Pašaro kokybė – tai gyvulininkystės produkcijos gamybos potencialas. Kad primilžiai būtų didesni, karvės turi suvartoti atitinkamą pašaro kiekį. Paprastai kuo skanesnis pašaras ir geresnė jo kokybė, tuo geriau jį gyvuliai ėda.

Žolės sukaupia beveik visų gyvuliams reikalingų medžiagų. Kiek jų susikaups, priklauso nuo augalų genotipo, meteorologinių sąlygų augalų augimo ir vystymosi metu, maisto medžiagų kiekio dirvožemyje, tręšimo, žolyno amžiaus, pjūties laiko, netgi paros laiko ir kitų veiksnių.

Ir varpinių, ir ankštinių žolių cheminę sudėtį lemia brandos tarpsnis. Nesubrendę lapiniai augalo audiniai suvirškinami net iki 80–90 procentų, tuo tarpu subrendusių stiebų virškinamumas nesiekia 50 procentų. Augalams bręstant, mažėja lapų ir stiebų santykis, o lapuose yra daugiau baltymų negu stiebuose.

Žiemai ruošiamų pašarų pagrindinę dalį sudaro pirmosios pjūties žolė. Žolėms senstant, didėja jų sausosios masės derlius iš ploto vieneto, tačiau pašaras būna prastesnės kokybės. Įvairių rūšių daugiametės varpinės žolės, bręsdamos savo maistinę vertę praranda nevienodu tempu. LŽI buvo atlikti žolių kokybės tyrimai. Per tirtąjį periodą daugiausiai visų ląstelienos frakcijų sukaupė šunažolės, o pievinėse miglėse jų kiekis kito mažiausiai. Žolių baltymingumas sparčiai sumažėja žolėms pradėjus masiškai žydėti, o ląstelienos (MADF) kiekis padidėja. Sparčiausiai keičiasi greitai bręstančių rūšių ir ankstyvųjų veislių žolių kokybė. Labiausiai – šunažolių (1), svidrių (4A), motiejukų (2A) ir miglių (3).

Vandenyje tirpių angliavandenių (VTA) kiekis daugelyje bandymų laukelių didėjo pirmąjį gegužės dešimtadienį, dideli jo kiekiai išsilaikė dar vieną savaitę, o tada pradėjo mažėti. Tai gali būti susiję su klimato sąlygomis: šie greitai įsisavinamos energijos turintys junginiai yra pirminiai fotosintezės produktai, todėl ypač priklauso nuo aplinkos sąlygų (temperatūros, saulės ir t. t.).

Žolių mišinių kokybė keičiasi lėčiau negu grynųjų žolynų. Varpinių žolių mišinio (1), kuriame 40–60 proc. SM sudarė šunažolės, kokybės rodikliai prastėjo sparčiausiai. Žolių mišinio (3), kurio sudėtyje buvo ankstyvųjų varpinių žolių ir 10–40 proc. raudonųjų dobilų, kokybės rodikliai keitėsi analogiškai kaip grynųjų varpinių žolių mišinio, tik šiek tiek lėčiau. Varpinės, ypač ankstyvosios brandos, žolės bręsta greičiau negu ankštinės, tad ir kokybė prarandama greičiau. Žolių mišinio, sudaryto iš 40–60 proc. pašarinių motiejukų ir raudonųjų dobilų (2), cheminė sudėtis keitėsi nežymiai. Angliavandenių kiekiai mišiniuose, kaip vienos rūšies žolėse, kito netolygiai.

Žoliniai pašarai skiriasi ne tik baltymų kiekiu, bet ir jų savybėmis. Ganyklinės brandos žolėse žalių baltymų susikaupia daugiausia. Lyginant ganomos žolės, šieno ir siloso maistingumo rodiklius, silosas turi daugiausiai tirpiųjų baltymų, t. y. labai greitai galvijo prieskrandžio mikrobų įsisavinamų baltymų. Tai susiję su fermentacijos procesais, vykstančiais silosavimo metu. Jaunoje ganyklų žolėje, palyginti su kitais žoliniais pašarais, yra didesnis ir bendras mikrobų įsisavinamų baltymų kiekis: visų rūšių ganyklinėje žolėje jie sudaro net 72 procentus visų baltymų kiekio.

Priklausomai nuo pašarinių žolių prigimties, augalui bręstant sparčiau daugėja ne tik neutraliuose tirpaluose išplaunamos ląstelienos NDF kiekiai, bet mažėja ir jos įsisavinimas, t. y. mažesnė jos dalis yra gyvulio suvirškinama. Augalui bręstant, ląstelių sienelės kaupia gyvulių neįsisavinamą ligniną. Ankštinių ir varpinių žolių ląstelienos virškinamumas yra skirtingas: nors atitinkamų tarpsnių ankštinėse žolėse yra mažiau NDF negu varpinėse, tačiau dėl skirtingos ląstelių sienelių sudėties ankštinių žolių ląstelienos virškinamumas yra gerokai mažesnis. Dėl šios priežasties panašaus išsivystymo tarpsnio varpinių žolių bendrasis virškinamųjų medžiagų kiekis prilygsta ankštinėms.

Aptarti žolių kokybės dėsningumai pastebimi ir tiriant Lietuvos ūkiuose gaminamo siloso kokybę. Geriausios kokybės silosas pagaminamas iš gegužės pabaigoje (apykaitos energijos (AE) vidutinė vertė 11,6 MJ) ir iš per pirmąsias dešimt birželio dienų nupjautos pirmosios žolės (AE vidutinė vertė 10,2 MJ). Daugiau AE nustatyta anksti nupjautuose žolių mišiniuose, kuriuose vyravo daugiametės svidrės, o nupjautuose vėlyvesniu laiku – pašariniai motiejukai. Mažiausiai AE turėjo birželio pabaigoje iš peraugusios žolės pagamintas silosas. Atitinkamai keitėsi ir žalių baltymų kiekis jame. Jaunoje gegužės mėnesį nušienautoje žolėje yra daug turtingų baltymais lapų, todėl ji buvo gerai virškinama, joje susikaupė nedaug ląstelienos. Iš liepą ir rugpjūtį nupjautos žolės pagaminto siloso kokybė buvo labai nevienoda, kadangi tuo laikotarpiu silosuojamos įvairių žolynų žolės.

Pagrindinių siloso kokybės rodiklių kitimas, priklausomai nuo žolių pjovimo laiko, būdingas ir iš varpinių, ir iš ankštinių bei varpinių žolių mišinio pagamintam silosui.

Siloso pH, NH4-N, TFA parametrai priklauso nuo siloso gaminimo technologijos ir SM kiekio pašare, t. y. vytinimo laipsnio. Geriausias toks silosas, kurio viename kilograme yra 281–450 g SM. Palyginti su drėgnesniu tokio pat maistingumo silosu, pavytintas pašaras turi mažiau bendrųjų rūgščių, mažiau acto rūgšties, optimalų pieno rūgšties kiekį. Rodikliai, atskleidžiantys siloso fermentacijos kokybę (pH, baltymų skilimas, bendrasis rūgščių, atskirų rūgščių kiekis ir kt.) priklauso nuo siloso gamybos technologijos.

Ritiniuose silosas paprastai gaminamas iš vytintos žolės, todėl SM kiekis juose yra didesnis. Tuo tarpu SM kiekis tranšėjose konservuotame silose būna mažiausias. Fermentinių rūgščių suma, amoniakinio azoto kiekis, baltymų skilimas skirtingai gamintame silose mažėja tokia seka: tranšėja–kaupas–ritinys.

Remiantis tyrimų duomenimis, konservantai didina pieno rūgšties kiekį silose, taigi gerina jo kokybę.