Suomijoje pajamos iš žemės ūkio sudaro 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Didžiausia pajamų dalis gaunama iš pramonės (26 proc.). Šalis garsėja telekomunikacijos įrangos kompanija „Nokia“, naftos verslove „Neste“. Daugiausiai suomių dirba paslaugų sferoje (45 proc.), žemės ūkiu verčiasi apie 4 proc. gyventojų. Į ES ši šalis buvo priimta 1995 metais.

Suomijoje dominuoja nedideli 10–20 ha ploto ūkiai (24 proc.). Ūkiai nuo 30 iki 50 ha sudaro 20 proc., daugiau kaip 50 ha – 16 proc., o iki 5 ha – 9 proc. viso žemės ūkio naudmenų ploto. Dėl žemės trūkumo jos kaina labai didelė ir siekia apie 15 tūkst. EUR/ha (per 50 tūkst. litų už 1 ha). Didžioji dalis (31 proc.) Suomijos ūkininkų yra 45–54 metų amžiaus, vyresni kaip 65 metų žemdirbiai sudaro 6 proc. Dauguma Suomijos ūkių (88 proc.) yra šeimos ūkiai.

Daugiau kaip pusė žemdirbių (55 proc.) verčiasi augalininkyste. Gyvulininkystės sektoriuje vyrauja pieno ūkiai (27 proc.), mėsinius galvijus augina 7 proc. visų ūkių. Vidutinis karvių primilžis šalyje apie 7 000 kg per metus. Suomiai siekia pagaminti kuo daugiau kokybiškų ir ekologiškų produktų, todėl šioje Skandinavijos šalyje ypač skatinamas ekologinis ūkininkavimas. Suomijoje yra apie 6 tūkst. ekologinių ūkių. Ypatingą dėmesį šiauriečiai skiria ir gyvulių gerovei.

Pagal „Ecosence“ projektą Suomijoje lankėsi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai, kurie susipažino su žemės ūkio konsultavimo centrų asociacijos „ProAgria“ veikla, aplankė tris Suomijos gyvulininkystės ūkius, išklausė paskaitą apie mėsinių galvijų veisles, jų auginimą bei gyvulių gerovę.

Ekologiškas pienas trečdaliu brangesnis

Ekologiniame Vantaa vietovėje įsikūrusiame „BISA“ ūkyje auginamos avys bei pieninės karvės. Tai šeimos ūkis, kuriame dirba sutuoktiniai Mariana ir Dikas Sjoblomai (Marianne ir Dik Sjoblom). Prižiūrėti gyvulius padeda ir žemės ūkio mokykloje besimokantis vyresnysis sūnus. Per darbymečius į talką ūkininkai kviečia praktikantus.

Šeimos ūkyje laikoma 100 Dorsethornų bei Suomijos landrasų veislės avių ir 33 Suomijos vietinių bei Airšyrų veislių karvės su prieaugliu. Ekologinio ūkio statusas „BISA“ ūkiui suteiktas 1995 metais. Pieno gamintojai apgailestavo, kad negali pieno realizuoti kaip ekologiško ir už jį gauti 33 proc. didesnės kainos, nes šiame regione per maža tokio pieno pasiūla ir nėra kam jo supirkti. Todėl Sjoblomai išmokas gauna tik už ekologinę augalininkystės produkciją.

„BISA“ ūkis valdo 130 ha dirbamos žemės ir dar 100 ha miško. Beje, kone visi Suomijos ūkininkai turi miško. Kad jie užima svarbią vietą šioje šalyje, byloja senas priežodis: „Suomija be miško, kaip meška be kailio“. Pernai Sjoblomų šeimos ūkiui buvo paskirta 53 ha valstybinės žemės (pievų), kuri palikta pūdymuoti, o šiemet joje pasėti ekologiniam ūkiui tinkami dobilai.

Prieš ketverius metus fermoje per daugiau kaip pusmetį iškilo naujas šaltas tvartas. „Naujoms statyboms gavome 20 proc. įvertintų ūkio pajamų dydžio paramą. Pastatą projektavo konsultantai“, – pasakojo D. Sjoblomas. Tvarto dalis, kurioje laikomos avys, neapšiltinta, o dalį, kur auginamos karvės, ūkininkai nusprendė apšiltinti ir įrengti 5 vietų melžimo aikštelę. Pastatas kreikiamas durpėmis, karvių guoliavietės išklotos guminiais kilimėliais. Galvijai laikomi ant grotelinių grindų, o avys – ant gilaus kraiko.

Pasak ūkininkų, Airšyrų veislės karvės gana pieningos: vidutiniškai per metus iš jų primelžiama po 6 000–6 500 kg pieno. Kai kurių 2–4 laktacijų gyvulių produktyvumas siekia 9 000 kg. Šių karvių pienas palyginti riebus (apie 4,5 proc.). Kadangi „BISA“ ūkyje karvės šeriamos ekologiškais nelabai maistingais dobilais, pieno riebumas yra mažesnis (3,9–4 proc.), o baltymingumas siekia 3,3–3,5 procento. Melžiamų galvijų bandą ūkininkai numato didinti.

Gyvulių augintojai, padedami konsultanto, nuolat vykdo atranką, karves sėklina tik pagal palikuonių savybes patikrintų bulių sperma. Gimusios ūkyje telyčios auginamos veislei. Veršeliams maitinti atrenkama viena karvė, dažniausiai ta, kurios piene yra per daug somatinių ląstelių. Prie vienos karvės prileidžiami 8 veršeliai. Pienu jie girdomi 2 mėnesius.

„BISA“ ūkio savininkai turi 305 tūkst. kg pieno kvotą. Suomijoje veikia prekybos kvotomis sistema. Valstybės nustatyta kvotos kaina – 8,5 EUR ct/kg (apie 30 ct/kg), tačiau Suomijoje nusipirkti pieno kvotą problematiška. Rinkoje jos kaina svyruoja nuo 15 iki 50 EUR ct/kg (0,51–1,72 Lt/kg). Kvotos kaina priklauso nuo regiono. Pietinėje Suomijos dalyje yra mažiau gyvulininkystės ūkių, o vidurinėje ir šiaurinėje – daugiau, todėl ir kvota čia brangesnė. Jei ūkininkas nusprendžia nutraukti prekinę pieno gamybą (neūkininkauti), tuomet pusę turimos kvotos jis turi parduoti valstybei už nustatytą kainą, o kitą pusę – kam nori, tačiau praktiškai pieno gamybos niekas neatsisako.

„BISA“ ūkis priklauso kooperatyvui, kurio nariai pieną parduoda kompanijai „INGMAN“ už 34 EUR ct/kg (apie 1,17 Lt/kg). Pietinėje Suomijos dalyje iš gamintojų pieną superka tik „INGMAN“ ir „VALIO“ kompanijos.

Ūkininkai visus pašarus ruošia patys, perka tik baltymų ir mineralų priedus. Ūkyje yra grūdų malūnas su avižų traiškytuvu. Silosui konservuoti naudojamos pieno rūgšties bakterijos. Pieno gamintojai konservantus perka iš Vokietijos, nes ten jie pigesni. Pašarai karvėms dalijami automatiniu „Westfalia“ firmos agregatu. Kombinuotųjų pašarų karvėms duodama du kartus: melžimo aikštelėje ir automatinėje šėrykloje. Visi duomenys apie kiekvieną gyvulį (produktyvumas, suėstų pašarų kiekis, reprodukcijos rodikliai ir kita) kaupiami kompiuterio duomenų bazėje.

Ūkyje pastatytos tiršto ir skystojo mėšlo įgilintos 1 400 m3 talpos betoninės mėšlidės. Pasak ūkininkų, betoninės skystojo mėšlo saugyklos ilgaamžės ir patvarios. Jose telpa 12 mėn. mėšlas. Kadangi kaupykla neuždengta, jos talpa padidinta pagal numatomą kritulių kiekį. Ekologiniame ūkyje gana daug žemės, todėl kartais pritrūksta mėšlo laukams patręšti. Būtent dėl šio priežasties Sjoblomai ketina įsigyti dar 10 karvių.

Mokomajame ūkyje

Vastankvarn vietovėje įsikūręs pienininkystės ūkis anksčiau priklausė žemės ūkio mokyklai. Jame įrengtose auditorijose vykdavo paskaitos. Dabar jo valdytoja – buvusi šios mokyklos mokytoja. Nors paskaitos ten jau seniai nerengiamos, bet studentai vis dar gali atlikti praktiką. Ūkio pastatai priklauso Žemės ūkio universitetui. Kadangi gyvuliai labai jautriai reaguoja į svetimus žmones, jie į tvartą įleidžiami labai retai. Viskas, kas jame vyksta, stebima iš antrojo aukšto.

Šaltoje ūkio karvidėje gyvuliai auginami palaidi. Iš viso laikoma 60 melžiamų, apie 20 užtrūkusių karvių ir 120 veršelių. Telyčios auginamos bandos pakaitai (kasmet pakeičiama apie 30 proc. karvių), o savaitės amžiaus buliukai parduodami. Ūkiui priklauso 180 ha žemės, iš kurios 60 ha ploto užima žolynai, ir 400 ha miško.

Iš karvės primelžiama vidutiniškai po 8 000 kg pieno per metus. Pagal pieno ūkių klasifikavimą šis ūkis iš 1 000 užima aštuntąją vietą. Jame gaminamas aukščiausios E klasės pienas, kuris parduodamas po 50 EUR ct/kg (apie 1,7 Lt/kg). Suomijoje pienas pagal kokybę skirstomas į keturias klases.

Tvarte įrengta atskira patalpa veršeliams laikyti bei 5 veršiavimosi gardai. Melžimo aikštelė ir veršelių patalpa šildomos. Pastato dalies, kurioje laikomos karvės, lubos stiklinės. Karvidėje įrengta 12 vietų melžimo aikštelė. Galvijų 7 proc. nuolydžio guoliavietės kreikiamos durpėmis. Tirštas mėšlas atskiriamas nuo skystojo (frakcionuojamas) ir kaupiamas vienerius metus, po to naudojamas kompostui gaminti, o skystasis saugomas lagūnos tipo mėšlidėje. Juo tręšiami ūkio žolynai.

Gyvulių šėrimas žoliniais pašarais visiškai automatizuotas: iš bokštų silosas vamzdžiais tiekiamas į tvartą ir automatiniu dalytuvu išdalijamas. Nors tvartas šviesus ir tenkina gyvulių gerovės reikalavimus, tačiau pastebėta ir trūkumų. Pasak konsultantės Majos Hildos Homstrom (Maj Hild Homstrom), visų pirma mėšlo takas per siauras (3,2 m pločio, turėtų būti 4 m, kad gyvuliai laisviau judėtų). Jos nuomone, boksai turėtų būti apie 30 cm ilgesni, kad karvei atsigulus tešmuo neatsidurtų ant mėšlo tako. „Taip pat gyvulių surinkimo aikštelė per maža, netelpa visos karvės, todėl jas reikia nuolat atsivaryti“, – trūkumus vardijo M. H. Homstrom.

Karvių žindenių kvota dar neįvykdyta

Kitame ekologiniame Marės ir Lujiso Tilanderių (Mare ir Louise Tillander) mėsinių galvijų ūkyje Ekene auginami Aberdinų angusų ir Herefordų bei Šarole veislių mišrūnai. Ūkiui priklauso 42 ha žemės (36 ha iš jų yra natūralios ganyklos) ir 82 ha miško. Taip pat ūkio teritorijoje prie jūros pastatyti 4 vasarnamiai, kuriuos šeimininkai nuomoja poilsiautojams.

Ekene laikomi 24 mišrūnai, iš jų 17 – veršingų telyčių. Buliaus ūkininkai neaugina. „Kai reikia, jį „pasiskoliname“ iš kaimynų“, – teigė M. Tilander, kuri visus gyvulius prižiūri viena. Paprastai bulius kartu su karvėmis ganosi apie du mėnesius. Pasak moters, jos veršiuojasi kovo–balandžio mėnesiais. Prieauglis auginamas iki atjunkymo 6 mėnesius, vėliau buliukai parduodami, o telyčios auginamos veislei. Ūkyje taikoma ekstensyvi gyvulių auginimo technologija.

Šaltame medinių konstrukcijų tvarte įrengta 18 boksų. Tarp priešpriešinių boksų yra paliktas tarpas tam, kad karvei būtų patogiau atsikelti arba veršeliui išeiti. Galvijai laikomi palaidi. Prie tvarto įrengta mociono aikštelė. Ji yra tokio dydžio, kad vienam gyvuliui būtų skirta 22 m2 plotas. Lauke pastatyta šėrykla, į kurią įdedamas siloso ritinys. Per dieną gyvuliai suėda 1,5 ritinio šienainio. Konsultantų nuomone, toks šėrimas nuostolingas (patiriama apie 42 procentus nuostolių), nes daug šienainio gyvuliai tiesiog sutrypia. Lauko aptvaro aukštis 1,7 m – per žemesnę tvorą gyvuliai gali peršokti. Nuo betoninių tvarto takų mėšlas nuvalomas kiekvieną dieną. Guoliavietės kreikiamos šiaudais 2 kartus per savaitę.

ES Suomijai skyrė 55 tūkst. karvių žindenių kvotą (Lietuvai – 45 tūkst.). Dabar šalyje laikoma 33 tūkst. mėsinių karvių. Suomijoje auginami Aberdinų angusų, Herefordų, Šarole, Limuzinų, Simentalių, Hailendų, Pjemontesų, Blond akvitanų, Deksterių veislių mėsiniai galvijai.