Plungės rajono ūkininkas Zigmontas Buivydas įsikūręs vietoje, kuri aplinkinių Dilbšių kaimo žmonių nuo seno buvo vadinama „gyvatyne“ arba „rūgštelyne“. Prieš keturiolika metų ūkininkas įkėlė koją į apleistą, šaltiniuotą, sudėtingo reljefo, neįžengiamais krūmokšniais apžėlusį žemės sklypą. „Mane tada praminė fantomasu“, – šypteli Zigmontas, vesdamas aprodyti savo valdas.

Pažiūrėti čia yra į ką. Tyvuliuoja trys skirtinguose aukščiuose iškasti tvenkiniai, kuriuose knibžda karpiai ir lynai. Kitoje pusėje plyti 1,5 ha spanguolynai – tai šiuo metu didžiausia Lietuvoje ir vienintelė Telšių apskrityje spanguolių plantacija. Kodėl pasirinktas toks netradicinis augalas – spanguolės? Zigmondas sako pirmiausiai apie jų auginimą pasiskaitė spaudoje, įvertino savo turimus žemės plotus kaip itin tinkamus spanguolėms auginti, tada, 1991 m., nusprendė imtis šio verslo.

Parduoda uogas ir ūglius

Išlygino žemę, supylė laukų pakraščiuose pylimus, užpylė 30 cm storio durpių sluoksnį. Viskas buvo įrengta pagal amerikietišką šlapio tipo spanguolyno modelį. Vanduo ant plantacijų užliejamas tam, kad išnyktų piktžolės. Pagal technologiją vandens užliejimas palengvintų derliaus nuėmimą, nes kombaino nupurtytos lengvos spanguolių uogos plūduriuoja vandenyje, jas vėjas suneša į vieną kraštą ir tuomet uogos išgriebiamos. Bet Zigmontui dar neprireikė išbandyti tokio derliaus nuėmimo būdo. Ne itin gausų uogų derlių su malonumu nurenka uogautojai. „Žmonės žino mane ir patys siūlosi talkon uogų skinti, nes trečdalį priskinto kiekio atiduodu jiems“, – aiškina ūkininkas. Paprastai iš turimo ploto priskina apie 3 000 litrų uogų, tik pernai pavasarį visi žiedai nušalo, tad nebuvo nė uogelės. Litrą spanguolių parduoda po 3–4 litus.

Zigmontas pats per žiemą stovi turguje, važinėja po muges. „Įdomiausia, pastebėjau, kad geriau uogas perka tuomet, kai nepasidedu sertifikato, kad tai ekologiška produkcija. Jau nekalbu apie tai, kad už ekologišką produkciją gaučiau didesnę kainą – to net nesitikiu. Tikriausiai dar mažai informacijos žmonės gauna apie ekologiškos produkcijos naudą“, – sako Zigmontas. Po vienu iš tvenkinių įrengtoje iš betoninių arkų sumontuotoje saugykloje laisvai tilptų uogos ir iš 20 ha ploto. Saugykloje uogos išsilaiko iki pavasario, o pavyzdžiui, antaniniai obuoliai ir liepos mėnesio sulaukia.

Zigmontas pats spanguoles ir daugina beveik 50 arų daigyne. Labiausiai jam patinka Franklin veislės spanguolės, kurių pridaugina daugiausiai. Uogos vidutinio dydžio, labai gerai laikosi sandėlyje.

Savo ūkyje ne kartą priėmęs austrų, vokiečių, estų ūkininkų delegacijas, Zigmontas visiems aprodo spanguolynus ir išsiklausinėja jų patirties. Paprastai iš visų išpeša bent po vieną naudingą patarimą.

Žuvų meškerioti neleis

Įrengti tvenkinius paskatino pati gamta. Betiesiant į sodybą kelią per sraunų Babrungo upelį ir pelkes, savaime išėjo savotiškas pylimas, todėl pradėjo kauptis vanduo. Teliko sutvarkyti krantus, įgilinti dugną – ir tvenkiniai yra. Prieš dvejus metus šeimininkas nusprendė juos įžuvinti. Tiesa, dabar šiek tiek gailisi, kad aukštutinio tvenkinio neskyrė upėtakiams veisti. Dabar visuose tvenkiniuose karaliauja karpiai. Tiesa, vienas kitas upėtakis plaukioja, daugiau yra lynų, vėžių.

Ūkininko vizijose – agroturizmas. Ant pastolių virš tvenkinių bus įrengti nameliai poilsiautojams (vienas jau stovi). Žuvų meškerioti Zigmontas neleistų, nes tai – jų žalojimas. Jo teigimu, apie 70 proc. sugautų ir paleistų žuvų neišgyvena. Žuvis gaudytų venteriais, tada norimas poilsiautojai išsirinktų ir galėtų čia pat išsivirti ar išsikepti.

Ūkininką stebina kai kurių žmonių požiūris, kad tai, kas auga tvenkiniuose, yra visų. Pažįstami dažnai prašosi į svečius pameškerioti, nė negalvodami už tai kažkaip atsilyginti. „Tai gerai, o aš atvažiuosiu pas tave vištų pasigaudyti, – vienam tokiam įkyruoliui pasiūlė Zigmontas. – Kažkodėl visiems atrodo, kad žuvys pačios auga, investicijų visai nereikia“.

Žuvis šeria apvirtais grūdais, kuriuos su visu katilu įmerkia negiliai vandenin. Gražu pasižiūrėti, kaip žuvys puola prie pašaro – didžiųjų karpių uodegos būna išlindusios virš vandens. Ūkininkas sako, kad laiką, kada reikia šerti, parodo vanduo. Jei vanduo drumzlinas, žuvys jau alkanos ir knaisioja dumblą, ieškodamos maisto. Kai jos prišertos, vanduo pasidaro skaidrus kaip ašara.

Lelijos ir vynuogės

Vasarą tvenkiniuose pražįsta lelijos, Zigmontas prekiauja jų daigais. „Bebrai jų man prignaibo, aš tik surankioju“, – juokauja ūkininkas. Šiltnamiuose auga 15 veislių vynuogės. Pirmosios uogos sunoksta liepos pabaigoje, o paskutines šeimyna suvalgo lapkričio pabaigoje. Daugina tik tas veisles, kurios pačios geriausios. Mėgstamiausia Zigmanto yra raudonųjų vynuogių veislė Tereza – retos kekės, labai didelės uogos, ilgai laikosi, negenda, skonis subtiliai saldžiarūgštis. Tik vienas jų trūkumas – gana sunkiai prigyja.

Visi plotai – ekologiški

Norėdamas apsaugoti šaltinius, ūkininkas nupirko aplinkinius žemės plotus – dar 15 ha. Dabar iš viso turi 63 ha žemės, 29 ha iš jų dirbamos. Visi dirbami plotai sertifikuoti kaip ekologiški. Juose ūkininkas augina javus ir tarpinius augalus. Žemės balas labai žemas – 22–28 (priklauso nenašių žemių kategorijai), tad didelių derlių ir nereikia tikėtis. Rugių paprastai kulia 1,5–2 t/ha. „Žiemkenčiai po šios žiemos iššuto, stovi reti kaip Žemaitijos sargybiniai“, – sako Zigmontas. Žiemkenčiais buvo apsėjęs 14 ha, išliko gal 20 procentų pasėlių, kitus teko atsėti.

„Kaip Donkichotas kovojo su vėjo malūnais, taip aš – su piktžolėmis“, – juokauja Zigmantas ir rodo ranka į aplink plytinčius apleistus, senokai nedirbamus žemės plotus.

Jis pats piktžoles naikina paprastai: kas tris–keturias dienas pravažiuoja kultivatoriumi su lygintuvu ir akėčiomis. Dar planuoja pirkti bulvių kasamąją. „Su ja geriausiai naikinti piktžoles. Iškultivavai ir su bulvių kasamąją lauką pravažiavai. Kai jau piktžolės viršuje, nugrėbei jas ir nuvežei“, – technologiją aiškina ūkininkas.

Dalį ekologiškų grūdų sušeria žuvims. Šiek tiek parduoda kitiems žuvininkystės ūkiams, realizuoja turguje. Planuoja grūdus pats džiovinti ir valyti, per šią vasarą savo rankomis susimontuos grūdų džiovyklą.

Jei jau taip produkciją paruoš, tai visai nebesunku ir ekologišką duoną iškepti. Plungės mieste išsimokėtinai nupirktose gamybai tinkamose patalpose planuoja tokią kepyklėlę atidaryti.

Sumaniai išnaudojęs gamtą, painiojasi „popierinėse“ džiunglėse

Ūkininkas neslepia esąs nelabai patenkintas ūkininkavimu. Juodo darbo jis nebijo, bet štai įvairių dokumentų tvarkymas Zigmontą parklupdo. „Iki pietų popierius tvarkau, po pietų iki tamsos dirbu, – į dvi dalis darbo dieną skirsto ūkininkas. – Nuo to laiko, kai pradėjau ūkininkauti, popierizmo padidėjo mažiausiai tris kartus“. Norėtų ūkininkas pasinaudoti ES paramos lėšomis, bet, pasak jo, savo santaupų neturi, o kredito gauti negali, nes beveik nėra ką bankui užstatyti: sodybos pastatai (didžiulis gyvenamas namas ir būsimiems poilsiautojams skirta poilsiavietė) dar nebaigti statyti, o gyvenamas namas Plungėje negali būti užstatu, nes Zigmontas su žmona augina dvi moksleiviško amžiaus dukras.

Kol kas gavęs tik dalį tiesioginių išmokų (4 000 Lt), ūkininkas laukia ekologiškų plotų permatavimo, ir visus savo planus priverstas atidėti tol, kol gaus pinigų. Šį pavasarį planavo atsivesti į spanguolynus vandenį iš durpynų, kurių turi 10 hektarų. Spanguolėms būtinai reikia rūgštaus vandens, o durpynuose vanduo yra 3,5 pH rūgštumo – būtų itin tinkamas uogynams, krūmeliai sustiprėtų, o ir piktžolės gal mažiau kerotųsi. Reikėtų nukloti 1 400 m vamzdyną. Kadangi durpynai plyti vienu metru aukščiau už spanguolynus, vanduo pats tekėtų vamzdžiais, nereikėtų nė siurblio.

Norėtųsi ūkininkui atsinaujinti techniką. Dabar jo naujausia technika yra 15 metų senumo. „Jei įpirkčiau naują gerą traktorių, vietoj dabar turimų trijų užtektų vieno“, – įsitikinęs Zigmontas.

Visus darbus ūkyje jis atlieka pats: ir mūrininko, ir santechniko, ir suvirintojo. Viena iš priežasčių – labai brangiai pagalbininkas kainuoja, o ir patikimą, darbštų žmogų sunku surasti. „Pernai turėjau tokį vieną darbininką, tai negalėjau žiūrėti, kaip jis pjauna žolę: nešiojasi fotelį atsisėsti ir pailsėti. Tai argi čia darbininkas?“ – piktinasi ūkininkas.

Zigmontas yra Plungės ūkininkų sąjungos tarybos narys, Paukštakių seniūnijoje vienas aktyviausių ūkininkų. Jis tvirtina, kad visi seniūnijos ūkininkai gerai sutaria, pasimaino reikiama technika. „Pats moku daug ką susiremontuoti, tai ir kitiems padedu“, – sako ūkininkas, kurio erdvus kiemas priverstas metalo laužo: iš jo Zigmontas sau ir kitiems pjausto, virina, permontuoja įvairius ūkio padargus.

Plungės rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Algirdas Mika sakė pažįstantis Z. Buivydą kaip entuziastingą, darbštų žmogų ir tikintis jo sumanytos veiklos sėkme. „Manau, kad Zigmontas neprapuls. O ir pasinaudoti ES struktūriniais fondais galima atrasti galimybių“, – pridūrė A. Mika. Dideli užmojai paversti ūkį agroturizmo sodyba kol kas lieka Zigmonto svajonėse, prie kurių įgyvendinimo jis artėja, kad ir neskubriai, bet atkakliai – žingsnis po žingsnio.