Cukrinių runkelių auginimo ekonomiką lemia ne tik šakniavaisių derlius, bet ir jų kokybė. Šakniavaisių kokybė atskirais metais kinta ir priklauso nuo agrotechninių priemonių: veislės, pasėlio tankumo ir maitinamojo ploto, trąšų santykio, augalų apsaugos, sėjos ir nuėmimo laiko, laikymo sąlygų. Didelės įtakos turi ir meteorologinės sąlygos, ypač nuo cukrinių runkelių intensyvaus augimo pradžios (kai lapai uždengia tarpueilius) iki derliaus nuėmimo.

Nustatyta, kad Europoje per paskutinį tūkstantmetį penktadalis metų buvo nepalankūs augalams augti. Lietuvoje nepalankiausios meteorologinės sąlygos runkeliams augti ir vystytis buvo 2002 metais, kai cukrinių runkelių vegetacijos laikotarpiu vidutinė oro temperatūra buvo aukštesnė, o kritulių kiekis – mažesnis už vidutinį daugiametį, išskyrus spalio mėnesį. Sausoki orai buvo ir 2003 metais.

Dėl skirtingų meteorologinių sąlygų, cukriniai runkeliai ne tik nevienodai auga ir vystosi, bet ir užaugina skirtingos kokybės šakniavaisių derlių. Šakniavaisių kokybė apibūdinama pagal išorinius ir vidinius parametrus.

Išorinė kokybė – tai galvutės aukštis, šakniavaisių purvinumas ir šakotumas, žyduolių kiekis. Kokybė nukenčia dėl netinkamo laikymo (apvytę, apšalę šakniavaisiai).

Vidinė kokybė – tai cukrinės ir necukrinės medžiagos, kurios turi įtakos cukraus gamybos procesui.

Cukringumas yra vienas svarbiausių runkelių šakniavaisių kokybės rodiklių, bet, gaminant cukrų, svarbios ir necukrinės medžiagos: kalis, natris, alfa-amino azotas. Necukrinės medžiagos, perdirbant šakniavaisius, pereina į melasą ir trukdo cukraus kristalizacijai. Labai anksti cukriniai runkeliai cukrų sukaupė 2002 ir 2003 metais. Rugpjūčio viduryje cukringumas jau buvo atitinkamai 19,7 ir 18,1 proc., o paprastai toks cukringumas būna tik vegetacijos pabaigoje. 2001 m. antroje vegetacijos pusėje dažnai palydavo, todėl šakniavaisiuose rastas mažiausias cukraus kiekis – 16,1 procento. 2004 m. spalio viduryje runkelių šakniavaisiuose rastas mažiausias alfa-amino azoto kiekis (10,8 mg/100 g runkelio) per visą tiriamąjį laikotarpį. Šis kiekis yra artimas optimaliam (12–15 mg/100 g runkelio).

Cukrinių runkelių šakniavaisiuose 2001 m. rasti didžausi (atvirkščiai negu cukraus) kalio kiekiai. Mažiausi kalio kiekiai cukrinių runkelių šakniavaisiuose susikaupė vegetacijos pabaigoje, tačiau jie buvo nuo 1,1 iki 1,8 karto didesni už optimalų kiekį. Tai rodo, kad buvo tręšiama per didelėmis kalio trąšų normomis.

Daug didesni natrio kiekiai rasti tik 1997 metais. Kitais metais vegetacijos pabaigoje natrio susikaupė mažiau, palyginus su optimaliu jo kiekiu – 9–14 mg/ 100 g runkelio. Maži natrio kiekiai daro neigiamą poveikį cukraus gamybos procesui. Vadinasi, cukrinius runkelius reikia tręšti natrio turinčiomis trąšomis.

Kaip matyti, tarp cukrinių ir necukrinių medžiagų šakniavaisiuose yra glaudus ryšys. Didėjant cukraus kiekiui, mažėja necukrinių medžiagų, o tam įtakos turi meteorologinės sąlygos. Sumažėjus kritulių ir pakilus temperatūrai, didėja minėtų medžiagų kiekiai, o kai kritulių daug ir temperatūra žema – mažėja. Paprastai vegetacijos pradžioje necukrinių medžiagų kiekis esti didesnis, o vėliau – mažesnis. Cukrinių medžiagų kiekis kinta atvirkščiai.

Cukrinių ir necukrinių medžiagų kiekius augintojas gali koreguoti optimaliai naudodamas agrotechnines priemones, tačiau meteorologinių sąlygų keisti kol kas nemokame.