Žalingiausios svogūnų ligos

Netikroji miltligė (Peronospora destructor) – viena žalingiausių svogūnų ligų. Ligos požymiai pirmiausia pasirodo svogūnų sėklojuose, iš sėjinukų auginamuose svogūnuose ir labai piktžolėtuose laukuose, auginant svogūnus iš sėklų. Pažeistų augalų lapai susiraukšlėja. Ant lapų atsiranda pailgos, neryškios, gelsvos dėmės, kurios drėgnu metu pasidengia pilkšvai violetiniu sporangiosporų apnašu, o vėliau, užpuolus dar ir kitiems grybams, – juosvai rudomis apnašomis.

Jei orai sausi, sporangiosporos nesiformuoja, ir galima pastebėti tik neryškias gelsvas dėmes. Sergantys laiškai pajuosta, džiūsta. Labai sumažėja derlius ir pablogėja ropelių kokybė. Svogūnų ropelės užauga mažos, blogai išsilaiko per žiemą. Ligos patogenai sparčiausiai vystosi šiltu, drėgnu, ūkanotu oru. Palankios ligai plisti sąlygos, kai naktimis temperatūra būna 10–12oC, drėgmė ant lapų (rūkas, rasa, lietus) išsilaiko 6–12 valandų.

Vegetacijos metu grybas dauginasi konidijomis, kurias perneša vėjas. Didelę reikšmę turi sėjomaina, vietos parinkimas pasėliams, sėklų ir sėjinukų beicavimas. Patogenai gali išlikti gyvybingi oosporose sirgusių augalų liekanose ar kaip grybiena sėjinukuose. Jei orai drėgni, 1 proc. infekuotų augalų pakanka visam pasėliui užkrėsti.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Neauginti svogūnų užuovėjose. Laikytis sėjomainos. Pasėlius iš sėklų ar daigų sėti toliau nuo sėklinių ir iš sėjinukų auginamų pasėlių. Naikinti iš po žiemos atžėlusius svogūnus, nes jų ropelėse gali būti peržiemojusi infekcija. 1–2 kartus per savaitę tikrinti sėklinius pasėlius ir pašalinti pirmine infekcija užsikrėtusius augalus. Purkšti fungicidais.

Labai svarbu tinkama sėjomaina, nes patogenai plinta per dirvožemį ir kaip oosporos gali išlikti gyvybingi keletą metų. Mažiausiai trejus metus neauginti svogūnų tame lauke, kur jie augo. Pasėlis turėtų būti optimalaus tankumo ir nepertręštas.

Reikėtų neauginti svogūnų tuose rajonuose, kur ilgai trunka drėgnieji periodai. Pavasarį sėjamų svogūnų nesėti šalia rudenį sėtų svogūnų pasėlių. Svogūnų sėjinukai gali būti mirkomi karštame vandenyje (40oC) 1 valandą ar kaitinami 48 valandas – taip daroma Norvegijoje ir Suomijoje.

Kadangi P. destructor vystimuisi reikia specialių sąlygų, ligą galima prognozuoti. Rizikingiausios tos paros, kai mažiausiai 11 valandų oro drėgnumas didesnis negu 95 proc. (naktį) ir po jų eina paros su 6 valandų trukmės periodais, kai išsilaiko per 80 procentų drėgmė. Oro drėgnumas gali būti matuojamas paprasta meteorologine stotele 2 m virš dirvos paviršiaus (bet reikia pridėti 5 proc. prie gautųjų rezultatų – tada atsispindi dirvožemio drėgnumas). Dažnai prireikia naudoti chemines priemones, nes leistinas infekuotų augalų kiekis – tik mažiau kaip 1 procentas.

Tuose Allium pasėlių plotuose, kur liga plinta nuolat, profilaktiškai purškiama kas 10–14 dienų. Ligos požymiams pasirodžius, fungicidais pasėlius galima purkšti kas savaitę. Plotuose, kur netikroji miltligė pasirodo tik retkarčiais, purškimus reikia pradėti kai tik pasimato pirmieji ligos požymiai arba ligos požymių atsiranda kaimyniniuose pasėliuose. Sausu oru purškiama rečiau. Sėjinukų beicavimas fungicidais apsaugo augalus nuo ankstyvos infekcijos.

Lapų dėmėtligė, lapų puvinys (Botryotinia spp.) plinta drėgnu oru ar iškritus gausiai rasai, kai oro temperatūra 12–25oC. Ant lapų galima pastebėti mažas (1–5 mm skersmens), apvalias, balsvai geltonas dėmes. Stipriau užsikrėtę lapai žūsta per 5–12 dienų. Grybo skleročiai dirvožemyje išlieka gyvybingi vienerius metus ar ilgiau. Ant skleročio formuojasi konidijos, kaip pirminio užkrato šaltinis. Pavasarį iš skleročių išauga apoteciai ir paskleidžia askosporas. Kitas Botryotinia spp. genties grybas sukelia šaknų puvinį ir lapų vytimą, ypač jei oras drėgnas ar dirva užmirkusi.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Sunaikinti augalų liekanas. Sėklas pasėti optimaliu tankumu. Purkšti fungicidais reikia pradėti tuomet, kai augalai pasiekia 25 cm aukštį. Laikotarpiu, kai didžiausia tikimybė augalams susirgti, purkšti kas 7–10 dienų. Jei oras sausas, intervalai tarp purškimų gali būti daug ilgesni. Sėklas galima beicuoti.

Kaklelio puvinys (Botrytis spp.) – viena pagrindinių laikymo metu plintanti svogūnų ropelių liga. Europoje ši liga plinta su sėklomis. Ypač žalinga esant drėgnam orui. Sporos susidaro nudžiūvusiuose lapų galuose.

Daugiausiai žalos padaro laikomiems svogūnams. Tipiški kaklelio puvinio simptomai – pilkas pelėsis su juodais skleročiais ant ropelių arba tarp lukštų – atsiranda palaikius svogūnus saugyklose 8–10 savaičių. Sporos plinta oru, užkrečia kitas ropeles. Vegetacijos metu daigai apsikrečia nuo užkrėstų sėklų. Vėliau latentinis periodas tęsiasi augančių augalų lapų audiniuose iki tol, kol augalas pradeda formuoti ropeles. Tuomet užsikrečia netikrasis stiebas ir viršutiniai ropelių audiniai. Labiausiai liga išplinta, kai brendimo metu orai drėgni ir vėsoki. Grybas išlieka gyvybingas dirvožemyje daugiau negu dvejus metus. Skleročiai yra antrinio užkrato šaltinis.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Sėklų beicavimas sunaikina užkratą sėklų audiniuose ir apsaugo pasėlius, kol jie sudygsta. Purškiant pasėlius galima tik šiek tiek sumažinti ligos plitimą. Nepertręšti azoto trąšomis. Taip pat svarbu sunaikinti tame lauke augusių augalų liekanas. Svogūnai turi būti pakelti, kai nudžiūsta apie 30 proc. lapų ir džiovinami lauke 7–10 dienų. Jeigu tai neįmanoma, ropeles prieš dedant į saugyklas reikia 3–5 dienas džiovinti 25–35oC temperatūroje.

Subrendę svogūnai taip pat gali būti nuimami pirmiausia, nupjaunant lapus, paliekant apie 7–8 cm kaklelį, ir kraunami tiesiai į saugyklas, kur storas ropelių sluoksnis yra ventiliuojamas 30oC temperatūros oru. Produkciją laikyti 0oC temperatūroje, 65–70 proc. santykinės oro drėgmės patalpoje.

Sklerotinis puvinys (Stromatinia cepivorum, anamorfa Sclerotium cepivorum) drėgnais metais išplinta vegetacijos metu, kai svogūnai auga be pertraukos toje pačioje vietoje. Pažeisti jauni augalai gali žūti prieš sudygimą ar tuoj po jo.

Pažeistų senesnių augalų ropelių dugnas pasidengia balta grybiena, kurioje galima rasti daugybę mažų juodų skleročių. Augalai pradeda nykti ir niekada nepasiekia normalaus ropelės dydžio. Daugelis jų žūsta beaugdami. Skleročiai lieka gyvybingi kelerius metus ir gali užkrėsti sveikus augalus. Po tam tikro ramybės periodo skleročiai sudygsta ir iš jų išauga vegetatyvinė grybiena arba taurelės formos rudi apoteciai, kuriuose susiformuoja sporos.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Naudoti sveiką sodinamąją medžiagą. Derliaus nuėmimo atliekų negalima paskleisti lauke, kur augo svogūnai. Vengti laukų, kur Allium daržovės augo praėjusiais metais. Laikytis sėjomainos, užkrėstose dirvose neauginti svogūninių daržovių 5–8 metus (nors skleročiai 15 ar daugiau metų gali išlikti gyvybingi ir sukelti naują ligos židinį).

Grybo skleročius gali platinti vėjas. Kadangi grybas plinta per dirvožemį, purškiami fungicidai nėra labai efektyvūs.

Svogūnų fuzariozė (Fusarium oxysporum f. sp. cepae) paprastai pasireiškia, kai svogūnai daug metų auginami toje pačioje vietoje ar sunkiose, užmirkstančiose dirvose. Patogenai gali pažeisti augalus lauke ir saugyklose.

Pažeidimo požymiai panašūs kaip svogūninės musės. Laiškų viršūnėlės pradeda gelsti, augalų šaknys suplonėja, supūva. Fuzariniu puviniu laikomi svogūnai labiau serga, jei vegetacijos metu vyravo drėgni orai. Ypač lengvai užsikrečia kenkėjų pažeisti arba mechaniškai sužaloti svogūnai.

Laikymo metu puvimas prasideda nuo ropelės pagrindo ir išorinių lukštų. Ropelės pasidaro minkštos, vandeningos, pasidengia baltos ar rausvos spalvos grybo apnašu. Vėliau svogūnai sukietėja ir virsta mumijomis arba dėl bakterijų veikimo supūva.

Užkratas žiemoja augalų liekanose dirvoje ir užkrėstose ropelėse. Gali būti užkrėsta ir sėkla. Patogenas vystosi 13–30oC temperatūroje (optimali 22–23oC). Plinta per vandenį, dirvą, sėklą, pernešamas vėjo ir vabzdžių.

Profilaktinės ir apsaugos priemonės. Laikytis sėjomainos, parinkti lengvas, neužmirkstančias dirvas, nes grybas ilgai gyvena dirvožemyje chlamiodiosporose. Labai svarbu beicuoti sėklas.

Tęsinys kitame numeryje