Baklažanai – švelnaus klimato augalai. Augimo metu jiems reikia daugiau saulės ir šilumos, o mūsų vėsiame klimate – ir rūpestingos priežiūros.

Baklažanai (Salanum melongena L.) yra bulvinių šeimos (Solanaccea Juss.) vienamečiai žoliniai augalai, kilę iš Pietų Azijos. Tėvynėje auga kaip daugiamečiai. Apie baklažanų auginimą buvo rašoma dar sanskrito rankraščiuose. Iš pradžių jie buvo laikomi dekoratyviniais augalais. Senovės graikai buvo įsitikinę, kad, suvalgius baklažanų vaisių, galima susirgti psichine liga. Ši nuostata tuo metu plačiai buvo paplitusi ir Europoje. Tai ilgam sustabdė vertingos daržovės auginimą. Tačiau to nepaisė Amerikos indėnai, baklažanus nuo seno auginę ir valgę.

Europoje baklažanai pradėti auginti aštuonioliktame amžiuje. Lietuvoje auginami ir vartojami labai ribotai. Pastaruoju metu iš europiečių daugiausiai baklažanų suvalgo bulgarai ir prancūzai.

Augalai turi gausią šaknų sistemą, išsidėsčiusią paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Žiedai savidulkiai, taisyklingai išsidėstę lapų pažastyse. Išorinė žiedo pusė violetinė, šiek tiek plaukuota, vidinė – geltona. Lapai stambūs, platūs, ovalūs, netaisyklingai išlankstytais kraštais, truputį gauruoti, žali ar su violetiniu atspalviu. Stiebas status, tvirtas, šakotas. Vaisių spalva ir forma gali būti įvairi, priklauso nuo veislės. Vaisiai stambūs, cilindro, kriaušės ar ovalios formos, tamsiai violetiniai, rusvi, balti, dryžuoti. Minkštimas standus, kiek karstelėjęs. Sėklos suplotos, smulkios, gelsvos.

Maistinė baklažanų vertė didelė. Pirmiausia, jie nekaloringi. Aromatinės medžiagos skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą. Baklažanuose gausu cukrų, kalio, kalcio, fosforo ir kitų druskų, kurios normalizuoja organizmo vandens apykaitą, gerina širdies darbą. Juose gausu C, PP ir B grupės vitaminų, pektininių medžiagų. Manoma, kad reguliariai valgant baklažanus, sumažėja cholesterino kiekis kraujyje. Jie valgomi švieži, kepti, troškinti, gali būti konservuojami.

Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąraše yra vienintelė baklažanų veislė Adona. Tai rodo, kad Lietuvoje ši daržovė dar mažai auginama ir vartojama. Pasirenkant veislę, būtina atsižvelgti į vegetacijos trukmę. Vertėtų auginti tik ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo baklažanų veisles, kad iki rudens pirmųjų šalnų vaisiai pasiektų techninę brandą.

Baklažanai – ilgos vegetacijos, šviesą, šilumą ir drėgmę mėgstanti daržovė. Sodinami tik daigais, išaugintais šildomuose šiltnamiuose – daigynuose. Sėjos laikas priklauso nuo to, kur vėliau baklažanai bus sodinami. Jei sodinami pavasariniuose plėvele dengtuose šiltnamiuose, sėjama kovo 10–15 dienomis.

Daigus galima sėti į dėžutes ir persodinti (pikuojant) į 10–12 cm skersmens durpinius ar polietileninius puodelius arba sėti tiesiai į puodelius. Auginti baklažanų daigus yra nelengva. Tam reikia sudaryti geras šilumos bei drėgmės sąlygas. Sėklos gerai sudygsta esant 22–25oC. Durpių substratas turi būti pHkcl6,3–6,5. Sėklos greičiau sudygsta, pasėtos į truputį suspaustą žemę. Tuomet daigeliams lengviau paimti drėgmę. Prieš sėją žemės substratą reikia gerai palaistyti. Sėjama į 0,5 cm gylio griovelius, atstumai tarp jų turi būti ne mažesni kaip trys centimetrai. Sėklos išdėstomos 3–5 mm atstumu. Į vieną kvadratinį metrą išsėjama 1–1,5 g sėklų. Pasėjus grioveliai užžeriami 3 mm storio tuo pačiu žemės mišiniu ar smulkaus smėlio sluoksniu. Dėžutės ar puodeliai pridengiami plona polietileno plėvele. Palaikoma nuolatinė drėgmė ir vėdinama.

Baklažanų sėklos sudygsta vidutiniškai per 8–11 dienų. Sudygus oro temperatūra sumažinama, kad augalėliai neištįstų ir geriau įsišaknytų. Pasirodžius pirmajam tikrajam lapeliui, pikuojama. Pikuojami tik gerai išsivystę daigeliai. Optimalus žemės drėgnumas 60–70 procentų. Daigams augti palaikoma optimali oro temperatūra: saulėtą dieną 20–24oC, apsiniaukusią dieną 18–20oC, naktį 14–16oC.

Prieš sodinimą daigai gausiai palaistomi. Sodinimui atrenkami sveiki, vešlūs, neištįsę, ligų ir kenkėjų nepažeisti daigai. Jie sodinami 2–3 cm giliau negu augo. Baklažanams sodinti skirta dirva turi būti humusinga, giliai įdirbta, su gerai laidžiu podirviu. Blogos struktūros ir sunkesnės dirvos paviršiuje greitai susidaro plutelė. Į tokią dirvą sunkiau patenka oras, ji greičiau džiūsta, augalai pradeda lėčiau augti. Purenant sunaikinamos dygstančios piktžolės. Jaunų augalų tarpueiliai purenami giliau, vėliau – sekliau, kad nebūtų pažeistos šaknys.

Baklažanams reikia daug drėgmės. Jie laistomi drungnu 20–24oC vandeniu pirmoje dienos pusėje. Šaltas vandentiekio vanduo veikia kaip nuodas! Karštomis vasaros dienomis augalų negalima purkšti šaltu vandeniu. Visuomet reikia stengtis kuo mažiau sudrėkinti lapus. Baklažanai tręšiami ir laistomi analogiškai kaip pomidorai. Daigai sodinami 50 cm atstumu, dviem eilutėmis, tarp augalų paliekant 70–80 cm pločio tarpueilius. Pasodintus baklažanų daigus patartina mulčiuoti. Geriausiai tinka stambios gerai sudrėkintos durpės ar gerai perpuvęs mėšlas. Mulčias beriamas iki 5 cm storio sluoksniu.

Išplitę kenkėjai ir ligos gali labai sumažinti derlių. Dėl šilumos, drėgmės, maisto medžiagų trūkumo pasireiškia fiziologinės ligos: trūkinėja vaisių odelė, smailėja viršūnės.

Siekiant kokybiško derliaus, reguliuojamas augimas: šalinamos atžalos, dalis lapų, žiedynų, vaisių užuomazgų, trumpinamas pagrindinis stiebas ar viršūnės.

Baklažanai daug maisto medžiagų sunaudoja vešliai vegetatyvinei daliai auginti. Kad užaugtų gražūs dideli vaisiai, augalui formuojami ne daugiau kaip 3–4 stiebai. Kai tik augalas pradeda šakotis, silpnesnės šakelės išpjaunamos. Vėliau išaugantys stiebai tuoj pat šalinami. Nuo liepos vidurio ant baklažanų šoninių stiebų pasirodo žiedai. Jiems prasiskleidus, nupjaunama viršutinė pagrindinio stiebo dalis. Kad vaisiai greičiau formuotųsi, virš antrosios užuomazgos nupjaunami šoniniai stiebai. Nederantys stiebai išpjaunami. Ant kiekvieno augalo vidutiniškai paliekami 4–6 vaisiai.

Norint užauginti didelius, sultingus vaisius, liepos mėnesį baklažanus reikia tręšti. Geriausiai tinka 0,3 proc. koncentracijos mineralinių trąšų tirpalas, sudarytas iš lygiomis dalimis paimtų pagrindinių maisto medžiagų – azoto, kalio, fosforo. Laistant reikia saugoti, kad tirpalas nepatektų ant augalo lapų. Prinokusius vaisius reikia suskubti laiku nuskinti, kad greičiau augtų ant stiebų likę vaisiai. Prieš prognozuojamą didesnį oro atšalimą patartina nurinkti visus vaisius. Ne visai sunokę vaisiai baigia nokti nuskinti, o žalius galima konservuoti.

Šiltnamyje baklažanai dažniausiai auginami kaip antroji kultūra, pvz., po ridikėlių, salotų, špinatų.