Kas kaltina žemdirbius iniciatyvos trūkumu, turėtų nuvažiuoti į Gaurę ir pasikalbėti su braškių augintoju Raimondu Beske. Tauragiškis nesustodamas vardija garsiausias braškių selekcijos firmas, seka veislininkystės naujienas, jau žino, kokios braškių veislės ateinantį rudenį bus pristatytos Europos parodose ir kad madingos darosi pailgos ir nusmailėjančios formos uogos. Daugybę informacijos jaunas ūkininkas randa internete: susiskambina, susitaria, nuvažiuoja, apžiūri ir nusiperka. „Raimondas smalsus, drąsus ir komunikabilus, todėl beveik visada jam pavyksta gauti tai, ko nori“, – vyro gabumus vertina žmona Vida.

Savo ūkyje Raimondas augina maždaug 25 braškių veisles ir pamažu atsirenka tinkamiausias. Po kelerių metų augintojas tikisi turėti 5–6 geriausias braškių veisles.

Šiais metais ūkyje dera Europoje populiariausios braškių veislės, tarp jų Elsanta ir Honeoye. Nauja amerikietiška veislė Ventana yra itin derlinga, viename hektare išauga nuo 25 iki 30 tonų uogų, kurios yra nepaprastai didelės (beje, pasak Raimondo, jau pasigirdo specialistų ir augintojų vertinimų, kad jos per didelės – per visą delną). Braškių augintojas tikisi, kad neblogai Lietuvoje turėtų adaptuotis ispaniškoji veislė Tudla ir svajoja atsivežti vieną naujausių veislių Civmad – jos uogos yra madingos pailgos formos.

„Labai norisi įvežti į Lietuvą europietiškos dvasios, – savo pomėgį aiškina Raimondas ir priduria, kad išbandyti naujas veisles yra pakankamai rizikinga, nes nėra jokių tyrimų, kaip jos ištvers gana atšiaurias lietuviškas žiemas. Augintojas sako, kad niekada nerizikuotų ir neužsodintų visų plotų naujomis, kad ir puikiai kitose šalyse derančiomis, veislėmis. „Superinėmis“ braškėmis galima apie trečdalį laukų užsodinti, na, maksimaliai – pusę plotų, – įsitikinęs Raimondas. – Pagrindą vis tik turėtų sudaryti laiko išbandytos veislės, pavyzdžiui, Honeoye ar kitos“.

Lietuviškomis veislėmis Dangė ir Saulenė augintojas yra visiškai nusivylęs. Venta tikrai ne komercinė, o mėgėjiška veislė. Kaip vaizdžiai apibūdino augintojas, Ventos uogos turi pasiekti vartotoją be sąlyčio su indu – skini ir valgai, kitaip braškės praranda išvaizdą.

„Mūsų braškininkystė yra akmens amžiuje, – sako Raimondas. – Negaiškime su moraliai pasenusiomis neperspektyviomis veislėmis, nes nesuskubsime paskui vis išrankesnius pirkėjus.”

Prekybininkai ir pirkėjai – išrankūs

Pasak augintojo, dabar jau reikia labiau stengtis įtikti prekybininkams, o ne vartotojams. Prekybininkai nori kuo ilgiau prekinės išvaizdos neprarandančių uogų.

„Iki „Maksimos“ ir „Iki“ prekybos centrų man dar toli gražu, – šypteli Raimondas. – Didžiausią braškių dalį parduodu turguje“. Tiesa, pats už prekystalio dabar vis rečiau besirodo, turi didelį ratą jo produkcijos laukiančių turgaus prekeivių, kai kurie jau patys atvažiuoja į ūkį ir pasiima uogas. Yra klientų ir iš Latvijos bei Estijos.

Matyti pokyčių ir turguje: pasak Raimondo, dėl itin griežto tikrinimo dabar jau labai sunku lenkišką uogą parduoti kaip lietuvišką. O pirkėjai nusiteikę itin patriotiškai (jiems Raimondas ypač dėkingas ir sako žemai lenkiąs galvą) ir ieško tik lietuviškų uogų: geriau savaitę lukteli, bet sulaukia. Kita vertus, jei nebūtų vietinių augintojų, lenkiškos uogos mūsų vartotojams tikrai brangiau kainuotų. „Štai Klaipėdos turguje lenkiškos uogos siūlomos po 3,5 Lt, o lietuviškos – po 5 Lt už kilogramą, ir mūsiškės puikiausiai eina“, – džiaugėsi ūkininkas, daugiausiai uogų realizuojantis Klaipėdoje ir Kaune.

Apie šio sezono prekybos sėkmę dar anksti kalbėti. Pačias pirmąsias uogas pardavinėjo po 8 Lt/kg, bet labai greitai kaina krito iki 5 Lt/kg, o kai prasidės masinis braškių derėjimas, kaina visai nusmuks. „Birželio viduryje skambinau vienam kolegai braškių augintojui į Lenkiją, ten tuo metu braškių kilogramas kainavo 59 amerikietiškus centus (apie 1,5 Lt). Jei kainos labai kris, gali būti, kad mums vėlyvesniųjų veislių braškių net neapsimokės skinti“, – svarsto Raimondas.

Daug bendraujantis su kolegomis Lenkijoje, tauragiškis augintojas žino jų bėdas. Lenkų augintojams didžiausią pavojų kelia Kinijos braškininkai, puikiai paruoštas šaldytas braškes žiemą atvežantys po 1,8–1,9 Lt/kg. Lenkų augintojai turi ir kitą bėdą: dėl gausybės naudojamų pesticidų jų produkcija yra nesaugi ir tai atbaido vartotojus. Raimondas, skaitantis daug lenkiškos specializuotos literatūros ir periodinių leidinių, sako neseniai žurnale „Haslo agrodnicze“ aptikęs informaciją, kad amerikiečiai šiemet visiškai nebeperka lenkiškų uogų, nes lenkų augintojai naudoja JAV uždraustus pesticidus.

Vienintelė niša – desertinių braškių auginimas

Raimondas įsitikinęs, kad konkuruoti auginant pramonines braškes praktiškai neįmanoma. Vienintelė niša – desertinės uogos. „Nematau, kad lenkai būtų neįveikiami konkurentai, išskyrus tą momentą, kad jie visada užaugina uogas dviem savaitėmis anksčiau“, – padėties nelaiko beviltiška Raimondas. Ir čia jis įžiūri galimybių pasivyti: reikėtų uogas sodinti į juoda plėvele dengtą žemę (tai garantuoja vienos savaitės derliaus paankstinimą) ir dar kerelius uždengti agroplėvele (dar viena laimėta savaitė). Kiek iššoksi dienų į priekį, tiek bus didesnis pinigėlis. Raimondas įsitikinęs, kad, auginant braškes, kainų kitimą reikia taip pat atidžiai sekti kaip akcijų biržoje.

Šiemet deklaravęs 5,5 ha braškyno, ūkininkas labai norėtų išplėsti ūkį į stiprų verslinį uogyną. Raimondas mano, kad smulkiųjų augintojų perspektyva sunki: turi arba muštis į profesionalus, arba mesti šį verslą. „Konkurencija aštrėja, taigi turi stengtis, kiek įmanoma. Čia, kaip ir bet kuriame versle, gerai laikosi maždaug 15–20 procentų rinkos dalyvių. O kiti šiaip taip kapanojasi ir tiek“, – sako Raimondas.

Uogos ūkyje skinamos nuo birželio pradžios iki liepos pabaigos. Tuos du mėnesius būna pats darbymetis, kai miegui telieka kokios keturios valandos per parą. Nuo kitų metų pradės derėti remontantinės braškės, tad šviežių uogų sezonas (ir nemigo naktys) dar pailgės. Naujosios veislės gana greitai „pavargsta“, todėl po dviejų derlių braškės keičiamos naujomis.

Ekologiškumas priklauso nuo sąžinės

Vienas hektaras braškyno iš rudens buvo dengtas žiemine agrodanga. Šiemet, jei bus pakankamai pinigų, kuo daugiau uogynų plotų iš rudens bus uždengti agroplėvele (dengiama tada, kai temperatūra nukrenta iki 8–10oC). Augalų apsaugos priemonių naudojama minimaliai. Šiemet laukai tik vieną kartą nupurkšti euparenu ir karate. Purkšta likus savaitei iki žydėjimo. Raimondas įsitikinęs, kad uogų ekologiškumas ir sauga priklauso nuo kiekvieno augintojo sąžinės. Braškes jis tręšia bechlorėmis aukščiausios kokybės trąšomis.

Viename lauke pernai vėlai rudenį braškių daigus sodino į plėvelę. „Buvo dilema, į kokią plėvelę sodinti – juodą ar baltą, – prisimena Raimondas. – Pasirinkome baltą, nes juodą būtinai reikia mulčiuoti šiaudais, antraip po ja kerelių šaknys perkaista. Balta plėvelė yra dvigubai brangesnė už juodą (baltos 1 m2 kainuoja apie 60 centų).“ Plėvelės klojimo įrenginį buvo išsinuomojęs, bet jo kokybė ne visiškai tenkino, todėl šiemet rudeniop ūkininkas pirks įrangą iš Lenkijos firmos „Luczak“, visi mechanizmai jau užsakyti.

Jei kas ruošiasi sodinti braškes po plėvele, Raimondas siūlo būtinai nors kelis centimetrus įgilinti lašelinio laistymo žarną. Jis to nepadarė ir dabar pastebi, kad žarna išsikraipė ir kerai kai kur vandens gauna netolygiai.

Tarpueilius rudeniop purkš stompu, bet tik tarpueilius, braškėms neteks nė lašo. Ir fungicidų nuo puvinių po plėvele augančioms braškėms reikia labai mažai: net po stipraus lietaus praėjus dešimčiai minučių, plėvelė visiškai išdžiūsta ir kereliai niekada nemirksta.

Dabar Raimondo planuose – hektaro ploto šiltnamio statyba. Tuomet būtų galima dar ištempti šviežių uogų sezoną. Apie uogų auginimą tuneliukuose negalvoja, nes ir Lenkijoje jau girdėjęs, kad jų atsisakoma: labai daug rankų darbo (nakčiai uždengti, rytais atidengti), kuris neatsiperka. Nebent tuneliukus reikėtų dengti perforuota plėvele (120 skylučių 1 m2).

Jokių projektų, jokių paramų kol kas neprireikė. Raimondas sakė, kad gal ir norėtųsi, bet labai gaila laiko dokumentų tvarkymui, o ir visos uždirbtos lėšos iš karto investuojamos. „Koks čia mūsų verslas – skurdukų, kaip kitiems sakau“, – sako Raimondas, nors neslepia, kad labai norėtų išplaukti į plačiuosius braškininkystės vandenis. Pasak jo, prekinis ūkis turi išauginti 250 tonų uogų, iš tokio kiekio jau galima gyventi (pernai Raimondas išaugino apie 30 tonų braškių).

Mieste užaugęs automatinių įrengimų eksploatavimo specialistas žmonos gimtojoje Gaurėje gyvena 11 metų ir yra įsitikinęs, kad sėkmingam ūkininkavimui reikia bent minimalios vadybos. „Gali šimtą metų kaime gyventi ir būti prastas ūkininkas, jei nemokėsi pinigėlių sunkti“, – sako Raimondas Beske.

Pasitarti ar pasikonsultuoti su Raimondu galima tel. 8 682 23027