Pelnas ir subsidijos

Bendrojo pelno ir subsidijų suma, tenkanti vidutiniškai vienam ūkininko ūkiui, 2003 m. siekė 21,4 tūkst. Lt. Ūkiams stambėjant, ji nuosekliai didėja, bet smulkiausi pagal plotą ūkiai sudaro išimtį, nes jie gauna daugiau pelno iš veiklos, nereikalaujančios didesnių žemės plotų. Subsidijų dalis bendrajame pelne (su subsidijomis) išliko tokia pati, kaip ir 2002 m. – 34 procentai. Nepalankių ūkininkauti vietovių ūkiuose subsidijų dalis bendrajame pelne siekė 42,5 proc., palankių vietovių ūkiuose – 27,4 proc. (2002 metais buvo beveik 1,5 punkto mažesnė).

Gerėjant žemės našumui subsidijų dalis bendrajame pelne (su subsidijomis) nuosekliai mažėja nuo 43,5 proc. (mažesnio negu 32 balai žemės našumo ūkių grupė) iki 27 proc. (didesnio negu 48 balai žemės našumo ūkių grupė). Mažiausias subsidijų lyginamasis svoris (14 proc.) bendrajame pelne yra daržininkystės ir sodininkystės, o didžiausias pienininkystės (43,3 proc.) ir mišrios gamybos, vyraujant žolėdžiams gyvuliams (41 proc.), ūkiuose. Šis rodiklis gerokai didesnis žemesnio žemės našumo (Utenos – 47,6 proc.), o mažesnis aukštesnio našumo apskrityse (Marijampolės – 25,2 proc.). Išimtį sudaro Panevėžio apskrities ūkiai, kur subsidijos gamybai buvo 1,5 karto didesnės už vidutines šalyje, tuo tarpu bendrasis pelnas tik 16 proc. viršijo vidutinį lygį.

Investicijų lygis

Ūkininkai 2003 m. investicijoms vidutiniškai skyrė beveik 9 tūkst. Lt, didžioji šios sumos dalis (65 proc.) teko traktoriams, kombainams ir kitiems įrengimams įsigyti. Daugiausiai (30,4 tūkst. Lt) investavo Marijampolės apskrities ūkininkai, mažiausiai – Utenos (beveik 10 kartų mažiau negu Marijampolėje). Ta pati tendencija išliko ir skaičiuojant investicijas, tenkančias 1 000 Lt nuosavo žemės ūkio turto: Utenos apskrities ūkiuose jos siekė 25 Lt, o Marijampolės – 145 Lt. Jauni ūkininkai investuoja gerokai daugiau už pagyvenusius. Jaunesnių kaip 40 metų ūkininkų investicijos, palyginti su vidutinėmis šalyje, beveik 1,6 karto didesnės, vyresnių kaip 55 metų – maždaug 2 kartus mažesnės.

Palankių ūkininkauti vietovių ūkių investicijos beveik 4 kartus didesnės už nepalankių, tačiau bendrojo pelno (su subsidijomis) santykis šiuose ūkiuose skiriasi tik 2,2 karto. Daugiausiai investuoja augalininkystės produkciją gaminantys ūkiai, nes jie gauna didžiausius bendruosius pelnus 1 ha ŽŪN, o mišrios gamybos ir pienininkystės ūkiuose gerokai mažesni ir pelnai, ir investicijos.

Laiko sąnaudos

Vidutiniškai vieno ūkininko ūkio veikloje 2003 m. buvo užimta 1,93 sąlyginio darbuotojo, išdirbta 3 907 valandos, 11,5 proc. šio laiko teko samdomiems darbininkams. Nepalankių ir palankių vietovių ūkių vidutinės darbo laiko sąnaudos beveik nesiskiria. Didėjant ūkio ekonominiam dydžiui, darbo sąnaudos nuosekliai didėja. Didžiausių ūkių (didesnių kaip 40 EDV) darbo sąnaudos yra 2,7 karto didesnės už vidutines, du trečdaliai sąnaudų tenka samdomam darbui. Daržininkystės, sodininkystės ūkiuose samdomam darbui taip pat tenka nemaža darbo laiko sąnaudų dalis – 47 proc. Juose dirba 1,6 karto daugiau sąlyginių darbuotojų negu vidutiniškai šalyje.

Šalies ūkininkų ūkiuose 1 EDV vidutiniškai teko 641 darbo valanda. Mažiausios laiko sąnaudos 1 EDV tenka javų ir augalininkystės tipų dideliuose ūkiuose (pagal EDV). Kuo ūkio ekonominis dydis mažesnis, tuo santykinės darbo laiko sąnaudos didesnės. Mišrios gamybos, vyraujant žolėdžiams gyvuliams, ūkiai pagal ekonominį dydį yra smulkiausi (3,4 EDV arba 1,8 karto mažesni už vidutinius), o jų santykinės darbo laiko sąnaudos šalies vidurkį viršija beveik 1,9 karto.