Kelmės. r. ūkininkų agroserviso kooperatyvas „Kuršių kraštas“ vienas pirmųjų Lietuvoje įregistruotas 1994 m. balandžio 17 d. Šiandien kooperatyvas jungia 160 narių, turi 8 traktorius, 4 kombainus, visą cukriniams runkeliams, linams, rapsams auginti, šienui, šienainiui ir silosui paruošti būtiną techniką, daugiausia Vokietijos kompanijos „Deutz-Fahr“ gamybos. Savo žemės kooperatyvas neturi, bet kasmet įdirba per 5 tūkst. ha plotus ne tik Kelmės, bet ir Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių zonose.

Veiklos pradžia

„Kuršių krašto“ valdybos pirmininkas ir etatinis reikalų valdytojas Vytautas Šimkūnas prisimena, kad kooperatyvo kūrimosi pradžia 1992 m. buvo tikrai įdomi. Vokietija buvo nusprendusi teikti paramą postkomunistinėms šalims ir ieškojo tam tinkamų būdų. Parama buvo padalyta į 42 projektus, skirtus Lietuvai, Latvijai, Estijai, Slovakijai, Vengrijai ir kitoms šalims. Lietuvai skirtas projektas atiteko Kelmei. Konkursą projektui įgyvendinti laimėjo Vokietijos įmonė DLG Agroservice. Jų tikslas – skatinti privačią iniciatyvą, tad apsispręsta, kad labiausiai tam tinkama forma būtų įkurti kooperatyvą. Lietuvoje tuomet dar nebuvo nė Kooperacijos įstatymo, todėl teko prašyti Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pagalbos ir globos. LŪS parengė įstatus ir 1993 m. įregistravo LŪS Kelmės skyriaus individualią įmonę (toks buvo susitarimas). Kai įsigaliojo Kooperacijos įstatymas, tuomet „Kuršių kraštas“ įsiregistravo kaip savarankiškas agroserviso kooperatyvas, neturintis žemės, bet teikiantis paslaugas žemės ūkiui.

„Viską teko pradėti nuo pradžių, – pasakoja tuomet Kelmės profesinės žemės ūkio mokyklos direktoriumi dirbęs Vytautas Šimkūnas. – Diskusijos su konsultantais iš Vokietijos apie tai, ką ir kaip turėtume veikti, trukdavo ištisas valandas. Jie teikė mums pačių įvairiausių žinių apie naujausias žemės ūkio technologijas, ekonomiką, vadybą. Tai buvo kvalifikuoti specialistai, turintys didelę darbo žemės ūkyje ir su žmonėmis patirtį“. V. Šimkūnas paliko mokyklą, išsinuomojo žemės, kad įgytų asmeninės patirties žemės ūkio versle, ir kartu su vokiečiais pradėjo aktyviai dirbti projekte, kuris tęsėsi iki 1996 m.

Vokiečių parama

Kooperatyvui buvo padovanota įvairios Deutz-Fahr technikos už 4,5 mln. Lt, dengiamos apyvartinės lėšos lauko dienoms rengti, informacijai skleisti, sėkloms, chemijai įsigyti. Su vokiečių pagalba kooperatyvas pradėjo rengti lauko dienas, kurių iki tol Lietuvoje dar nebuvo. Ūkininkams būdavo mokama už tai, kad jie leistų savo laukuose auginti vieną ar kitą augalą. „Susidomėjimas buvo didžiulis, pasisemti idėjų atvykdavo daugybė žmonių – ūkininkų, specialistų, Seimo narių, – prisimena V. Šimkūnas. – Žiemą būdavo rengiami seminarai pačiomis įvairiausiomis temomis, informaciją teikdavo specialistai iš užsienio. Žemės ūkio naujoves labai pamažu, labai kantriai skleidėme žmonėms. Nebuvo taip, kad verstume klausytis ir viską suprasti iš pirmo karto, tą patį kartojome daugybę kartų. Tekdavo ieškoti bendros kalbos ir su kiekvienu asmeniškai, žinoti apie žmogaus gyvenimą, šeimą, problemas“. Paklaustas, ar tokį bendravimą su žmonėmis įdiegė vokiečiai, kooperatyvo reikalų valdytojas atsakė, kad daug ką siūlė vokiečiai, tačiau ir patiems teko sukti galvą, kaip čia tą itin tradicinį, konservatyvų požiūrį į žemės ūkį turintį kaimo žmogų prisijaukinti, sudominti, kaip įgyti jo pasitikėjimą, kad jis įsijungtų į kooperatyvą ir užsisakytų jo teikiamų paslaugų. Pasak V. Šimkūno, vokiečiai daug padėjo, tačiau išgyventi ir užsidirbti pinigų reikėjo patiems. Šiandien valdybos pirmininkas prisimena, kad tik po 6 metų kasdienio įtempto darbo žiemą ir vasarą jau galima buvo nusiraminti dėl kooperatyvo rytdienos ir išlikimo.

„Kuršių kraštas“ įsitvirtina

Pirmaisiais metais sutartys buvo pasirašytos su 40 narių, tačiau paslaugų iš jų užsisakė gal tik 15. Pasak V. Šimkūno, žmonės baiminosi, kad darbai brangiai kainuos, o derlius gali neužaugti, mašinos naujos, gražios, nematytos, technologijos neįprastos, ariama apverčiamaisiais plūgais be išmetimų, kultivavimas seklus ir pan. „Tuomet tai buvo labai nauja, neįprasta, visi manė, kad kultivuoti reikia mažiausiai 20 cm gyliu. Tik dabar jau visi supranta, kad taip kultivuoti – didelė klaida, taip išgarinama drėgmė ir augalas kenčia nuo sausros“, – aiškina valdytojas.

Demonstruoti naujoves reikėjo ne tik ūkininkams, daugelio dalykų teko mokyti ir vairuotojus-mechanizatorius. Svarbu buvo ne tik išmokyti juos valdyti techniką, sekti parametrus, vesti apskaitą, bet ir bendrauti su žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą. Pagal vokiečių patirtį buvo įvesta valandinė darbo apskaita, tačiau iš pradžių žemdirbiai ją vertino itin nepatikliai. Jiems atrodė, kad vairuotojas gali tiesiog „prasėdėti“ tas valandas. „Pasitikėjimas buvo įgytas tik geru darbu. Kai ūkininkai pamatė, kaip įtemptai dirba mechanizatoriai, jie pripažino tą atsiskaitymo tvarką. Per 11 darbo metų nėra pasitaikę jokių nusiskundimų, kad mūsų vairuotojai tuščiai gaišintų laiką“, – tikina inžinierius-mechanikas Gintautas Rašimas. Pasak jo, kai tik kooperatyvas įsikūrė, teko ieškoti jaunų, sovietmečio įpročių nepagadintų žmonių, juos apmokyti dirbti su modernia technika ir pripratinti prie naujos darbo tvarkos. „Dirba 5 vairuotojai, tad jeigu kurį reikėtų pakeisti, būtų nelengva, nes kaime sunku rasti norinčių dirbti žmonių“, – svarsto G. Rašimas. V. Šimkūnas priduria, kad itin gerai dirba pats Gintautas, kuris sugebėjo modernią techniką dar labiau patobulinti. „Nuolat lūždavo Amazonės sėjamosios pavarų dėžė, tekdavo taisyti, pirkti detales, mokėti pinigus. Pagaliau Gintautas ją taip permodeliavo, kad problemos nebeliko“, – džiaugiasi reikalų valdytojas.

Žmonės ir technika

„Kuršių krašte“ labai rūpinamasi ir žmonėmis, ir technika. Iš viso kooperatyve dirba 10 žmonių: administracija, inžinierius-mechanizatorius, vairuotojai, sargai, sandėlininkas. Darbas toks, kad atostogaujama tik žiemą, tačiau stengiamasi, kad darbo sąlygos nekenktų žmonių sveikatai. Kabinos su kondicionieriais, krėslai amortizuoti, įrengta gera ventiliacija. Higienos centras įvertino visus rizikos faktorius, vibraciją, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Darbymečiu vairuotojai dirba visu šviesiu paros metu, tad nuo pat kooperatyvo veiklos pradžios vokiečiai įdiegė tradiciją, kad užsakovai maitintų vairuotojus šiltu maistu. Paklaustas, ar „desertui“ vairuotojams neįpilama ir 100 gramų, valdytojas net pasipiktino, sakė, kad to nėra buvę per visą kooperatyvo veiklos istoriją. Tačiau jis pridūrė, kad švenčiami visų darbuotojų gimtadieniai, o tuomet visi draugiškai pasilinksmina ir pasivaišina.

„Mano ūkio“ pakalbinti vairuotojai Arūnas Kazlauskas ir Arūnas Andriulis sakėsi darbu ir užmokesčiu kooperatyve esą patenkinti, gyvena čia su šeimomis, turi savo ūkius, iš kurių dar prisiduria prie atlyginimo, tad nei kito darbo ieškoti, nei šių gimtųjų vietų palikti tikrai neketina.

Vytautas Šimkūnas pastebi, kad vokiečių dovanota technika jau nenauja, didžioji jos dalis tarnauja daugiau kaip dešimt metų, tačiau ji labai saugoma, prižiūrima. „Jei į garažą atvažiuotumėt žiemą, pamatytumėt, kaip mašinos nuplautos, nuvalytos, nupurkštos tepalais, užkonservuotos. Ir kooperatyvo nariai savo techniką atsiveža į dirbtuves nuplauti aukšto slėgio mechanizmais, daro tą patį, ką ir mes, jau išmoko“, – pastebi valdytojas.

Kooperatyvo nariai

Dabar kooperatyvas jungia per 160 narių. Pasak V. Šimkūno, tam tikras judėjimas vyksta, vieni nariai išeina, išvyksta gyventi kitur, kitiems tiesiog nusibosta, bet tuojau įsijungia ir naujų žmonių. Kooperatyvas vienija labai įvairius ūkininkus: vieni jų turi 700, kiti – tik 2 ha žemės. Vieni jų turi ir savo technikos, kiti (tokių yra apie 30 proc.) visus darbus užsako kooperatyvui. Pavyzdžiui, kooperatyvo narys Eugenijus Benevičius, valdantis 20 ha žemės, laikantis 6 karves, neturintis jokios savo technikos, sako, kad vienam atskirai ūkininkauti buvo labai sunku. Pasak jo, labiau apsimoka būti kooperatyvo nariu, negu samdyti žmones darbams, nes kooperatyvo nariams paslaugos kainuoja pigiau. Vairuotojas Arūnas Andriulis sakosi manantis, jog neprošal būtų turėti ir savo technikos. Dabar jis pasinaudoja tėvo traktoriumi, bet kai sukaups pakankamai lėšų, pirks ir savo technikos, nes mano, kad taip būtų pigiau, negu naudotis kooperatyvo paslaugomis. Kita vertus, jis racionaliai apgalvoja, pasveria, kokią techniką labiau apsimoka įsigyti savo ir kokią užsisakyti iš kooperatyvo, nes visiems darbams nudirbti savo technikos pirkti tikrai neverta.

Zenonas, Tatjana ir jų sūnūs Albertas bei Vitalijus Brazai visi kartu ūkininkauja 250 ha žemės plote, laiko 80 karvių ir 70 prieauglio. Jiems kooperatyvas nudirba visus darbus: aria, sėja, šienauja, nuima derlių, paruošia silosą. Šeimyna juokauja, kad jie yra kaip kooperatyvas kooperatyve, ūkininkauja bendrai, tačiau techniką planuoja pirkti skirtingą. Dabar Albertas ir Vitalijus Brazai yra pateikę paraiškas ir tikisi gauti ES struktūrinių fondų paramą. Albertas planuoja įsigyti traktorių, plūgą, pašarų dalytuvą, Vitalijus – šienavimo techniką. Paklausti, ar bereikės jiems kooperatyvo paslaugų, kai turės savo technikos, vienbalsiai atsakė, kad reikės, nes ketina dar plėstis ir visų darbų patys vis tiek nespės nudirbti.

„Jau praėjo tie laikai, kai tekdavo žmones įkalbinėti naudotis mūsų paslaugomis ar jungtis į kooperatyvą. Dabar jau mūsų ieško, nespėjame visų užsakymų vykdyti, – taip „Kuršių krašto“ šiandieną vertina valdybos pirmininkas. – Turime cukriniams runkeliams auginti reikalingą techniką, juos sėjame ir derlių nuimame visame Kelmės rajone“. V. Šimkūnas primena, kad auginti cukrinius runkelius (ir rapsus taip pat) šiame rajone buvo vokiečių idėja. Pasak jo, tai visiškai pasiteisino. Ir jis pats savo nuomojamoje žemėje sakosi sėkmingai tebeauginąs cukrinius runkelius ir rapsus, o pastarieji, pradėjus bendrą veiklą su vokiečiais, Lietuvoje buvo didelė naujiena.

Į klausimą, kaip spėjama nudirbti visus sezono darbus, Vytautas atsako, kad paslauga teikiama, t.y. važiuojama paprastai į pirmiausiai paskambinusiojo laukus. Pirmenybė tenka kooperatyvo nariams, jų užsakymai registruojami, kitiems dirbama tik tuomet, jei lieka laiko. Valdytojas pripažįsta, kad suspėti nudirbti visus darbus nėra lengva, tačiau per daugelį metų jau įgyta patirties, tad užduotis tikrai įveikiama. Pasak Vytauto, daugiausia užsakymų tenka kombainams. Veiklai išsiplėtus, trijų iš vokiečių gautų Deutz-Fahr kombainų nebepakako. Kooperatyvas parengė projektą Kooperacijos plėtros programos paramai gauti, ją gavo, dar pridėjo savo lėšų ir įsigijo ketvirtąjį, šį kartą „Claas“ firmos kombainą už 0,5 mln. Lt. „Žinome kūlimo sezono trukmę, žinome ir kas rajone auginama, ir kokia seka reikės viską sudoroti: žieminiai kviečiai ir rapsai, paskui vasariniai kviečiai ir rapsai. Darbai tęsiasi nuo birželio pabaigos–liepos pradžios iki pat spalio, jei dar ir grikius tenka nuimti. Kombainai labai greiti, visus darbus stengiamės išdėstyti racionaliai. Jei pritrūksta vairuotojų, abu su Gintautu ir patys dirbame laukuose“, – aiškina Vytautas.

Kooperatyvo ateitis

Valdytojas mano, kad plėstis šiandien problemų nebūtų, nes užsakymų gaunama daugiau negu suspėjama įvykdyti. Tačiau plėtra turi būti labai gerai pasverta. Įsigyti naują techniką brangiai kainuoja, o kol kas sudėtinga įvertinti, kiek ir kokios technikos su ES parama nusipirks patys ūkininkai, tad galima labai nukentėti.

Kooperatyvas buvo sumanytas kaip teikiantis paslaugas, bet neturintis žemės, toks jis tebėra ir šiandien. Pasak V. Šimkūno, jei būtų įsigyta žemės, kiltų problemų, kieno žemę dirbti pirma – kooperatyvo ar jo narių. Iš esmės padėtis galėtų keistis nebent tuomet, jei ūkininkai visiškai apsirūpintų technika ir jiems nebereikėtų agroserviso paslaugų, tačiau tai dar tolima ateitis.

Šis kooperatyvas buvo įkurtas su tam tikra parama, tad, pasak V. Šimkūno, kaupti didelius pajus būtinybės nebuvo. Dabar visi nariai, ar tai būtų stambūs ar smulkūs ūkininkai, yra įmokėję po vienodą 50 Lt dydžio pajų. Net ir perkant Claas kombainą, narių paramos neprireikė, nes buvo gauta 300 tūkst. Lt parama iš kooperacijos plėtros programos. Iš savo veiklos kooperatyvas nusipirko 1 tūkst. t talpos grūdų sandėlį, dirbtuves ir įrangą joms. Sandėlyje grūdai džiovinami, saugomi, ruošiama sėkla. Sandėlį planuojama modernizuoti. Dabar galvojama apie ritinių mašinas šienainiui ruošti. Tuomet jau tektų visiems prisidėti, mokant didesnius pajus. Reikalų valdytojas sakė siūlęs pirkti šią techniką už kooperatyvo lėšas, o paskui su nariais pasirašyti sutartį, kad visi nežiūrint, ar naudosis šia technika, ar ne, mokėtų tam tikras įmokas. Tačiau žmonės tam nepritarė ir idėja atkrito. Galimas ir toks variantas, kad tam tikrą techniką pirktų ne visi kooperatyvo nariai, o tik tie, kuriems jos reikia.

Pasak valdytojo, kooperatyvo valdymo principas – vienas narys, vienas balsas — yra labai svarbus. Visi žmonės jaučiasi lygiaverčiai, nes žino, kad bus išgirsti ir išklausyti. Į klausimą, ar gali sutapti 160 narių nuomonės, V. Šimkūnas atsakė, kad žmonių nuomonės būna įvairios, tačiau labai svarbu jas išsiaiškinti ir išvengti konflikto. Žmonės dažnai pasiūlo vertingų idėjų. Pavyzdžiui, narių pageidavimu buvo nupirkta bulvių kasamoji. Dabar ūkininkai svarsto, ar nevertėtų įsigyti linų dorojimo technikos, tačiau ji labai brangi, o linininkystė kiek stabtelėjo, jos ateitis neaiški, tad ir sumanymo kol kas atsisakyta.

V. Šimkūnas yra ŽŪM Kooperacijos plėtros koordinavimo tarybos narys, tad „Mano ūkis“ pasiteiravo, kaip jis apskritai vertina kooperacijos padėtį Lietuvoje. Tarybos narys atsakė, kad tai sudėtinga tema. Pasak jo, jei valstybė yra suinteresuota šia plėtra, ji turi galvoti, kaip žmonėms padėti, tačiau neturi už juos ko nors daryti. V. Šimkūnas sako manantis, kad smulkieji ūkininkai dar nepajuto visiškos krizės. Kol jie dar pajėgia išsilaikyti po vieną, tol ir nesikooperuoja, tačiau kai nebeturės kitos išeities, turės susiburti.