ES skiria didelį dėmesį gamtos, tradicinio kraštovaizdžio ir kultūros palikimui išsaugoti, populiarinti, regionų kultūriniam savitumui stiprinti. Europos Sąjungos kaimo plėtros politikos patirtis rodo, kad ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir gamtosaugos pokyčiai tarpusavyje labai susiję.

Šalies strategija

Lietuvos etninei kultūrai išsaugoti ir jos plėtrai užtikrinti 2003 m. buvo patvirtintos dvi svarbios programos. Etninės kultūros globos taryba kartu su Kultūros ministerija parengė „Etninės kultūros plėtros valstybinę programą“. Reikšminga yra ir Etninės kultūros globos tarybos kartu su Žemės ūkio ministerija parengta „Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikė programa“. Jos tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei etnografinių kaimų plėtrai, tam panaudojant ne tik juose išlikusį etninės kultūros paveldą, bet ir vietos tradicijas kaimo verslumui didinti bei kaimo bendruomenių poreikiams tenkinti.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje iki 2015 m. pažymima, kad Lietuva sieks tapti aukšto ekonominio ir kultūrinio potencialo šalimi saugančia vietovių įvairovę, teikiančia įvairių kokybiškų produktų, tenkinančių individualius turistų poreikius bei atitinkančių ES turizmo direktyvas.

Turizmo objektai

Lietuvoje kaip kultūros vertybės saugomos 48 tradicinės kaimo gyvenvietės, 56 sodybos. Šalies kultūros paveldą sudaro per 10 tūkst. objektų, turinčių kultūros paminklo arba vertybės statusą. Turizmo požiūriu patrauklūs yra apie 350 objektų, tačiau aplankoma jų dar mažiau.

Turizmo objektais gali tapti ne tik pilys, dvarai, vienuolynai. Svarbūs ir kiti kaimo kultūriniai ištekliai – liaudies amatai, Lietuvos valstybingumo vietovės, sakralinė architektūra bei dailė, etninė architektūra, buities muziejai ir tautodailė, etnokultūros renginiai kaimo vietovėse. Buvę dvarai ir palivarkai – tai ypatingos kultūrinės vertės objektai, sukuriantys konkurencinius kaimo vietovių pranašumus. Senoji Lietuvos bajoriškoji kultūra, turinti įdomių Vakarų Europos tradicijų, susieta su lietuviškosios pasaulėjautos ir kultūros šaknimis, protingai restauruojant minimą epochą ir išmintingai papildant lietuviškuoju etninės kultūros paveldu, šiandien jau davė teigiamų rezultatų (pvz., Burbiškio dvaras Radviliškio r.).

Dvarai galėtų būti panaudojami kuo įvairiausioms veikloms, tarkim, kaip mokymo ir švietimo įstaigos, regiono ar kaimo bendruomenių, kultūros, turizmo, rekreacijos ir poilsio bei ekonominės veiklos centrai.

ES parama

Siekiant pagerinti kaimo vietovių konkurencingumą, prieinamumą, skatinant alternatyvias veiklas, itin kokybiškų produktų gamybą ir naujų darbo vietų kūrimą, ES struktūriniai fondai prioritetą teikia aplinkos ir Europos kultūriniam paveldui išsaugoti.

Lietuvai svarbu įvertinti savo galimybes ir poreikius priderinti prie ES finansuojamų sričių. ES nurodo finansuojamas sritis, tačiau palieka daug erdvės šalių iniciatyvoms, nes atskirų šalių poreikiai ir galimybės gali būti labai skirtingos.

Kultūrinis turizmas gali būti lemiamas faktorius Lietuvai tapti visaverte Europos erdvinės struktūros dalimi. Tačiau efektyvios kultūrinio turizmo plėtros strategijos formavimo atsakomybė tenka šalies centrinėms, o vykdymo našta – regioninėms ir vietos savivaldos institucijoms, kurioms dažnai nepakanka išteklių ir stokojama gebėjimų.

ES struktūriniai fondai remia tas veiklas, kurioms ir pati Lietuva skiria finansavimą. Tad viešųjų etninės kultūros projektų finansavimas, gautas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, yra pagrindas ir ES struktūrinių fondų remiamo projekto bendram finansavimui. Todėl labai svarbu, kad savivaldybių ir apskričių strateginiai plėtros planai vienaip ar kitaip atspindėtų ir etninės kultūros plėtros priemones. Deja, kol kas etninė kultūra dar labai sunkiai skinasi kelią į savivaldybių ir apskričių plėtros planų prioritetus. Susidaro reali grėsmė, kad 2004–2006 m. laikotarpiu dalis regionų etninei kultūrai reikšmingų projektų gali likti neįgyvendinta.

Amatininkams buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti ES parama jau SAPARD programoje, į kurią buvo įtraukti amatai, tačiau šiomis galimybėmis niekas nepasinaudojo. Ši patirtis rodo, jog svarbu padėti amatininkams ugdyti savo verslumą, gebėjimus dirbti šiandieninėmis sąlygomis. Tačiau nemažiau svarbu atkreipti dėmesį į amatinių gaminių rinkodarą. Šiuo metu geresnes sąlygas parduoti savo gaminius turi tik tie amatininkai, kurie palaiko ryšius su užsieniu. Kad jų pozicijos Lietuvos rinkoje nesilpnėtų, reikia modernių rinkodaros priemonių: amatininkų dirbinių skiriamųjų prekės ženklų, specialių pardavimo tinklų ir kitų šiuolaikinių priemonių, padedančių vartotojui atpažinti ir įsigyti tikrą, autentišką, rankų darbo šiluma spinduliuojantį gaminį.

Lietuva ES parama galės pasinaudoti:

• aplinkosaugos srityje – kai į aplinkos išsaugojimo ir gamtinio potencialo panaudojimo projektus įjungiama turizmo plėtra, susijusi su istorinės ir kultūrinės aplinkos apsauga;

• kaimo plėtros srityje finansuojami tokie projektai, kurie remia kultūrinio paveldo kaimo vietovėse išsaugojimą ir plėtrą;

• remiami stambūs investuotojai, numatę įgyvendinti kultūros projektus ir paveldo objektus pritaikyti turizmo poreikiams (kultūrinio ir architektūrinio paveldo panaudojimas ir išsaugojimas, žmogiškojo kapitalo plėtra, tyrimų ir pramonės plėtra). Tokiems investuotojams suteikiama neatlygintina parama iki 50 proc. projekto vertės;

• žmogiškųjų išteklių plėtros srityje finansuojamas etnokultūros specialistų kvalifikacijos tobulinimas, bedarbių ir kitų socialiai jautrių gyventojų grupių prisitaikymas prie darbo rinkos sąlygų per tradicinių amatų mokymą ir pan.

Situacija pagerėtų, jei visos Lietuvos savivaldybės ir gal net apskritys turėtų atskirus kultūros rėmimo fondus ar programas ir dalį jų lėšų galėtų skirti etninės kultūros projektų bendrajam finansavimui.

Kaip pagrindinė BPD priemonė kaimo amatams skatinti būtų „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“. Šios priemonės tikslas – sumažinti nedarbą ir padidinti kaimo gyventojų pajamas, skatinant tradicinių amatų kūrimą kaimo vietovėse.

Paramos gavėjai

Paramą gali gauti: kaimo gyventojas, įregistravęs savo valdas teisės aktais nustatyta tvarka; ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre; žemės ūkio bendrovė; privatizuota buvusi žemės ūkio įmonė arba sudariusi steigimo sandorį fizinių ir juridinių asmenų įsteigta įmonė; kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) – įstatymo nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti; privačios įmonės, įregistruotos bei veikiančios kaimo vietovėje ne mažiau kaip 12 mėnesių ir veiklos metu turinčios ne daugiau kaip 50 darbuotojų.

Paramą gali gauti tie subjektai, kurie ketina užsiimti tradiciniais amatais arba verslais pagal Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą nutarimą „Dėl tradicinių amatų ir verslų sąrašo patvirtinimo“, 2004 m. gegužės 26 d. Nr. TN-5. Minėtame sąraše pateikiami tradiciniai amatai ir verslai, kurie yra verti visokeriopos valstybės paramos.

Amatai ir verslai

Tradicinių amatų ir verslų, kaip etninės kultūros išteklių, plėtra yra svarbi kaip atsvara, neleidžianti neigiamiems globalizacijos reiškiniams naikinti vietos bendruomenių, regionų etninės kultūros tradicijų, padaranti etninės kultūros vertybes prieinamas Lietuvos visuomenei ir kitoms tautoms.

Tradiciniai amatai – tai specialaus pasirengimo bei įgūdžių reikalaujančios iš kartos į kartą perduodamos ūkinės veiklos šakos. Amatininkai paprastai dirba rankomis, elementariais įrankiais, istoriškai susiklosčiusiomis technologijomis (technikomis) ir iš įprastinių vietos žaliavų (staliai, krosnininkai, račiai ir pan.). Jie kuria produktus, turinčius autorinio individualumo (nepakartojamumo) bruožų.

Tradiciniai verslai – istoriškai kaimo bendruomenėse susiklosčiusios ir iš kartos į kartą perduodamos ūkinės veiklos formos, užtikrinančios pragyvenimą ir lemiančios savitą gyvenimo būdą. Kiekvienas amatas gali užtikrinti žmogaus pragyvenimą ir tapti verslu, bet ne kiekvienas verslas yra amatas. Tradiciniams verslams priskiriama žemdirbystė, gyvulininkystė, bitininkystė, vaisių rinkimas bei perdirbimas ir pan.

Tinkamos tokių projektų išlaidos, už kurias galima gauti kompensacijas, gali būti skiriamos: naujiems įrengimams ir mechanizmams ūkio valdose, jei jų reikia tradiciniams ir netradiciniams amatams ir verslams; jei įrengimai ir mechanizmai yra specializuoti ir tiesiogiai susiję su Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų gamybos reikalavimų ir standartų įgyvendinimu.

Galima statyba ir rekonstrukcija ūkio valdose: gamybinių pastatų ir patalpų, skirtų gaminiams pinti, sausoms puokštėms ir kitiems augalams rišti; gamybinių pastatų ir patalpų, skirtų medžiui, odai doroti, keramikai, kalvystei; juvelyrikai, audimui, mezgimui, polichrominiam dekoravimui, batsiuvystei, milui velti ir kitiems namudiniams amatams ir verslams; amatų centrų, rankų darbo gaminių prekyviečių bei gaminių reprezentavimo patalpų; gamybinių pastatų ir patalpų, tiesiogiai susijusių su Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų gamybos reikalavimų ir standartų įgyvendinimu; vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų; privažiavimo kelių; etnografinio paveldo pastatų, skirtų amatų plėtrai, rekonstrukcijai.

Kompensuojamos ir bendrosios išlaidos, tokios kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams, mokėjimai už techninius tyrimus, patentų ir licencijų įsigijimą, bet ne daugiau kaip 10 proc. (techniniams tyrimams ir konsultavimui – ne daugiau kaip 5 proc.) minėtųjų išlaidų.

Investicijos turi būti susijusios su gamyba ar paslaugomis prioritetiniuose tradicinių amatų ar verslų sektoriuose. Pareiškėjas įsipareigoja ne mažiau kaip 5 metus po paskutiniojo išmokėjimo nekeisti veiklos pobūdžio, projekto įgyvendinimo vietos bei sąlygų, neparduoti ir kitaip neperleisti už paramos lėšas įsigyto turto. Jei projekte numatyta investuoti į etnografinių kaimų (etnoarchitektūrinio paveldo objektų, tradicinio kraštovaizdžio) išsaugojimą ir plėtrą, pareiškėjas privalo pateikti Etninės kultūros globos tarybos ekspertų išvadas.

Maksimalus paramos dydis pagal šią priemonę sudaro 50 proc. visų tinkamų išlaidų, bet ne daugiau kaip 375 tūkst. eurų (1 294 800 Lt).

Nacionalinis prioritetas turėtų būti teikiamas etnografinių regionų etninės kultūros tradicijų gaivinimo, etnografinių kaimų išsaugojimo projektams, kurie daro teigiamą poveikį privataus verslo plėtrai ir geresniam regionų kultūros išteklių panaudojimui, gerina turizmo paslaugų teikimą ir skatina turizmą kaimiškuosiuose regionuose. Tam reikia užmegzti partnerystės ryšius tarp valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, privataus sektoriaus bei vietos bendruomenių.

Viena iš keturių bandomųjų integruotų vietos plėtros strategijų temų yra „Tinkamiausias gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas, įskaitant Europos Sąjungos buveinių, atrinktų pagal ,,NATURA 2000“ programą, išsaugojimą“. Šią temą pasirinkusios vietos veiklos grupės, kaimo bendruomenės, kitos nepelno organizacijos galės rengti projektus, skirtus kultūros paveldo objektams saugoti bei pritaikyti kultūriniam turizmui ar bendruomenės reikmėms.