Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Danijos firma „Danisco sugar“ ir Kėdainių cukraus fabriko specialistai 2001–2004 metais vertino cukraus fabriko atliekos – kalkių defekato – įtaką dirvožemio reakcijos kitimui, cukrinių runkelių bei kitų sėjomainos augalų derliui ir kokybei.

Kauno, Kėdainių ir Joniškio rajonuose buvo įrengti trys parodomieji bandymų laukai. Kiekvienais metais po derliaus nuėmimo buvo nustatomos svarbiausios dirvožemio agrocheminės savybės.

Bandymų laukuose buvo paskleidžiamas Kėdainių ir Kuršėnų cukraus fabrikų defekatas. Su viena jo tona į bandymų dirvožemius pateko 262–274 kg kalcio, 3,3–5,5 kg magnio, 1,5–2,0 kg azoto, beveik 2 kg fosforo, 0,5–0,7 kg kalio ir po 0,1–0,4 kg sieros, natrio, mangano bei 0,01 kg vario.

Dirvožemiai prieš defekato paskleidimą buvo nuo artimos neutraliai iki neutralios reakcijos: Kauno r. pH 7,2; Kėdainių r. – pH 7,0; Joniškio r. – pH 6,9. Kalkių defekato veiksmingumas šiek tiek didesnis buvo pirmaisiais metais po kalkinimo: pH reikšmės padidėjo 0,5–0,7 vnt., nepriklausomai nuo defekato normos dydžio. Kitais bandymų metais pastebėta pH reikšmių mažėjimo tendencija. Paskutiniaisiais tyrimų metais, t. y. per dvejus nuo defekato išbarstymo metus, pH reikšmės sumažėjo 0,2–0,8 vnt. Neutralios reakcijos dirvožemiuose šis mažėjimas buvo nedidelis ir nepriklausė nuo išbertų defekato normų.

Kaip jau minėta, su viena tona kalkių defekato į dirvą buvo įterpta apie 270 kg kalcio arba 366–383 kg kalcio oksido. Kadangi vidutiniam cukrinių runkelių derliui išauginti sunaudojama iki 90 kg kalcio oksido, o kviečių bei miežių 1 tonai grūdų (su atitinkamu kiekiu šiaudų) išauginti reikia 12–15 kg kalcio oksido, tyrimų metais šio elemento kiekis dirvožemyje tendencingai mažėjo. Kalcio mažėjimą dirvožemyje taip pat lėmė cukriniams runkeliams ar po jų auginamiems miežiams ir kviečiams išberta amonio salietra, priskiriama prie fiziologiškai rūgščių trąšų, didinančių kalcio nuostolius iš dirvožemio.

Vidutiniais trejų metų duomenimis, cukrinių runkelių šakniavaisių derlius atskirose vietovėse varijavo nuo 53,0±3,07 t/ha iki 59,4±2,87 t/ha. Derliaus duomenų variacija dėl atskirų metų skirtingų meteorologinių sąlygų buvo vidutinė – variacijos koeficientas V buvo 13,1–18,7 proc.

Kalkių defekatas atskiruose bandymuose darė nevienodą įtaką cukrinių runkelių šakniavaisių derliui. Bandomajame lauke Kauno r. esminis derliaus priedas – 6,1 ir 5,2 t/ha arba 11 ir 9 proc. didesnis negu kontroliniame variante gautas nuo 10 t/ha ir 20 t/ha defekato normų. Didžiausia 30 t/ha defekato norma davė mažesnį ir nepatikimą derliaus priedą – 4,3 t/ha arba apie 8 procentus.

Bandymų laukuose Kėdainių ir Joniškio r. dėsningos defekato normų įtakos šakniavaisių derliui nebuvo. Derliaus sumažėjimą, nors ir nedidelį (1–7 proc.), šiose vietovėse labiau lėmė pasėlio tankumas, nulemtas dirvos drėgmės režimo ir kitų nepalankių veiksnių, negu defekatas. Kėdainiuose, 23 proc. tankesniame pasėlyje, šaknų prikasta 4,1 t/ha arba 7 proc. daugiau, palyginti su kontrole, kur defekatas nebuvo barstytas. Joniškyje pasėlio išretėjimas lėmė 3,9 t/ha arba 7 proc. mažesnį derlių.

Išbertas defekatas nekeitė runkelių cukringumo Kauno ir Joniškio r. bandymų laukuose. Kėdainiuose defekatu tręšti cukriniai runkeliai sukaupė 0,5–0,8 proc. vnt. daugiau cukraus, negu augę be defekato.

Vidutinis bendrojo cukraus derlius visuose bandymų laukuose mažai tesiskyrė ir siekė nuo 9,2±0,606 t/ha iki 10,5±0,36 t/ha. Dėl metų meteorologinių sąlygų bendrojo cukraus derliaus duomenų variacija buvo nuo vidutinės iki didelės. Vidutiniais duomenimis, Joniškio r. bandyme didėjančios defekato normos neigiamai veikė bendrojo cukraus derlių, jį mažindamos 0,35–0,63 t/ha arba 3,6–6,6 proc. Kėdainių ir Kauno r. – priešingai, nuo defekato beveik visais atvejais cukraus derlius šiek tiek padidėjo.

Vieną iš pagrindinių cukrinių runkelių šakniavaisių kokybės rodiklių – alfa-amino azoto kiekį labiau lėmė tręšimas, ypač papildomas, o defekato normų įtaka nebuvo dėsninga. Tą patį galima pasakyti ir apie K ir Na kiekį šakniavaisiuose – daugiausiai jo buvo Kauno r. bandymų lauke, kur runkeliai buvo tręšiami papildomai.

Skirtingose vietovėse sėjomainoje augusių javų derliaus vidutinių duomenų variacija daugiau ar mažiau priklausė nuo meteorologinių sąlygų. Dėl orų ypač skyrėsi kviečių derliaus duomenys Kauno, mažiau – Kėdainių ir Joniškio r. bandymų laukuose.

Sėjomainoje po cukrinių runkelių auginamų javų derlingumą lėmė ir kalkių defekatas. Labiau į kalkinimą defekatu reagavo kitais metais po cukrinių runkelių auginami kviečiai, negu po kviečių auginami miežiai.

Dėl skirtingų defekato normų išryškėjo kviečių derliaus didėjimo tendencija. Kauno r. augintų žieminių kviečių derlius nuo defekato atskiruose variantuose padidėjo 5–12 proc., Kėdainiuose – 13–29 proc., Joniškyje – net 23–37 procentais.

Miežių derlius Kauno r. atskirais atvejais padidėjo iki 10 proc., Kėdainių – 7–17, Joniškio r. – 3–10 proc. Didžiausią įtaką miežių grūdų derliui Kaune darė 10 t/ha, Kėdainiuose ir Joniškyje – 20 t/ha defekato normos.

Skirtingose vietovėse po cukrinių runkelių augusių javų derliaus duomenys patvirtino vieną bendrą derliaus kitimo dėsningumą – didžiausia defekato norma (30 t/ha) davė mažiausią kviečių ir miežių derliaus priedą arba atskirais atvejais jo visiškai nedavė.

Javų baltymingumas dėl skirtingų defekato normų keitėsi labai nedaug, daugeliu atvejų šie pokyčiai buvo paklaidų ribose.

Mūsų bandymuose defekatas buvo skleistas neutralios reakcijos dirvožemiuose, be to, naudotos normos skyrėsi nuo 2 iki 6 kartų. Manome, kad tai gana vertingi duomenys, leidžiantys spręsti apie defekato įtaką ne vien dirvožemiui, bet ir įvairių augalų derliui ir jo kokybei. Kalkių defekatas, kaip kalkinė trąša, labiau pasiteisina rūgščiuose dirvožemiuose. LŽI Vėžaičių filiale darytų ilgamečių kalkinių trąšų veikimo trukmės bandymų duomenimis (dr. Nijolės Ežerinskienės duomenys), iš visų naudotų kalkinių trąšų defekatas labiausiai mažino dirvožemio rūgštingumą per visą bandymų vykdymo laikotarpį (50 metų). LŽI Joniškėlio bandymų stoties tyrimų duomenimis, kalkių defekatas tinkamas kaip meliorantas, gerinantis sunkaus dirvožemio armens struktūrą, poringumą ir biologinį aktyvumą bei poarmeninio sluoksnio savybes. Į dirvožemį įterpus 10 t/ha defekato, žieminių kviečių, vasarinių miežių bei avižų ir vikių mišinio derlius padidėjo vidutiniškai 6,5 procento.

Visa tai žinant, defekatą galima barstyti cukrinių runkelių auginimo regionuose net ir nerūgščiose dirvose. Kadangi cukrinių runkelių derliaus nuėmimo metu paprastai būna lietingi orai, dažnai derliaus dorojimo technika suslegia dirvą, sugadindama jos struktūrą. Tokiu atveju defekatas gali pasitarnauti ne tik kaip sunkių, bet ir suslėgtų dirvų melioracinė priemonė. Iš cukraus fabriko parsivežtas kalkių defekatas yra per drėgnas skleisti – drėgmė siekia 40–50 ar net 60 procentų. Prieš kalkinimą jį reikia išdžiovinti iki 30 proc. drėgmės.

Skandinavijos šalyse (Danijoje, Švedijoje) iki 10 t/ha kalkių defekato žemdirbiai naudoja kas 3–5 metai. Tai palyginti pigi dirvožemio rūgštumą mažinanti, dirvų struktūrą gerinanti medžiaga, praturtinanti dirvožemį pagrindinėmis maisto medžiagomis bei mikroelementais.