių sparčiai plinta bulvienojų puvinys. Kai kuriuose regionuose liga išplitusi itin stipriai, ir vis dažniau pasirodo pranešimų apie besikeičiančius bulvienojų ligos sukėlėjus bei vis agresyvėjančius jų štamus.

Bulvienojų puvinį (stiebinę fitoftorą) sukeliančiu grybu užsikrečia sodinamoji medžiaga, likę neiškasti bulvių gumbai dirvoje, sandėliuose laikomos bulvės. Liga plinta per užkrėstus gumbus bei bulvių daigus. Nuo bulvių užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų, priklausomai nuo temperatūros ir oro drėgmės, praeina maždaug 5–7 dienos (toks ligos inkubacinis periodas). Vis dažniau ši liga pradeda plisti ankstyvųjų bulvių pasėliuose.

Pirmieji bulvienojų puvinio židiniai buvo aptikti Šveicarijos laukuose 1984 metais. Ligos sukėlėjas kilęs iš Meksikos. Nuo aštuntojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio iki dabar yra užregistruoti devyni nauji tipai, kurie labai sparčiai vystosi ir senąsias europines bulvienojų puvinio populiacijas baigia išstumti. Be to, nauji tipai yra labai virulentiniai (užkrečiami). Prieš kelerius metus šio grybo buvo randama tik vienetai, o dabar jo dalis tarp visų grybų kinta nuo 10 iki 50 procentų.

Keičiantis sukėlėjo štamams, ligos simptomai taip pat darosi netipingi, neįprasti. Kai kurie grybo štamai gali sudaryti oosporas, kurios gali ilgai (kelerius metus) išlikti gyvybingos dirvoje ir bet kada tapti užkrato šaltiniu. Oosporos sudaro sąlygas genetinei įvairovei ir paspartina grybo prisitaikymą prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Dėl to šiuo metu Vakarų Europoje yra nustatyta daug šio grybo genotipų. Nors ne visi genotipai yra tokie pat agresyvūs kaip jų pirmtakai, tačiau daugybė kombinacijų padidina jų virulentiškumą (agresyvumą) bei atsparumą įprastiems fungicidams.

Pastarųjų metų tyrimai Vokietijoje parodė, kad senų ligos sukėlėjų tipų populiacijos yra jau išnykusios ir vietoje jų vyrauja nauji tipai. Atliktų tyrimų rezultatai (2002–2003 metais) parodė, kad ant 12–23 proc. bulvių lapų rudenį buvo rasta didelis skaičius oosporų, kurios patekusios į dirvą gali ilgai būti pasodintų bulvių, ypač stiebų, maro užkrėtimo šaltiniu. Stebėjimai parodė, kad stiebų maro pradžia dabar pastebima ant jų priežeminės dalies.

Bulvių auginimo patirtis rodo, kad pirmąjį kartą laiku nupurškus nuo bulvių stiebų ir gumbų fitoftoros yra bene svarbiausia. Idealiausias atvejis yra 8–14 dienų prieš pastebėtus pirmuosius ligos simptomus. Paprastai nuo bulvių sudygimo iki tarpueilių uždengimo būna saugus periodas, išskyrus tuos atvejus, kai bulvės auginamos po plėvele arba pasėliai laistomi.

Kadangi bulvių maras daugiausia plinta per sodinamąją medžiagą, gumbų beicavimas prieš sodinimą stiebų fitoftoros antplūdį gali sumažinti daugiau kaip dviem trečdaliais. Tačiau praktiškai dėl trūkstamos tikslios beicavimo technikos ir brangokų cheminių preparatų ši efektyvi priemonė dar nėra plačiai naudojama. Be to, fitoftoros grybas gana greitai prisitaiko prie dažniau naudojamų beicų ir tampa atsparus jų veikimui.

Esant mažesnei ligos infekcijai, galima pasirinkti silpnesnio veikimo, pigesnius fungicidus. Dažniau lyjant ir esant didelei oro drėgmei bei aukštesnei temperatūrai, reikia naudoti stipresnio veikimo cheminius preparatus, o dar geriau – atitinkamus jų mišinius.

Lietuvoje registruotų preparatų sąrašas ir jų naudojimo rekomendacijos pateiktos lentelėje. Veiksmingai bulvių pasėlių apsaugai nuo maro būtina naudoti skirtingo veikimo fungicidus: kontaktinius ir sisteminius. Tai padeda sumažinti grybo prisitaikymo galimybes ir išsivystyti atspariems jo štamams. Kontaktiniai preparatai daugiau naudojami, kai maro infekcija yra ne tokia stipri. Tada jų veikimo pakanka, kad bulvės būtų apsaugotos nuo šių ligų. Be to, kontaktiniai fungicidai yra šiek tiek pigesni, nors purškiant reikia numatyti, kad bent vieną dieną nelytų. Jei liga pasireiškia stipriau, tenka naudoti sisteminio veikimo preparatus, o dažnai ir jų mišinius.

Kita liga, kuri pastaraisiais metais vis labiau plinta bulvių pasėliuose, yra alternariozė arba sausligė. Šią ligą sukelia dviejų rūšių grybai: Alternaria solani ir Alternaria alternata. Ligos požymių dažniausiai atsiranda birželio mėnesį, dar prieš bulvių žydėjimą, beveik visuomet anksčiau negu pasireiškia bulvių maras. Alternaria solani ir Alternaria alternata grybų sukeltos ligos pasireiškia šiek tiek skirtingai. Alternaria solani grybo – tarp lapų gyslų matomos tamsiai rudos, netaisyklingos formos, iki 1 cm skersmens koncentriškai rievėtos, vėliau susiliejančios dėmės. Alternaria alternata grybo sukelta liga pasireiškia smulkiomis šviesiai rudomis dėmėmis, gausiai išsibarsčiusiomis po visą bulvių lapo plotą. Nuo ligotų lapų užsikrečia ir bulvių gumbai. Liga išryškėja, ilgiau bulves laikant sandėlyje. Ant gumbų atsiranda nedidelių netaisyklingos formos rusvai juodų dėmelių. Vėliau jos padidėja, įdumba, audiniai jų vietose sukietėja, sausai pūva.

Sausligės sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose dirvoje, gali išsilaikyti ir sandėliuose.

Apsaugai nuo alternariozės geriausia naudoti fungicidus, kuriais purškiama nuo bulvių maro. Vokietijoje atliktų tyrimų duomenys parodė, kad nuo šios ligos efektyviai apsaugo širlanas, elektis, ditanas NT bei tanos. Kiti bandyti preparatai alternariozės sukėlėjus veikė tik iš dalies.

Pagal užsienio spaudą parengė
dr. Algirdas ALEKSYNAS, ŽŪR