Šiandien žemdirbiai jau pradeda suvokti, kad jeigu jie nebus aktyvūs, neugdys pasitikėjimo vieni kitais ir nesijungs į kooperatyvus, tai nepajėgs išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Ypač tai aktualu dabar, kai Lietuva tapo ES nare. Nors mūsų valstybei atsivėrė palankios tarptautinio ūkinio bendradarbiavimo galimybės, tačiau visa Lietuvos ekonominė sistema susidūrė su stiprėjančia globalia konkurencija.

Ūkininkui kooperacija dažnai tampa vienintele galimybe išsikovoti savo produkcijai vietą rinkoje ir joje išsilaikyti. Tik susikooperavę žemdirbiai gali nusipirkti brangiai kainuojančių žemės ūkio mašinų ir kitų įrenginių. Kooperacija sudaro sąlygas mažiau pasiturintiems žmonėms aktyviau dalyvauti šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime.

Veiklos taisyklės

Kooperatyvų veiklos taisyklės apibrėžia, kaip nariai turi bendradarbiauti tarpusavyje, kaip priimti sprendimus, paskirstyti išlaidas ir pajamas. Tai reiškia, kad kooperatyvo nariais gali būti tik tie žmonės, kuriuos sieja ūkiniai santykiai, kapitalo apyvarta. Visi kooperatyvo nariai yra lygiateisiai jo šeimininkai. Kooperacijos principais neretai vadovaujasi ne tik įmonės, turinčios kooperatinės bendrovės statusą. Nemažai ūkinių organizacijų, kurios formaliai nėra įsiregistravusios į savivaldybės įstaigų ir įmonių registrą kaip kooperatyvai, pripažįsta kooperacijos idėjas.

Kooperatinių bendrovių negalima tapatinti su akcinėmis. Kooperatyvo nario pajus nuo akcijos skiriasi iš esmės. Kooperatyvuose, skirtingai nuo akcinių bendrovių, kiekvienas narys turi vieno balso teisę, nepriklausomai nuo įnešto pajaus dydžio. Kooperatyvas – tai ne kapitalų, o asmenų sąjunga. Kooperatyve gautas pelnas paskirstomas, atsižvelgiant į dalyvavimą kooperatyvo veikloje. Priimami sprendimai pirmiausia turi tarnauti visų narių interesams, o ne vien pelnui siekti. Tai pagrindiniai dalykai, skiriantys kooperatyvus nuo kitų įmonių rūšių.

Socialinė nauda

Socialine prasme kooperatyvų reikšmė yra didžiulė. Jų veiklą sąlygoja stipri priklausomybė nuo savo narių, kaip fizinių asmenų, ir nuo vietos institucijų, todėl nuolat tenka galvoti, kaip tuos interesus suderinti. Kooperatyvai pirmieji susiduria su vietos gyventojų poreikiais, jie gerai išmano vietos sąlygas. Kooperatinėse organizacijose neleidžiama atsirasti išlaikytinių kategorijai.

Ypač svarbi šviečiamoji kooperatyvų reikšmė, siekiant, kad žmogus atsisakytų minties, jog už jį kažkas kitas turi nuspręsti, kaip jam užsitikrinti pragyvenimą. Liberalioje demokratinėje visuomenėje pats žmogus turi ieškoti, kaip sukurti sąlygas savo ir šeimos pragyvenimui. Kooperatyvai padeda įtvirtinti visuomenėje demokratinius procesus, sušvelnina socialinę įtampą. Kooperacija – patikrintas kelias, padedantis išvengti socialinės įtampos peraugimo į socialinę krizę, o kartais net į socialinį sprogimą.

Demografinės problemos

Demografinė situacija pasaulyje smarkiai keičiasi. Užtikrinti socialinį aprūpinimą tenka vis didėjančiam pagyvenusių žmonių kiekiui. Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu, iš 3 milijardų žmonių, sudarančių pasaulio darbo resursus, nuo 25 iki 30 proc. yra nevisai užimti, o 140 milijonų žmonių visai neturi darbo. Net ir ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse ypatingą susirūpinimą kelia nepaprastai aukštas jaunimo nedarbo lygis. Apie 60 milijonų jaunų asmenų (iki 24 metų amžiaus) negali susirasti darbo. Per pastaruosius 50 metų didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų, nors bendras valstybių turtas išaugo 7 kartus. Struktūrinės pertvarkos programos siekia bet kuria kaina paspartinti ekonominio augimo tempus, padidinti gamybos lygį ir eksportą, tačiau jose beveik visiškai ignoruojami socialinės politikos klausimai. Šie klausimai šiandien labai aktualūs ir Lietuvai. Būtinos nuolatinės visuomenės pastangos socialinės įtampos problemoms spręsti.

Išeitis – kooperacija

Kooperatyvus reikia vertinti kaip vieną iš galimybių valstybės institucijoms siekti spartesnio ekonominio šalies augimo, o žmonėms – susikurti pageidaujamą pragyvenimą. Tai efektyvi priemonė, padedanti apsaugoti kooperatyvų narius nuo stambių monopolijų ir įvairiausių tarpininkų diktato, nepagrįsto kainų kėlimo. Daugelis ūkių yra ir dar ilgai bus smulkūs, Lietuvos kaimuose ir mažuose miesteliuose – didžiausias nedarbas. Kaip tik tokių vietovių plėtros perspektyvas geriausiai atveria kooperacija. Europos Sąjungos valstybių patirtis rodo, kad tai perspektyvus kelias. Europoje yra apie 290 tūkst. kooperatyvų, jungiančių daugiau kaip 140 mln. žmonių. Senosiose ES šalyse kooperatyvų nariais yra apytiksliai ketvirtadalis visų gyventojų.

Skirtingai negu ES senbuvėse, Lietuvoje nėra draudimo, verslų, amatų, sveikatos apsaugos, vaikų bei pagyvenusių žmonių priežiūros ir kitų paslaugų kooperatyvų. Negausūs, lėtai plėtojantys veiklą tebėra žemės ūkio kooperatyvai ir kredito unijos. Beveik neplėtojama gamybinė kooperacija, kuri atlieka svarbų vaidmenį Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovakijoje. ES senosiose narėse yra apie 55 tūkstančiai gamybinių kooperatyvų, juose dirba daugiau kaip milijonas asmenų. Airijoje, Olandijoje, Prancūzijoje kooperatyvai valdo didžiąją dalį pieno produktų rinkos. Senosiose ES narėse beveik visi vaisių ir uogų augintojai yra susijungę į kooperatinio tipo organizacijas ir patys diktuoja savo sąlygas perdirbimo ir prekybos organizacijoms. Tuo tarpu pas mus yra atvirkščiai: perdirbėjai, didieji prekybos tinklai ir įvairūs tarpininkai primeta savo taisykles žemės ūkio produkcijos gamintojams.

1980 metais Prancūzijoje buvo įgyvendinta socialinių įmonių idėja, kuri pamažu persikėlė ir į kitas ES valstybes. ES senosiose narėse veikia apie 900 tūkst. socialinio užimtumo įmonių, kuriose sukuriama beveik dešimtadalis bendrojo nacionalinio produkto. Tarp jų yra apie 132 tūkst. kooperatyvų. Statistikos tyrimai rodo, kad vieno bedarbio išlaikymas biudžetui kainuoja penkis kartus brangiau, negu vienos darbo vietos rėmimas socialinėje įmonėje. Šis skaičius yra maždaug vienodas visose ES valstybėse. Per kooperatyvus kaimo gyventojai gali geriausiai padėti patys sau. O tai šių dienų Lietuvoje labai aktualu.