Vieni pavojingiausių kenkėjų avietėms – paprastieji avietinukai. Pernai dėl šalto oro ir užsitęsusios vegetacijos jie paplito vėliau negu įprasta, bet vegetacijos metu pažeidė net 98 proc. aviečių lapų ir 54 proc. uogų. Labiau nukentėjo naujų stiebų lapai, uogoms buvo pakenkta vidutiniškai. Panaudojus vidutinio intensyvumo ir intensyviąją apsaugos sistemą, avietinukų padaryti pakenkimai nesiekė ir 1 procento.

Augintojams reikėtų atsiminti: 

• sodinant verslinį avietyną, svarbu parinkti avietes pagal veislių atsparumą ligoms ir uogų sunokimo laiką, kad būtų galima efektyviau pritaikyti apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemones; 
• sodinti tik sveiką, kokybišką, sertifikuotą sodinamąją medžiagą, pasirinkti atsparesnes ligoms veisles, sudaryti palankias sąlygas avietėms augti;
• jautriausių stiebo ligoms veislių avietėms taikyti intensyviąją apsaugos sistemą: avietes purkšti ne mažiau kaip 3–4 kartus per vegetaciją, pradedant purkšti, kai aviečių atžalos pasiekia 10–15 cm;
• atsparesnių veislių avietėms taikyti vidutinio intensyvumo apsaugos sistemą: avietes purkšti ne mažiau kaip 2–3 kartus per vegetaciją, pradedant purkšti, kai aviečių atžalos pasiekia 10–15 cm aukštį.

Pavojingiausios aviečių ligos – žievėplaiša, deguliai, šviesmargė, kekerinis arba pilkasis puvinys.

Žievėplaišos (angl. Spur blight) sukėlėjas – avietinis dvyngrybis (Didymella applanata Sacc.). Šis patogenas pažeidžia jaunus ūglius, pumpurus, lapkočius, kartais lapus. Ryškiausi pirmieji ligos simptomai matomi ant stiebų – ant jaunų stiebų aplink lapų išaugimo vietą atsiranda didelių, rudų violetinių dėmių, apjuosiančių stiebą, vėliau plintančių į viršų ir žemyn. Stiebams medėjant, žievė dėmių vietose pašviesėja, atšoka, supleišėja, susiraito.

Ligoti stiebai nusilpsta, kitais metais nesulapoja, o sulapojusieji dera menkai ir iki vegetacijos pabaigos nudžiūsta. Ant tokių stiebų atsiranda stambūs juodi taškai – pseudoteciai, grybo sporifikavimo struktūros. Sergančių augalų stiebai žiemą iššąla. Šio grybo apnikti augalai pavasarį leidžia daug silpnų ūglių. Grybo sporos subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Liga labiausiai plinta lietingu oru, ypač kai augalai susodinti per tankiai. Grybas žiemoja pažeistuose stiebuose, ūgliuose, pernykščiuose nudžiūvusiuose stiebuose.

Liga plinta su sodinamąja medžiaga. Tokie sodinukai blogai prigyja ir kitais metais dažniausiai žūsta.

Apsauga. Sodinti sveikus, sertifikuotus augalus. Nesodinti aviečių greta gervuogių. Išpjaustyti sergančius stiebus. Nepertręšti azoto trąšomis. Visiškai apsaugai reikia purkšti 3–4 kartus, pirmąjį kartą prieš žydėjimą (00, 59, 69 ir 91 tarpsniai pagal BBCH skalę). Kai vegetacijos sezonas yra drėgnas ir susidaro palankios sąlygos ligai plisti, nuėmus derlių, avietes reikia purkšti papildomai. Auginti atsparesnių veislių – Novost Kuzmina, Meteor, Skromnica, Sputnica, Balzam, Kiržač – avietes.

Degulių arba antraknozės (angl. anthracnose) sukėlėjas – avietinis svylagrybis (Gloeosporium venetum Speg. (Elsinoe veneta (Burkh.) Jenk.), anamorfinėje stadijoje Sphaceloma nemator). Tai dar viena labai išplitusi ir žalinga aviečių liga. Ant jaunų stiebų susidaro pilkšvos smulkios įdubusios dėmelės su tamsiai violetiniu apvadu. Dėmės ant stiebų išsidėsto netaisyklingai, vėliau susiliedamos. Sergančių ūglių audiniai sukamštėja, sutrūkinėja, stiebai pradeda džiūti. Ligoti augalai neatsparūs šalčiui, sunkiai peržiemoja, kitais metais prastai dera arba nudžiūsta. Lietuvoje dažnai galima sutikti nelytinę šio grybo stadiją. Grybo vaisiakūniai žiemoja stiebuose, nukritusiuose lapuose. Pavasarį peržiemojusios grybo sporos apkrečia naujus augalus.

Deguliai žalingesni šiltą, lietingą vasarą, ypač tankiuose avietynuose. Optimali temperatūra – 20°C, inkubacinis periodas – 7 dienos. Užsikrečia tik jauni stiebai arba jų dalys, labiausiai jautrios 10–30 cm aukščio atžalos. Liga taip pat plinta su sodinamąja medžiaga.

Apsauga. Sodinami tik sveiki augalai. Avietes geriau auginti siauromis juostomis, kad geriau vėdintųsi. Nuskynus uogas, tuoj pat išgenėti ir sunaikinti derėjusius stiebus, išpjauti silpnus ir ligotus vienamečius ūglius, rudenį sunaikinti užsikrėtusius lapus. Nesodinti aviečių greta gervuogių. Fungicidai purškiami iki vegetacijos pradžios, prieš žydėjimą ir po žydėjimo bei nuėmus derlių (00, 59, 69 ir 91 tarpsniai pagal BBCH skalę). Svarbiausia išpurkšti pakankamą skiedinio kiekį (1 000–2 000 l/ha). Auginti atsparesnių veislių – Brigantina, Balzam Skromnica, Sputnica, Kostinbrodskaja – avietes.

Šviesmargės (angl. septoria leaf spot) sukėlėjas – avietinis rutulgrybis (Septoria rubi West). Ši liga pažeidžia lapus, stiebus ir ūglius. Pirmieji simptomai pasirodo birželio pradžioje, o labiausiai liga plinta uogoms nokstant. Ant lapų, stiebų atsiranda rausvai rudų smulkių dėmelių. Vėliau šios dėmelės didėja, jų vidurys pabąla ir atsiranda mažų juodų taškelių – grybo vaisiakūnių, piknidinų konidijomų. Ligai progresuojant, dėmelės gali susilieti ir toje vietoje lapas nekrotizuojasi. Augalai grybo konidijomis apsikrečia vasarą, o rudeniop suserga vienamečiai stiebai, dažniausiai palei pumpurus ir lapkočius.

Sporos daigios 7–8 mėn., joms dygstant daug drėgmės nereikia. Grybo sporifikavimo struktūros ir grybiena žiemoja pažeistuose žievės audiniuose, nukritusiuose lapuose. Pavasarį pseudoperiteciuose subręsta aukšliasporės, kurios, patekusios į vandens lašus, esančius ant aviečių lapų, greitai sudygsta ir užkrečia gyvą audinį. Išlieka gyvybingos dvejus metus.

Drėgni, vėsūs orai labai palankūs ligai plisti, sausais vegetacijos metais liga gali ir neišplisti. Ši liga taip pat gali plisti su sodinamąja medžiaga.

Apsauga. Liga lengvai kontroliuojama, uogakrūmius purškiant fungicidais, kai purškiama nuo kitų aviečių ligų. Iš dalies atsparios Balzam, Sputnica, Ottawa, Kiržač, Skromnica veislių avietės.

Kekerinio arba pilkojo puvinio (angl. grey mould, botrytis fruit rot and blossom blight) sukėlėjas – pilkasis kekeras (Botrytis cinerea Pers.). Kekerinis puvinys pažeidžia visas antžemines nesumedėjusias augalų dalis. Labiausiai pavojingas aviečių ir gervuogių uogoms, nors gali sirgti ir jauni stiebai. Augalai puviniu gali užsikrėsti žydėjimo metu, vėliau suserga pernokusios, mechaniškai sužalotos uogos. Ant jų atsiranda minkštų, rudų su puriu pilku grybienos sluoksniu telkinių, kurie vėliau susilieja.

Vėjas nuo dulkančios grybienos išnešioja konidijas ir užkrečia vis naujus augalus. Šis puvinys ypač greitai plinta tarp nuskintų

uogų, jei tarp jų būna sergančių. Pūdamos uogos traukiasi, kietėja ir virsta mumijomis. Pilkasis kekeras žiemoja sergančiose augalų dalyse, jų liekanose ir gyvena kaip saprotrofas (organizmai, mintantys negyvų organizmų organinėmis medžiagomis arba gyvų organizmų išskyromis). Liga labai plinta vėsiomis, drėgnomis vasaromis.

Apsauga. Rekomenduojama purkšti fungicidais žydėjimo metu. Neauginti aviečių pavėsyje ir užuovėjoje, neleisti joms sutankėti, laiku nurinkti prinokusias uogas. Nepertręšti azoto trąšomis, nes sumažėja augalų atsparumas ne tik šiai, bet ir kitoms ligoms. Iš dalies atsparios Ottawa, Sputnica, Kumberlend veislių avietės.