Sėja yra seniausias miškų atkūrimo būdas. Tik gerokai vėliau miškus imta atkurti sodinant sėjinukus, vėliau – sodinukus, išaugintus miško daigynuose. Sėjant mišką, nereikia daigynų, tačiau gerokai padaugėja želdinių priežiūros darbų. Miškas sėjamas kuo anksčiau pavasarį, kai išėjęs pašalas ir dirva dar drėgna (bet ne šlapia). Mat sėkloms dygti būtina drėgmė, šiluma, oras, o vėliau – ir šviesa.

Miško sėja

Dirva paruošiama iš rudens ar ankstyvą pavasarį vagomis ar aikštelėmis. Vagos daromos negilios (iki 15 cm) ir plačios (apie 70 cm), o aikštelės – 40x40 cm ir didesnės. Atstumas tarp vagų 1,5 m, o tokių aikštelių viename hektare 3–7 tūkstančiai. Drėgnose ir šlapiose augavietėse vagos daromos gilios ir sėjama į viršvagį (atverstą velėną) – taip sumažinama perteklinė drėgmė.

Sėjant vagos dugne, kas 1–1,5 m padaromi 30 cm ilgio seklūs grioveliai (1–1,5 cm gylio). Aikštelėse daromi du grioveliai, nukreipti į aikštelės kampus. Vagose į griovelius beriama po 30 sėklų, o aikštelėse – po 15–20 kiekviename griovelyje. Sėklos užberiamos ta pačia žeme 0,5–1 cm storio sluoksniu (priklausomai nuo sėklų stambumo). Užberiamos žemės sluoksnis turėtų būti tris kartus storesnis už sėklų skersmenį. Pvz., ąžuolo gilės skersmuo yra 1,5–2 cm, užberiamos žemės sluoksnis bus 4,5–6 cm. Užbertos žemės sluoksnis lengvai sugludinamas. Sėjant pušis ir egles, 1 ha sunaudojama 0,8–1,5 kg geros kokybės sėklų, o veisiant ąžuolyną – 30–35 kg gilių.

Aikštelių skaičius 1 ha skiriasi. Pvz., pušims daroma 5–7 tūkst., eglėms – 3–4 tūkst., maumedžiams – 2–2,5 tūkst. aikštelių. Lapuočiams pakanka 2–3 tūkst., šiek tiek daugiau reikia ąžuolams – 4–6 tūkst. aikštelių.

Sėti mišką galima pirmųjų metų biržėse, nepiktžolėtose augavietėse. Lietuvoje plačiai taikoma vadinamoji priekelminė miško sėja, kai aikštelės daromos prie kelmų. Pirmąją ir antrąją vasarą sėjinukus būtina atidžiai prižiūrėti, kad jų nenustelbtų žolės. Paprastai pirmaisiais ir antraisiais metais piktžolės ravimos 2–3 kartus per vasarą. Piktžolės ypač pavojingos gležniems daigeliams, jos slopina sėjinukų augimą. Pvz., pušis ištveria stelbimą vienerius metus, o ąžuolas – trejus.

Kad žolės mažiau kenktų, sėjama iš karto iškirtus mišką. Prieš tai žemės ūkiui naudotuose sklypuose miško sėja nerekomenduojama dėl žolių gausos. Tiesa, žoles galima nupurkšti herbicidais. Vienas iš efektyviausių yra seniai naudojamas raundapas (būtina naudoti pagal instrukciją). Žinotina, jog herbicidus leidžiama naudoti ne visuose plotuose.

Veisiant miškus sodinimu, būtina naudoti miško daigynuose išaugintus sodinukus. Sėja miško daigynuose labai skiriasi nuo sėjos miške. Pirmiausia daigynuose žemė gerai įdirbta ir patręšta, piktžolės sunaikintos, sėjama plačiomis eilutėmis bei mulčiuojama. Pasėliai intensyviai laistomi, tręšiami, ravimos piktžolės.

Spygliuočių ir lapuočių sėklos sėjamos skirtingai. Spygliuočių sėklos sėjamos 5–6 eilučių juostomis su 10–20 cm tarpais. Atstumas tarp eilučių – 1,5–5 cm. Lapuočių sėklos sėjamos 3–4 eilučių juostomis. Eilutės plotis 3–15 cm.

Sėjimo gylis: spygliuočių – 0,5–1,5 cm, kaulavaisių – 3–4, klevų ir panašių sėklų – 2–3, gilių – 5–7, kaštonų – 6–8 cm. Beržų, drebulių, tuopų ir karklų sėklos sėjamos įdirbtos žemės paviršiuje, vos užberiant pjuvenomis ar žemėmis. Pastaruoju metu sėklos užbarstomos smulkiu smėliu. Dirvos drėgmei palaikyti ir piktžolių žėlimui pristabdyti pasėliai mulčiuojami lengvu puriu substratu (pjuvenomis, durpėmis) ar kiminais, agroplėvele. Jei orai saulėti, daigai užpavėsinami tarplysviuose, prismaigstant lapuočių šakučių, pridengiant pakelta nuo žemės agroplėvele ar retais mediniais skydais.

Kad geriau augtų, sėjinukai papildomai tręšiami – 20–30 kg/ha (veikliosios medžiagos) azoto trąšomis. Intensyviausio augimo metu, ne vėliau kaip iki liepos 15 d., sėjinukai papildomai tręšiami azoto trąšomis po 20–50 kg/ha. Didesniems daigynams sudaromi techniniai projektai, kuriuose numatomos sėjimo ir sėjinukų auginimo technologijos.

Pastaruoju metu vis labiau praktikuojamas savaiminis miško atželdymas. Tam prieš metus kertamose biržėse supurenamas dirvos paviršius, kad geriau įsiterptų sėklos į žemę. Medynas kertamas po sėklinių metų, paliekant hektare po 50 sėklinių medžių. Jei biržėse želia žolės ar puskrūmiai (avietės, viržiai, gervuogės ir kt.), dirva papildomai purenama. Sėkliniai medžiai iškertami, kai susiformuoja naujas miškas. Jei savaime miškas neatželia, želdoma dirbtinai – sodinant medelius.

Sodinukų amžius ir dydis priklauso nuo medžių rūšies, užsodinamos augavietės sąlygų ir dirvos paruošimo būdo. Pavyzdžiui, pušies sėjinukai tinka sodinti dvejų metų amžiaus, eglės sodinukai – 3–4, maumedžio – 1–2 metų. Daugelį lapuočių medžių rūšių sodinti tinka dvejų metų amžiaus, išskyrus ąžuolo, kurio sodinukai sodinami 3–4 metų. Yra dvi sąvokos: sėjinukai ir sodinukai. Sėjinukai – tai medeliai, išaugę sėklų sėjimo vietoje (nepersodinti), o sodinukai – tai sėjinukai, persodinti į augynus ir auginti juose 1–4 metus iki sodinimo į mišką.

Sėjinukai sodinimo vietose geriau prigyja, kai jiems augant pakertamos šaknys. Toliau augant, susidaro trumpesnė šaknų sistema su gausesniu smulkių šaknelių kiekiu. Viena – patogiau pasodinti, antra – geriau prigyja.

Iškasant sėjinukus ir sodinukus stengiamasi, kad išliktų kuo daugiau smulkių šaknelių, kurios iš dirvos absorbuoja maisto medžiagas. Paprastai sutrumpinti šaknų negalima daugiau kaip 1/3 jų ilgio (1 pav.). Iškasus sėjinukus bei sodinukus iš daigyno, negalima leisti išdžiūti jų šaknims. Sodinukai prasčiau prigyja vos 10 minučių palaikius šaknis sausame ore. Todėl iškasti sodinukai sudedami į orui nelaidžius popierinius maišus, kuriuose turi būti drėgnas substratas (kiminai, perlitas, žemė ar miško paklotė). Maišų su sodinukais negalima palikti tiesioginiuose saulės spinduliuose. Iškasant reikia stengtis nenukratyti žemių nuo šaknų. Dar geriau, kai žemės gumulas išlaikomas iki sodinimo.

Smulkūs sodinukai (iki 20 cm) sodinami į kastuvu padarytas vienašlaites duobutes (2 pav.), o stambesni – į apvalias duobutes (3 pav.). Sodinant būtina neužlenkti ir nedeformuoti šaknų, o užpylus ant jų žemių, gerai apspausti, kad neliktų tarpų. Labai maži sėjinukai sodinami į padarytas pleišto formos duobutes (4 pav.).

Miško sodinimo darbai atliekami kuo anksčiau pavasarį, išėjus pašalui, kol drėgna žemė. Tada nereikia sodinukų laistyti. Labai svarbu tinkamai įvertinti augavietės sąlygas ir parinkti tokią medžių rūšį, kuri geriausiai augtų toje vietoje. Pavyzdžiui, skurdžiuose maisto medžiagų šiluose tinka sodinti pušis su beržų priemaiša; žaliašiliuose – egles, maumedžius, beržus, drebules, liepas ir iš dalies ąžuolus; giriose – ąžuolus, uosius, egles, liepas, vinkšnas, guobas; šlapiuose žaliašiliuose ir giriose – juodalksnius. Pageidautina sodinti mišrius kelių rūšių želdinius. Pavyzdžiui, egles su pušimis, ąžuolais, drebulėmis. Dažnai jie būna tvaresni ir produktyvesni už grynuosius.

Geriausia dirvą želdiniams ruošti iš rudens, galima ir ankstyvą pavasarį. Sunaikinamos žolės, supurenama dirva (sodinukams susidaro palankesnės aeracijos ir drėgmės sąlygos). Dažniausiai dirva ruošiama vagomis, sausose augavietėse sodinant į vagos dugną, o šlapiuose – į išverstą viršvagį. Paprasčiausias ir populiariausias sodinimo įrankis yra kastuvas.

Kad sodinukai geriau prigytų, iškasus patartina jų šaknis apvelti molio tyre. Taip apdorotos šaknys ilgiau neišdžiūsta ir sodinukai geriau prigyja. Kiekviena medžių rūšis sodinama skirtingu tankumu. Skirtingas tankumas priklauso ir nuo augavietės sąlygų. Derlingose augavietėse į 1 ha sodinama mažiau medelių, nes jie greičiau auga ir jiems reikia didesnės erdvės. Tarp eilių ir eilėse stengiamasi sodinti tolygiai, vienodais atstumais.

Kuriant tvarius ir našius miškus, reikia sodinti selekcinius sodmenis. Tam šalyje sukurta miško sėklinė bazė (sėklinės plantacijos, sėkliniai medynai, genetiniai draustiniai). Perkant miško sodmenis ir sodinant mišką, svarbu pasidomėti sodmenų kilmės sertifikatu. Sodinukai selekcinėmis kategorijomis skirstomi pagal sėklų kilmės šaltinius. Jų vertė didėjančia tvarka tokia: žinomo sėklinio šaltinio, sėklinių medynų, I-os pakopos miško sėklinių plantacijų ir II-os pakopos miško sėklinių plantacijų, kurių sėklos patikrintos pagal palikuonių savybes. Sodinukai gali būti išauginti iš hibridinių sėklų, kurios patikrintos pagal bandomųjų želdinių augimo rezultatus.